Patarimai, kaip rašyti
Atskirą ir nemenką knygų leidybos nišą užima savotiški grožinės ir negrožinės literatūros rašymo vadovėliai, kuriuose dalijami patarimai, kaip struktūruoti vieno ar kito žanro tekstą, kokias temas rinktis ir kokiomis stilistinėmis priemonėmis jas plėtoti, kaip organizuoti kūrybinį darbą, įveikti vidinius rašymo stabdžius, kaip galiausiai sėkmingai parduoti savo kūrybos vaisius ir pan. „Kaip parašyti velnioniškai gerą romaną“, „Siužetas ir struktūra: pratimai ir technikos ištobulinti siužetui, kuris nepaleistų skaitytojo nuo pradžios iki pabaigos“, „Kaip rašyti bestselerius“, „Rašymo priemonės“, „Poezijos vadovėlis“, „Apie gerą rašymą“ – tai tik keli vien anglakalbių instruktažų pavadinimai iš daugybės bestseleriais tapusių tokio pobūdžio knygų. Įdomu tai, kad tokias knygas dažniausiai rašo ne itin žinomi literatai arba kūrybinio rašymo programų ar dirbtuvių specialistai, pedagogai. Vis dėlto kūrybinio darbo taisyklių, priesakų ir darbotvarkių rimtai ar pusiau juokais yra fiksavę (ir galbūt bandę laikytis) ir visuotinai pripažinti didieji rašytojai. Su šešių anglakalbių autorių patarimais, kaip rašyti, čia ir siūlome susipažinti.
1964 m. išleistoje knygoje „Henry Milleris apie rašymą“ (Henry Miller on Writing) tiesmukasis literatūrinių tabu griovėjas, amžinasis bohemininkas Henry Milleris (1891–1980) atvirai rašė apie savo kūrinius, jų parašymo aplinkybes ir patį kūrybinį vyksmą. Į knygą Milleris įtraukė ir įvairių kūrybinės darbotvarkės užrašų iš 1932–1933 m., kai Paryžiuje kūrė žymiuosius autobiografinius romanus „Vėžio atogrąža“ ir „Juodasis pavasaris“. Čia rasime ir vienuolika sau taikytų rašymo priesakų:
1. Vienu metu dirbk prie vieno dalyko, kol pabaigsi.
2. Daugiau nepradėk naujų knygų, nebepildyk „Juodojo pavasario“.
3. Nesinervink. Kad ir ką rašytum, dirbk ramiai, džiugiai, nerūpestingai.
4. Dirbk laikydamasis plano, o ne pagal nuotaiką. Baik nusistatytu laiku!
5. Kai nepajėgi kurti, gali dirbti.
6. Kiekvieną dieną geriau truputį pacementuok [tekstą], o ne vėl patręšk.
7. Nepaliauk būti žmogum! Žmonėkis, išgerk, jeigu norisi.
8. Nebūk darbinis kuinas! Dirbk tik su malonumu.
9. Jei knieti, atsisakyk Plano, bet kitą dieną vėl jo laikykis. Kondensuok. Retink. Nurėžk.
10. Pamiršk knygas, kurias nori parašyti. Galvok tik apie tą, kurią rašai.
11. Pirmiausia ir visada rašyk. Dailė, muzika, draugai, kinas – visa tai paskui.
Skaitant vieno iš įtakingiausių, įžvalgiausių ir produktyviausių praėjusio amžiaus britų rašytojų George’o Orwello (1903–1950) esė „Politika ir anglų kalba“ (Politics and the English Language, 1946) galima suprasti, kodėl šio griežto, bet teisingo visuomenės kritiko kūryba laikoma skaidraus ir glausto stiliaus etalonu. Minėtame tekste jis ne tik demaskuoja tikrovę iškreipiančią ir užgožiančią ideologizuotų klišių užgriozdintą viešąją anglų naujakalbę, bet ir pateikia racionalių rašytojo savidisciplinos orientyrų. Pavyzdžiui:
Sąžiningas rašytojas prieš kiekvieną užrašomą sakinį sau užduos bent keturis klausimus, taigi:
Ką aš bandau pasakyti?
