Savo skaitytojui sakyk: „Mes vieno kraujo – tu ir aš“

Su poetu, prozininku Sigitu Poškumi, 2018 m. gavusiu I. Simonaitytės premiją už žaismingai ir meniškai parašytas vaikų istorijas, kalbasi Irena Aleksaitė

– Save pozicionuoji kaip vaikų rašytoją. Ir išties per pastaruosius kelerius metus išleidai dešimt skaitinių knygelių vaikams – nuo „Pusryčių skaitinių“ iki „Palėpės skaitinių“. Papasakok, kaip ir kodėl kilo toks sumanymas.

– Galėčiau atsakyti, jog sumanymas kilo dėl to, kad išaugusiems asmeniniams poreikiams patenkinti prireikė nors kokios literatūrinės premijos. Literatūrinės dėl to, kad tik rašyti temoku. Negaliu gauti Artojo ar Itin Pavyzdingo LR Piliečio premijos, tai ne mano pašaukimas. O norėdamas gauti literatūrinę premiją privalai ką nors padaryti, kad būtum „įvertintas narių susirinkime“. Teko rašyti, rašyti, rašyti…

O dabar rimtai. Savęs nepozicionuoju niekaip – nei pagal adresatą, nei pagal žanrus. Rašymuose esu išbandęs beveik viską. Pozicionuoja pozicionuotojai. Jie man primena pasakėlę, kaip neregiai apibūdina dramblį: vienam jis kaulinis (iltys), kitam virvė (uodega) ir t. t. Taigi, save galėčiau „pozicionuoti“ nebent kaip vientisą dramblį, vardu Sigitas.

„Skaitinių“ sąsiuviniai atsirado be jokio išankstinio plano. Apie dešimtmetį apskritai nieko nerašiau. Nebuvo akstino. Ir šiaip, pasidairius bibliotekose, knygų mugėse, apskritai atrodo kvaila knygas rašyti. Toks įspūdis, kad rašytojų daugiau negu skaitytojų, o geras knygas ir višta gali suskaičiuoti, – nežinau, ar teisybė, bet girdėjau, jog vištos moka skaičiuoti tik iki dviejų, žino ir skaičių „tuzinas“, nes, tiekai kiaušinių lizde prisirinkus, tupia perėti.

Pirmas „Skaitinių“ tekstas atsirado iš reikalo užmigdyti sūnėną. Sulygome su juo, kad jei laiku atsiguls, paseksiu pasakėlę. Teko ekspromtu ją sukurpti. Jaunikaitis greitai užmigo. Po kiek laiko tą istoriją užrašiau, ir pasipylė pasakos, straipsniai, moralai, eilėraščiai, vaizdeliai ir kažkas, kas gal nė pavadinimo neturi. Kaip reklamoje, kuri sako, jog kartą paragavęs negali sustoti.

– O kas ta „mažoji tėvynė“, iš kurios kiekviename „Skaitinių“ tituliniame puslapyje siunti didelius linkėjimus?

– „Mažoji tėvynė“ man turi du turinius. Vienas – daiktiškas – mano lova, kurioje skaitau, rašau, valgau, miegu, kada nereikia kur nors mano ar Tavo, ar kitų bičiulių miesteliuose, kaimeliuose lakstyti kartais su reikalu, bet dažniausiai be reikalo. Nedaiktiška „mažoji tėvynė“ – aš pats, mano mintys, mano santykiai su viskuo, kas aplinkui. Taigi didelius linkėjimus siunčiu iš abiejų savo tėvynės dalių. Kartais pačiam keista, kad esu toks mandagus ir dėmesingas. Na, bet viso to didžioji dalis knygose ir nugula, gyvenimui ne kažin kas belieka.

– Tavo kūrybą vaikai kuo puikiausiai supranta, nors ten rasi ir absurdo, ir tarptautinių žodžių, ir žaidimų visa kuo – kad ir tavo išasmenuoti daiktavardžiai ir išlinksniuoti veiksmažodžiai. O kiškučių nei voveryčių nerasi! Manai, kad vaikams jų nebereikia?

– Aš su vaikais kalbu kaip su protingais žmonėmis, nemenkinu, „gu gu gu“ nedarau. O jei ko nors mano tekstuose nesupranta, tai duoda jiems akstiną domėtis, sužinoti, suprasti. Tiktai kvailiai viską žino (kaip šitoje vietoje neprisiminti mūsų seimūnų!), be to, niekur ir neparašyta, kad privalu žinoti viską.

