Nešventiškos nepriklausomybės istorijos: „Inkaro“ darbuotojų streikas

 

Dažnai Lietuvos istorija yra pasakojama kaip priešprieša tarp sovietmečio ir nepriklausomos, laisvos Lietuvos. Visa, kas progresyvu ir teigiama, atsiranda nepriklausomoje Lietuvoje. Visa, kas blogai, – kančia, skurdas ir nelaisvė, – yra pilka sovietmečio praeitis. Ši praeitis nenutrūko atkūrus nepriklausomybę. Šių dienų socialinė nelygybė, politinis pasyvumas taip pat aiškinami kaip sovietinės santvarkos, ekonomikos ir kultūros palikimas. Kaip sakoma, „jei ne sovietmetis, mes gyventume kaip Švedijoje“. Bet gal pateikiant tokį vadovėlinį istorijos pasakojimą ir suverčiant visą kaltę buvusiai ir jau neegzistuojančiai santvarkai tik išsisukama nuo klausimų apie šiandieninių problemų šaknis?

Kasmet televizijoje kartojami Sausio 13-osios įvykių, Baltijos kelio, Sąjūdžio mitingų vaizdai pasakoja apie skausmingą, bet kartu džiaugsmingą perėjimą iš totalitarizmo į demokratiją, iš priespaudos į laisvę. „Švęskime valstybę“ – pasitinka užrašas įvažiuojant į Vilnių. Bet kitas perėjimas, prasidėjęs iškart paskelbus nepriklausomybę, yra lyg pamirštamas. Pasakojimai apie privatizacijos laikus, apie neramų pirmąjį dešimtmetį po 1990 m. kaip šmėklos sklando tarp „šventiškų“ nepriklausomybės istorijų. Bet šie pasakojimai netelpa į oficialią Lietuvos istoriją, t. y. „20 metų gyvenom gerai, tada 50 metų kentėjom, o dabar vėl 28 metus gyvenam gerai“. Gal dėl to, kad tai yra elito, valdžios ir „progreso“ istorija ir ji neturi nieko bendro su visų kitų istorija – tų, kuriems nėra ką švęsti.

Šis straipsnis skirtas vienai iš „pamirštų“ nepriklausomybės istorijų. Daugelis kauniečių tikriausiai prisimena „Inkaro“ fabriką, gaminusį „inkariukus“, ir jo paskutines dienas 2000 m. Beveik visus metus prie fabriko vartų stovėjo palapinės, kuriose darbuotojai badavo reikalaudami grąžinti kelerius metus nemokėtus atlyginimus. Paprašiau kelių „Inkare“ dirbusių ir 2000-ųjų įvykiuose dalyvavusių žmonių papasakoti apie streiką, jų patirtis privatizacijos laikotarpiu, gyvenimo ir darbo sąlygas Sovietų Sąjungoje ir jai žlugus. Bet prieš tai trumpai prisiminkime, kaip vyko privatizacija.

 

Negalima keisti žaidimo taisyklių žaidimo viduryje

 

1991 m. vasarį Lietuvos Vyriausybė paskelbė pirmąjį įstatymą dėl įmonių, gamyklų ir butų privatizavimo. Visi Lietuvos piliečiai, gimę prieš 1990 m., gavo vienkartines valstybės išmokas – investicinius čekius. Šių išmokų suma varijavo tarp 2 000 ir 10  000 rublių, priklausomai nuo žmogaus amžiaus, profesijos (dirbusiems žemės ūkio sektoriuje buvo skiriamos papildomos išmokos), fizinio įgalumo. Oficialiai investiciniai čekiai galėjo būti investuoti privatizuojant įmones ar butus. Iki pat 1993 m. įstatymai draudė pervesti šiuos čekius kitiems asmenims, išskyrus šeimos narius. 1993 m. įstatymas buvo pakeistas ir investicinius čekius leista perduoti investicinėms bendrovėms, siekiančioms privatizuoti stambius fabrikus ar kitas komercines įmones. 1995 m. Lietuva pasirašė Europos laisvosios prekybos sutartį, taip atverdama savo rinką europietiškoms prekėms. Tais pačiais metais užsienio investuotojams buvo leista dalyvauti privatizavime. Vieni iš didesnių pirkimų įvyko 1998 m., kai „Lietuvos telekomą“ nusipirko Švedijos korporacija „Telia“, ir 1999 m., kai „Mažeikių naftą“ įsigijo JAV korporacija „Williams“.

Investicinių čekių sistema buvo pasirinkta kaip privatizacijos modelis, kuris turėjo užtikrinti socialinę lygybę tarp piliečių ir skatinti individualią iniciatyvą užsiimti verslu (Maldeikis, 1996). 1992 m. išleistas įstatymas, kuris teikė pirmenybę įmonių akcijas įsigyti jose dirbantiems, į pensiją išėjusiems ar tose įmonėse sužalotiems asmenims. Šias akcijas jie galėjo įsigyti už jų nominalią vertę, nedalyvaudami aukcione. Taip siekta investicinėms bendrovėms apsunkinti vienašališką akcijų įsigijimą. Vis dėlto vėliau investicinės bendrovės ar įmonių vadovai pasinaudojo šiuo įstatymu. Iš darbuotojų perpirkdami akcijas, jie mokėjo mažiau nei aukcionuose. Akcijų kaina ir įgyjamo turto vertė galėjo skirtis šimtą ir daugiau kartų.