Kokiais žodžiais tai galiu išreikšti?
Koks įvaizdis ar idioma mintį padarytų aiškesnę?
Ar šis įvaizdis ganėtinai naujas, kad būtų veiksmingas?
Ir tada, ko gero, paklaus savęs dar dviejų dalykų:
Ar galėčiau tai pasakyti trumpiau?
Ar nepasakiau kokios išvengiamos bjaurasties?
[...]
1. Niekada nevartok metaforos, palyginimo ar kitos kalbos figūros, kurią jau ne kartą esi aptikęs spaudoj.
2. Niekada nevartok ilgo žodžio, jei tinka trumpas.
3. Jei gali žodį išbraukti, visada išbrauk.
4. Niekada nevartok neveikiamosios rūšies veiksmažodžio, kur gali vartoti veikiamosios.
5. Niekada nevartok kitakalbės frazės, mokslinio žodžio ar žargono, kur gali išsiversti su kasdienės anglų kalbos atitikmeniu.
6. Sulaužyk bet kurią iš šių taisyklių, nei pasakyk kokią akivaizdžią barbarybę.
Bytnikų lyderis Jackas Kerouacas (1922–1969) savo spontaniškosios prozos – nekonvencionalios gramatinės raiškos, kuo labiau individualizuotos kalbos, prozodijos, nevaržomai išlietos ir neredaguotinos minties – metodą, lygintiną su džiazuojamu rago pūtimu, paakintas bendraminčių, glausčiausiai papunkčiui išdėstė 1958 m. laiške redaktoriui ir leidėjui Donaldui Allenui. Esminių Kerouaco priesakų sąrašas pavadinimu „Šiuolaikinės prozos nuostatos ir technika“ (Belief & Technique for Modern Prose) taip pat išbelstas spontaniškojo rašymo principu:
1. Prikeverzotos slaptos užrašų knygelės ir bet kaip mašinėle išbelsti puslapiai, savo malonumui
2. Nuolankumas viskam, atviras, klausantis
3. Stenkis niekad neprisiliuobt ne savo namuos
4. Būk įsimylėjęs savo gyvenimą
5. Tai, ką jauti, suras savo formą
6. Būk nučiuožęs sąmonės šventdurnis
7. Pūsk stipriai, kiek nori pūsti
8. Rašyk be dugno ką nori iš pat sąmonės gelmių
9. Žodžiais neišsakomi asmeniniai regėjimai
10. Poezijai nėr laiko, tik tam, kas yra
11. Vaizduotės tikai, krūpčiojantys krūtinėje
12. Transo sąstingyje sapnai apie tai, kas buvo prieš tave
13. Pašalink literatūrinius, gramatinius, sintaksinius trukdžius
14. Kaip Proustas būk laiko žolinčius
15. Tikrosios pasaulio istorijos pasakojimas vidiniu monologu
16. Brangakmeninis domesio centras yra akis akyje
17. Rašyk iš atsiminimų ir nuostabos sau
18. Pasikliauk turininga viduriniąja akim, plaukdamas kalbos jūroje
19. Amžiams susitaikyk su netektim
20. Tikėk šventąja gyvenimo linija
21. Iš paskutiniųjų škicuok tėkmę, kuri nepaliesta tavo sąmonėj
22. Sustojus negalvot apie žodžius, bet geriau regėti vaizdą
23. Fiksuok kiekvieną dieną, ji išgraviruota tavo ryte
24. Jokios baimės ar gėdos dėl tavo patirčių, kalbos ir žinių kilnumo
25. Rašyk pasauliui, kad skaitytų ir matytų tikslų savo paveikslą
26. Knyga-filmas – tai žodžių filmas, vaizdinė amerikietiška forma
27. Veikėjo Niūrioj nežmoniškoj Vienatvėj garbei
28. Kūrimas pašėliškas, betvarkis, grynas, kylantis iš apačios, kuo nuraučiau, tuo geriau
29. Visąlaik esi Genijus
30. Rašytojas-Režisierius Žemiškų filmų, Paremtų ir Apangeluotų Danguj
1962 m. (tais pačiais, kai gavo Nobelio literatūros premiją) amerikiečių prozininkas, kanoninių „Rūstybės kekių“ autorius Johnas Steinbeckas (1902–1968) laiške bičiuliui davė šešis patarimus, kuriais pats vadovaujasi, idant rašydamas „neišprotėtų“:
1. Atsisakyk minties, kad kada nors pabaigsi. Pamiršk tuos 400 puslapių ir kasdien parašyk tik po vieną puslapį, tai padeda. Kai viskas bus baigta, tave ištiks nuostaba.
