Sąjūdžio 30-metis: akmenys į globalios Lietuvos daržą ir nuo patriotizmo atbaidantis patriotizmas

Lietuviai turi vieną užknisančią ypatybę – pesimizmo liūne paskandinti bet ką, netgi džiugiai vykti turinčias gimtadienio iškilmes. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio jubiliejus tradicinės šventės nepriminė: vietoj torto su žvakutėmis, dalijimosi atsiminimais ir pozityvaus žvilgsnio į ateitį Lietuvai transliuotos grėsmes akcentuojančios žinios, verksmingai priminta apie išsivaikščiojančią tautą, brėžtos nepagrįstos paralelės tarp SSRS ir Europos Sąjungos ideologijų. Trumpai tariant, nuveikti darbai buvo ignoruojami, nes koncentruotasi į tai, kur susikirtome, ko dar nepadarėme. Kol krikdemiškasis patriotų flangas ploja katučių pats sau (štai kaip mes identifikuojame problemas ir štai kaip mes nebijome jų įvardyti), visus kitus Lietuvoje ir už jos ribų toks diskursas dar labiau atitolina nuo patriotizmo ir nuo Lietuvos.

„Pareigos visam pasauliui būti negali. Pareiga gali būti tik keliems dalykams: savo šeimai, tautai, valstybei“, – Lietuvos mokslų akademijoje vykusiame minėjime kalbėjo sąjūdininkas, VU filosofijos profesorius Vytautas Radžvilas. O pasaulis vis aktyviau kalba apie kolektyvinę atsakomybę klimato kaitos, pilietinių karų, pabėgėlių krizės, tvaraus vystymosi problemų kontekste. Taip, Lietuva nėra Kinija, JAV ar kitas masyvus žaidėjas, galintis pakreipti įvykius tam tikra linkme, bet ar globalėjančio pasaulio kontekste mes tikrai norime būti susigūžę, susitelkę tame mažame žemės lopinėlyje, smerkiantys kiekvieną jauną žmogų, kuris išvyksta ne vien ekonominių sumetimų vedamas (net jeigu ir taip, kodėl turėtume jį kaltinti?), bet ir todėl, kad dega noru veikti pasauliui? Požiūris, kad pareigos jausmą reikia siaurai sufokusuoti, turi racijos: kadangi laiko, dėmesio sutelkimo ir materialiniai resursai yra riboti, tampa nuoseklu taikyti principą „akis už akį“. Manantieji, kad pareigos pasauliui būti negali, turėtų žavėtis ir dabartinės JAV administracijos užsienio politikos eibėmis (nes „America first“ ir ji niekam neatsakinga) ir kritiškai žvelgti į ilgus metus Europos Sąjungos Lietuvai teiktą finansinę paramą (arba investicijas, anot naujo ES komunikacijos žodyno). Sąjūdžio sukakties minėjime nuskambėjusiose kalbose bodimasi ir tuo, kad už narystę tarptautinėse organizacijose Lietuvai teko atsisakyti dalies suverenumo, bet užtenka pasižvalgyti netoli, į Rytus, ir matysime, kur būtume be NATO ir ES, pažymi Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė („Apie tauškalus Sąjūdžio 30-mečio proga“, portalas „Delfi“, 2018 m. birželio 10 d.).

Galima suprasti, kodėl Sąjūdžio 30-mečio minėjimo kalbose buvo taip intensyviai naudojami dramatiški, Lietuvos nuopuolį piešiantys motyvai – norėta tinkamai pasinaudoti šventę lydėjusiu viešumu, išaugusiu visuomenės ir žiniasklaidos dėmesiu. Tik kad tie argumentai jau tūkstančius kartų girdėti. Juk nacionalistinė ir izoliacionistinė politinė mintis turi užtikrintą nišą Lietuvos viešojoje ir politinėje erdvėje: ne vien portale „Pro Patria“, bet ir populiariojoje žiniasklaidoje, ne vien uždaruose idėjų centruose, bet ir šalies parlamente, aukštojo mokslo įstaigose. Bet, žinoma, šito nėra gana, todėl nuo šiol savo grėsmes akcentuojančiu diskursu reikia uzurpuoti ir tautą vienyti turinčias šventes, nepamirštant paminėti žodžio laisvės šalyje trūkumo ir Europos liberalų primesto politkorektiškumo jungo.