Kūrinys, skiriamas vaikui, turi būti smagus, įdomus, netikėtas, jame dalis pateikiamų dalykų turi būti vaikui pažįstama, dalis ne. Kūrinys turi intriguoti. Kas be ko, itin svarbu tekste su vaiku kartu žaisti, žaisti žodžiais, vaizdais, nuotaikomis, įvykiais. Kad sakai, jog vaikai mano tekstus supranta, tai priimu kaip pagyrimą.

Skaičiau kažkada Kiplingą. Reikia manyti, jog ir Tu skaitei. Pameni svarbiausią dalyką, ko lokys Balu išmokė Mauglį? Savo skaitytojui sakyk: „Mes esam vieno kraujo – tu ir aš.“ Gaila, kad ta bendra kraujotaka turi suaugusius tarpininkus, kurie perka knygas vaikams, o suaugęs apsivaikavęs žmogus – beveik visada vakarykštė diena, ir vaiką jie lipdo pagal vakarykštį savo paveikslą. Visuomenė inertiška, bet kokios neatpažįstamos inovacijos ją baisiai nervina: matau daiktą, o jis į mano dėžutę netelpa… velniai rautų, kur jį priklijuoti?! O „dėžutės“ kasdien vis kitos.

Na, sakydama, kad gal manau, jog kiškučių ir voveraičių vaikams nebereikia, šiek tiek perlenkei. Reikia visko, bet su saiku ir atsižvelgiant į dabartį, prognozuojant rytdienos vaikų poreikius. Rašymuose vaikams man svarbiausia bendras žaidimas, teigiamos emocijos, empatija, juokas, visokių pasaulio matymo galimybių parodymas. Vaikas – kol dar vaikas – laisvas nuo suaugusiųjų inertiškumo, atviras. Prisimink triukšmą dėl Tavo iš čekų kalbos verstos klasikinės knygos vaikams „Kurmis ir mamytė“. Kitaip kaip kvailiais tų tėvelių pavadinti man neišeina. Gaila jų vaikų, kurie nekalti dėl gimdytojų ribotumo ir idiotizmo.

– Nemažai važinėji po mokyklas, bibliotekas, susitinki su vaikais. Gal gali papasakoti kokių įdomių ar pamokančių istorijų?

– Kažkada žiemą su bičiuliu aktoriumi Aleksandru Šimanskiu savaitę plūkavom per Plungės rajono mokyklas. Kaip visada, gėlės, dėkojimai. Prie Plungės esančio kaimelio mokykloje Aleksas po renginio bendrauja su administracija, aš išeinu už kampo parūkyti (negražu, bet ką darysi…). Prieina prie manęs šeštokė, klausia, ar dar ilgai už kampo stovėsiu. Pasakiau, kad niekur neskubu. O ji nuskubėjo, matyt, į netoliese esančius namus ir atbėgo su gvazdiku. Tik grįžęs apsižiūrėjau, kad jis plastmasinis, bet iškvėpintas kvepalais. Sugrudo širdis – vaikas savo gražiausią daiktą padovanojo…

Vienoje bibliotekoje sugalvojau pristatyti naują pasakų knygą. Su direktoriumi sutarėm datą, laiką. Atvažiuoju, o auditorija – suaugę žmonės. Gal direktorius nesuprato, gal aš neaiškiai pasakiau, bet ką gavai, tą turi. Suaugėliai klausėsi su malonumu, pasirodo, ir jiems pasakų reikia.

Vilniaus miestelio mokykloje susitikau su ketvirtokais. Per pamoką pažaidėm vertingo literatūros kūrinio rašymą. Kiekvienas slapčia nuo kitų užrašė po vieną žodį, paskui aš tuos žodžius surašiau ant lentos. Ir paprašiau, kad kiekvienas iš tų žodžių savo tekstą sukurptų. Jie sukurpė, pamoka pasibaigė. Mokytojos paprašiau, kad tuos vaikų tekstus man atsiųstų. Atsiuntė. Kas juose puiku: žodžiai atsitiktiniai, bet, mėgindami juos sujungti į vientisą daiktą, vaikai naudojosi sintakse! Gyvas gimtosios kalbos jausmo pavyzdys. Na, aš tą kūrybos principą pasisavinau kurdamas tabalus (ne lietuvių liaudies mušamuosius instrumentus – ant vielos ištemptus lentų gabalus, į kuriuos daužant dviem brūkliais išgaunami sausi ir labai skardūs garsai), naujo žanro kūrinius lietuvių vaikų literatūroje…