2. Rašyk laisvai ir kuo sparčiau, viską išliek popieriuje. Niekada netaisyk ir neperrašinėk, kol viskas neišdėstyta. Perrašinėjimas tampa pasiteisinimu, dėl ko nejudi į priekį. Be to, tai kliudo kalbos tėkmei ir ritmui, kylantiems iš tam tikros pasąmoninės sąsajos su medžiaga.
3. Pamiršk neapibrėžtą auditoriją. Pirma, bevardė, beveidė auditorija tave mirtinai išgąsdins, o antra – kitaip nei teatre, jos nėra. Raštijoje tavo publika yra vienas vienintelis skaitytojas. Įsitikinau, jog kartais padeda, kai pasirenki vieną žmogų – realų pažįstamą ar įsivaizduojamą – ir rašai būtent jam.
4. Jei vargsti su kokia scena ar pastraipa, bet tau ji atrodo būtina, palik ją ir rašyk toliau. Prie jos galėsi grįžti viską pabaigęs, tada gali paaiškėti, kad ramybės ji tau nedavė dėl to, kad jai čia ne vieta.
5. Saugokis scenos, kuri tau pasidaro brangi, brangesnė už visa kita. Dažniausiai ji atrodys nederanti su bendru vaizdu.
6. Jei naudoji dialogą, užrašydamas ištark jį sau garsiai. Tik tada jis turės šnekos skambesį.
Be to, Steinbeckas pažymi: „Rašydamas pasitikėk pertrūkiais ir spragomis. Jei užrašei, ką prieš tai išvydo tavo akys, ir sustojai, pažvelk vėl. Išvysk ką nors kita. Peršok prie kito vaizdo. Nereikalauk iš savęs suvokti ryšį. Kai kurie patys įstabiausi literatūrą ištikę dalykai atsiranda tada, kai rašytojas leidžia, atrodytų, niekaip nesusijusiam vaizdui nukreipti jį nuo prieš tai pasirinktos linijos.“
Šmaikštusis šiuolaikinės visuomenės satyrikas Kurtas Vonnegutas (1922–2007) ankstyvųjų savo apsakymų rinktinės „Bagombo tabakinė“ (Bagombo Snuff Box, 1999) įžangoje dalijasi aštuoniomis grožinės literatūros kūrimo taisyklėmis, kurių mokęs kūrybinio rašymo kursų dalyvius universitete:
1. Išnaudok visiškai nepažįstamo žmogaus laiką taip, kad nesijaustų jo praleidęs veltui.
2. Parūpink skaitytojui bent vieną veikėją, kurį galėtų palaikyti.
3. Kiekvienas veikėjas turi ko nors norėti, net jei tai būtų tik stiklinė vandens.
4. Kiekvienu sakiniu turi atlikti vieną iš dviejų dalykų: atskleisti charakterį arba pastūmėti veiksmą.
5. Pradėk kuo arčiau pabaigos.
6. Būk sadistas. Kad ir kokie mieli ir nekalti būtų pagrindiniai veikėjai, jiems turi nutikti siaubingų dalykų – kad skaitytojai sužinotų, iš kokie molio jie drėbti.