Nemažai minėjimo kalbų buvo apie tai, kad Sąjūdis susimovė, o vienas jaunas prelegentas akivaizdžiai šaipėsi iš globalios Lietuvos idėjos, matydamas ją ne kaip prisitaikymą prie esamos situacijos, o kaip „užmarštį“, nes tikrasis pasiaukojimas tėvynei yra sukąsti dantis ir šiukštu nejudėti iš ten, kur Dievulis tau davė gimti. Argi ne puikus būdas išsaugoti ir užkonservuoti nacionalinį charakterį? Be to, kodėl tokie prelegentai nelieka gyventi ir veikti savo gimtuosiuose kaimuose ir miesteliuose, o kaip bitės avily susitelkia šalies sostinėje, kur rateliuose porina apie regionų atsilikimą ir socialinės atskirties didėjimą? Ar jų reakcijos į tokį klausimą taip jau skirtųsi nuo tų priežasčių, kurias išsakytų iš šalies emigravusieji? Grįžtant prie globalios Lietuvos idėjos, apklausos jau prieš kelerius metus parodė, kad emigrantus grįžti skatintų ne tik atlyginimai ir karjeros galimybės, bet ir psichologinis klimatas, pagarba žmogui. Daugelis lietuvių iš užsienio grįžta pakitusiu mentalitetu – jie išsikovoja orų, savo poreikius ir patirtį atitinkantį europietišką atlyginimą ar patys pradeda verslą. Liūdna, bet juos dažnai pasitinka ne visai draugiška psichologinė aplinka, kurią galima apibūdinti tokiomis frazėmis kaip „nemanyk, kad tu čia geresnis už kitus“ ar „ko tu čia dabar grįžai, kad jau išvažiavai vienąsyk“. Reikėtų suprasti, neva nematomą kokybės prekinį ženklą turi ne tie lietuviai, kurie pasisėmę patirties žinomose pasaulio kompanijose ir universitetuose grįžta namo, tikėdamiesi prie tų namų gerovės kaip nors prisidėti, bet tie, kurie sukandę dantis iš tų namų nė vienos galūnės neiškišo (užtat išvažiavo gyventi į Vilnių).

Per Sąjūdžio sukakties iškilmes efektyviausiai ištransliuotos tautos nykimo ir geopolitinių grėsmių žinios, tarp kurių, deja, paskendo ir dalyvių išsakytos konstruktyvios mintys: Romo Pakalnio skatinimas ieškoti visuomenės ir valdžios dialogo, Arvydo Juozaičio priminimas, kad Sąjūdis buvo žmonių, o ne partinė iniciatyva, Vytauto Radžvilo raginimas būti aktyviais piliečiais, Vytauto Landsbergio kvietimas keisti „ne įstatymus, o širdį“. O pastarasis sąjūdininkas viename interviu yra pasakęs, kad piliečiai yra žmonės, „kurie brangina ir gina savo Pilį“. Net jeigu jie laikinai ar ilgam išvažiuoja – galvojimas apie Lietuvą yra didžiulė jėga, kurią sovietų laikais demonstravo ir lietuvių išeivija („V. Landsbergis: neturime bijoti išeiti į pasaulio gatvę“, portalas „Bernardinai“, 2012 m. vasario 20 d.). Laikantieji globalią Lietuvą užmarštimi tokio galvojimo negerbia: taip jie fiziškai nuo Lietuvos nutolusius lietuvius nori atitolinti ir dvasiškai.