Beje, kažkada, išleidus trumpų nonsensiškų eilėraščių vaikams knygą pagal angliškų limerikų poškiškai adaptuotą pavyzdį, bičiulė kritikė Danguolė Šakavičiūtė įsikarščiavusi juos pavadino klumpakojais. Iki šiol jai dėkingas už smagų ir teisingą to žanro sulietuvinimą…

Kaune, Vaikų literatūros muziejuje, po skaitymo atėjus klausimų ir atsakymų laikui, vienas trečios klasės pilietis priėjo prie manęs ir paklausė, ar tikrai mano liemenėje devynios kišenės (vieną eilėraštį esu užbaigęs tokiu šūkiu, o jis, pasirodo, jį skaitė). Sakau: skaičiuok. Žmogus kruopščiai suskaičiavo. Nudžiugo – tikrai! Po pauzės praskleidžiau liemenės skvernus ir sakau: o be to, dvi slaptos vidinės…

Istorijų galiu papasakoti daug, bet ir popieriaus tiek nėra, ir kantrybės „paklodes“ skaityti žmonės šiandien nebeturi…

– Aha, tai žaidimas su vaikais įkvėpė Tave išrasti naują tabalų žanrą. Pirmą kartą juos išgirdau, kai keletą jų skaitei per 2017 m. vaikų literatūros seminarą Klaipėdoje. Ar jau pasiūlei juos kokiai nors leidyklai?

– Lyg ir taip, lyg ir ne. Pasiūliau kelioms, atsakymo negavau. Tiesą sakant, tas ne itin ir svarbu, svarbu, kad daiktas parašytas. Šiaip ar taip, rašytojas negali visą knygos atsiradimo ant skaitytojo stalo kelią eiti pats, tėvelis negali kartu ir mamytė būti. Kiekvienam savas darbas. Apie leidybą aš nenoriu kalbėti, juolab kad žinau, kas tai yra, koks tai darbas. Juk darbas su knyga nesibaigia ją parašius ar išspausdinus. Nesibaigia ir atsakomybė už išleistą knygą, tik Lietuvos leidėjai pagal senus laukinius sąlyginius refleksus tai kol kas užmiršta. Be to, knyga ir autorius yra ne vien daiktai, jie ir valgyti nori.

– Rodos, turi stalčiuje ir suaugusiesiems kelias knygas. O jos kaip?

– Jos – gerai. Ir teisingai pasakei – turiu. Dabar stalčiuje gulinėja trys knygos suaugusiesiems ir dvi trys vaikams. Gali ir Tu jas turėti, jei nori, progai pasitaikius atsiųsiu el. p. Bet aš žemaitis, aš kaip Valančius „vieriju“ tik knyga, dokumentu su leidyklos logotipu ir panašiais popieriniškai biurokratiškais dalykais. Ir su honoraru. Tam tikra prasme atrodo, kad spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpis man dar nepasibaigė. Bet juk visokiais laikais išgyvenom. Kas bus, kas nebus, nepražūsim.

– Neseniai, paskutinėmis 2017 m. dienomis, „Odilė“ išleido Tavo knygą vaikams „Šokanti karvė“.

Joje keletas pjesių, dainelės su natomis, eilėraščiai, dialogai. Su viena pjese („Maišatynė“) nutiko tokia istorija: mano anūkės (5 ir 7 metų) paprašė ją paskaityti. Ilgai muisčiausi, juk vaikams bus neįdomu, be to, ten išties maišatynė, pati nelabai supratau, apie ką ji. Paskui nusileidau. Skaičiau, kaip parašyta, su visomis remarkomis ir kitkuo. Mergaitės buvo sužavėtos: dainavo, šoko, bandė suvaidinti, bet neišėjo, nes negalėjo pasidalinti personažų. Kaip Tau tai pavyksta?

– Aš Tau jau sakiau, kad vaikams rašau pagal iš Mauglio išmoktą užkeikimą: mes vieno kraujo – tu ir aš. Matyt, vaikai jį mano tekstuose girdi. Kad Tavo, bobute, ausis atlėpusi, ką aš galiu padaryti… Na, o mano tiek vaikams, tiek ne vaikams parašytų tekstų suaugusiųjų vertinimai dažniausiai yra neprofesionalūs, nedorovingi ir nostalgiški savo vakarykštės dienos ieškojimai.