7. Rašyk, norėdamas pamaloninti vos vieną žmogų. Jei atsidaręs langą norėsi, taip sakant, pamylėti visą pasaulį, tavo pasakojimas pasigaus plaučių uždegimą.
8. Kuo greičiau skaitytojams suteik kuo daugiau informacijos. Velniop netikrumą. Skaitytojai turi iki panagių suprasti, kas, kur ir kodėl vyksta, kad pajėgtų patys pabaigti istoriją, jei tarakonai sugraužtų kelis paskutinius knygos puslapius.
Tiesa, Vonnegutas tuoj pat atkreipia dėmesį, kad geriausia jo kartos novelistė Flannery O’Connor, kaip ir dera didiesiems autoriams, nesilaikiusi nė vienos iš išdėstytųjų taisyklių, nebent pirmosios…
Teisės ir teisėtvarkos pasaulio užkulisius savo trileriuose narpliojantis amerikiečių rašytojas, teisininkas Johnas Grishamas (g. 1955) paprašytas pernai vienam amerikiečių leidiniui taip pat pateikė milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamų ir parduodamų savo bestselerių sėkmės receptą. Aštuoni rašant populiariąją literatūrą darytini ir nedarytini (do’s and don’ts) dalykai, pasak Grishamo, yra tokie:
1. VISADA – kiekvieną dieną parašykit po puslapį.
Tai apie 200 žodžių, arba 1000 žodžių per savaitę. Darykit taip dvejus metus ir parašysit gana ilgą romaną.
Nieko nebus, kol nepradėsit kurti po puslapį per dieną.
2. NIEKADA nerašykit pirmos scenos, kol nesugalvojot paskutinės.
Ši nuostata verčia imtis bauginančios priemonės, paprastai vadinamos planu. Kone visi rašytojai nekenčia šio žodžio. Vis dėlto esu sutikęs vieną, kuris pripažino susidarantis planą.
Siužetui reikia kruopštaus planavimo. Rašytojai iššvaisto ne vienus metus rutuliodami istorijas, kurios galiausiai nenusiseka.
3. VISADA tą vieną kasdienį puslapį rašykit toj pačioj vietoj tuo pat laiku.
Anksti ryte, per pietų pertraukėlę, traukinyje, panakčiais – nesvarbu. Ištaikykit laisvą valandėlę, eikit į tą pačią vietą, užtrenkit duris.
Jokių išimčių, jokių pasiteisinimų.
4. NIEKADA nerašykit prologo.
Prologas – tai skaitytojų užkabinimo triukas. Venkit jų. Susidarykit pasakojimo planą (Nr. 2) ir pradėkit nuo pirmo skyriaus.
5. VISADA dialogus išskirkit atitinkamais grafiniais ženklais.
Primygtinai prašau. Tai be galo svarbu.
6. NIEKADA nelaikykit žodyno lengvai pasiekiamoj vietoj.
Žinau, žinau, vieną jau turite po ranka.
Yra trys žodžių rūšys: (1) žinomi žodžiais, (2) žinotini žodžiais, (3) niekam nežinomi žodžiai. Pamirškit pastaruosius ir susilaikykit nuo antrųjų.
Geltonsnapiai autoriai daro įprastą klaidą – prikaišioja tekstą žodžių, laužančių liežuvį. Tokie dirbtiniai dalykai erzina.
7. VISADA kiekvieną sakinį perskaitykit bent tris kartus dairydamiesi, ką išbraukti.
Dauguma rašytojų per daug žodingi. Ir kogi tokiems nebūti, kai raiškos erdvė neribojama ir nevaržoma?
8. NIEKADA pirmame skyriuje nepristatykite 20 veikėjų.
Dar viena pradedančiųjų klaida. Skaitytojai trokšta pradėti skaityti. Neužverskite jų keturių tos pačios giminės kartų asmenvardžiais. Pradžiai pakaks ir penkių vardų.
Bus daugiau
Parengė ir vertė Andrius Patiomkinas