Nemanau, jog viskas, ką parašau, yra puiku, bet nebijau išviešinti spaudoje ir pusgaminio. Kodėl gi ne, kaip sakydavo bičiulis a. a. Algis Kliševičius. Beje, „Skaitiniai“ išleisti beveik neredaguoti. Atnešu, būdavo, konkretų spaudos ženklų skaičių į leidyklą, ir po savaitės knyga. Yra ūpas rašyti, tiktai kad skatikų už darbą nėra… Dabar neskubėdamas juos redaguoju. Be to, „Skaitiniai“ yra ne knygos vaikams pavidalo, o kažkokių nusususių mokyklinių pratybų sąsiuvinių formato. Knyga vaikams turi būti, na, bent man taip atrodo, panaši į „Šokančią karvę“, puikaus maketo, su smagiomis iliustracijomis. Yra darymai, yra norėjimai, yra galėjimai, daug kas yra. Daug ko ir ne.

– Kas Tau labiau prie širdies, t. y. kam mieliau rašai – vaikams ar suaugusiesiems?

– Čia kaip vanduo ir aliejus. Kartais reikia to, kartais ano, nes nežinomi Viešpaties keliai. Rašymas suaugusiesiems – klejojimas sielos patamsiuose, sarkazmo šuorai, mazochizmas, ekshibicionizmas; išsivolioji savo ir visuomenės marazme, atsikeli, apsilaižai ir toliau su naujom jėgom žygiuoji… Rašymas vaikams – gyvenimo džiaugsmas, optimizmas, juokas, pokštas, žaidimas, kartais susimąstymas, kartais paliūdėjimas (bet neilgas). Aišku, kad vaikams rašyti smagiau ir sveikatai mažiau kenkia. Todėl aš labiau už vaikų literatūrą. Bet kaip lakštingalas nečiulbėti negali (ypač pavasariais), taip grafomanas negali nerašyti. Dėl to ir rašau viską, kas pakliūva, ir bet kam.

– Beklausinėdama suvokiau, kad didelė Tavo kūrybos dalis guli stalčiuje. Kodėl?

– O kodėl jai negulėti? Kol mano stalčiuje, tol mano.

– Įprasta klausti: kokie Tavo planai? Kokių turi sumanymų? Ir apskritai – ar pirma sumanai, o paskui rašai? O gal pirma parašai, tada žiūri, kas išėjo?

– Aišku, kad pirma parašau, o paskui žiūriu, kas išėjo. Išeina kaip visada netikėtai ir lietuviškai. Kartais vakarais apsižiūriu, kad per dieną apsipumpuravau keliais eilėraščiais vaikams, keliais eilėraščiais suaugusiesiems, keliomis pasakaitėmis, keliais suaugėliškais prozos tekstais. Jokių planų, vien spontaniška improvizacija į visus galus. O kartais ir savaitė be tekstų, tuščia kaip rajūno sandėliukas. Niekada iš lysvės netraukiu morkos už žalios viršūnėlės, tik užčiuopęs šaknį. Aišku, konkrečių, galimų knygų nuojautos tame rašyme visada dalyvauja. Nuojautos, bet ne planas.

– Sklando mitas, kad visi rašytojai girtuokliai, nors pastebė-jau, kad vis daugiau jų atsiriboja nuo to… O kaip tu?

– Kaip visada: kada noriu, linksmai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju. Alkoholis ir kūryba neturi nieko bendro. Jaunystėje vadovaudamasis grynai moksliniais sumetimais keletą kartų pabandžiau vienu metu abu darbus dirbti. Po pražūtingo apsvaigimo išsiblaivęs pamatai, jog parašei tokį kliedesį, kad geriau būtum nerašęs (čia geresnis atvejis). Blogesnis – kai neišskaitai, ką parašęs. Tada visokios mintys galvon ateina apie galbūt genialų kūrinį. Prie fizinių pagirių prisideda kur kas sunkesnės moralinės pagirios…

O šiaip lietuvių bendrinę kalbą, rūkyti, ugninį vandenį vartoti išmokau keturiolikos metų. Tvirtai išmokau. Ta proga eilėraštis:

EPITAFIJA

Naisių kibucu jis netikėjo nuo pat kūdikystės.

Nuo protestantų tikėjimo jį atgrasė Biržų alus.

Nuo tikėjimo gamtos grožiu Anykščių šilelis ir vynas.

Nuo katalikų Senas Vienuolis.

Nuo škotiško puritonizmo škotiškas viskis.

Apibendrinu: dar vaikystėje nuo visų lietuviškų ir

nelietuviškų tikėjimų, įtikėjimų ir ištarmių jį nutolino

Ūkininko Patarėjas, kuris patardavo ne tik švenčių metu,

bet ir tarpušvenčiais.

Viską, ką galėjo, jis darė sąžiningai ir atsakingai.