Tais pačiais metais įstatymas buvo pakeistas ir čekius leista pervesti kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims, taip pat ir investicinėms bendrovėms. Dar prieš šį įstatymo pakeitimą naujai pridygusios investicinės bendrovės jau supirkinėjo čekius. Po 1993 m. investicinės bendrovės kvietė žmones pervesti savo čekius, žadėdamos nemažus pelnus ateityje. Buvo viliamasi, kad visi taps „mažaisiais kapitalistais“, gaunančiais savo pyrago dalį.

1992 m. paskelbtas įstatymas dėl investicinių akcinių bendrovių steigimo. Šis įstatymas nereglamentavo tokių bendrovių veikimo principų ir apribojimų, tik jų steigimo procesą. Reglamentai turėjo atsirasti per kelis mėnesius, tačiau jų priėmimas kažkodėl užstrigo Seime. Iki pat 1995 m. akcinių bendrovių veikla buvo nereglamentuota. Taigi, jų veikla buvo visiškai nekontroliuojama. Tais pačiais 1992 m. įkurta investicinių bendrovių asociacija „East-Baltic States-West“ (EBSW). Šią asociaciją įkūrė 9 investicinės bendrovės, tokios kaip „Šviesus rytojus“, „Bituko investicija“, „Farmacija“, „Statybinių medžiagų investicija“ (iš „LRS laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvados“, 2007). Masiškai supirkinėdamas čekius viešuose aukcionuose, EBSW privatizavo valstybinį turtą, kaip vėliau teigė centrinės privatizavimo komisijos narys Stasys Vaitkevičius, „maždaug už tokią kainą, kiek kainavo geri batai“ (ten pat).

Nuo 1992 m. gruodžio 12 d. iki 1993 m. sausio 15 d. privatizacija buvo sustabdyta, nes svarstytas naujas įmonių turto indeksavimas. Visgi niekas nebuvo pakeista ir, kaip prisimena Adolfas Šleževičius, „[Seime] panagrinėjus [šį klausimą] buvo prieita prie išvados, […] kad iš esmės juk negalima pakeisti žaidimo taisyklių žaidimo viduryje“. Vėliau A. Šleževičiaus Vyriausybė, rodos, pati bendradarbiavo su EBSW vedliu Gintaru Petriku. Kaip apie A. Šleževičiaus Vyriausybę sakė pats G. Petrikas, „po rinkimų jie įsiklausydavo į mūsų siūlymus ir prašymus, bandydavo juos spręsti“ (Radzevičiūtė, 2012).

Pasak Seimo komisijos, tyrusios EBSW veiklą, jau 1994 m. EBSW kontroliavo bent 40 % visų Lietuvoje privatizuotų įmonių. Kadangi komisija negavo visos reikiamos informacijos, šis skaičius galėjo būti ir dar didesnis. EBSW siekdavo įsigyti kontrolinį įmonės akcijų paketą ir suformuoti naują valdybą, o tada paimti investicinę paskolą užstatant įmonę. Pinigai buvo investuojami ne į įmonę, o į užsienio fondus. Po kiek laiko įmonei buvo paskelbiamas bankrotas, įrenginiai ir mašinos išparduodami kaip metalo laužas, pastatai apleidžiami. Pagal šį modelį Kaune bankrutavo didžiausios įmonės „Banga“, „Koordinatė“, „Šilkas“ ir „Inkaras“, kuriose iki tol dirbo apie 18 tūkst. žmonių. Žinoma, EBSW savo čekius pervedę žmonės nesulaukė nė vienos išmokos.

Apie privatizaciją Lietuvos laisvosios rinkos institutas rašo taip: „Ekonomikai ir visuomenei privati nuosavybė yra naudingesnė nei vieša. Ekonomikos teorija taip teigia, o Lietuvos bei užsienio šalių patirtis tai patvirtina“ (iš „LRS laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvados“, 2007). Privatizacija Lietuvoje buvo vykdoma tikintis staigaus šuolio iš esą „neproduktyvios“ valstybės planuojamos ekonomikos į konkurencingą ir produktyvią laisvosios rinkos sistemą. 1990–2000 m. didžioji dalis šalies gamyklų, mažų ir didelių įmonių, telekomunikacijos ir elektros tinklų bendrovių buvo perleista į privačias rankas. Didžioji dalis pramonės neišlaikė šio pasikeitimo ir bankrutavo. Dažniausiai šie bankrotai aiškinami tuo, kad sovietinės gamyklos dirbo neefektyviai ir negalėjo atlaikyti užsienio kompanijų konkurencijos. Šalies gamyba turėjo persiformuoti pagal kapitalistinius gamybos ir laisvosios rinkos dėsnius, kad ekonomikos, o kartu ir visuomenės gerovė pasiektų „europinius standartus“.

Vietoj naujų gamyklų atsirado tūkstančiai parduotuvių. Gamyklų privatizacija reiškė ekonomikos deindustrializaciją. Toks perėjimo iš planinės į rinkos ekonomiką aiškinimas yra perdėtai pozityvus: pagaliau mes išsivadavome iš „nepažangios“ gamybos ir, viską nubraukę bei prariję skaudžią piliulę, užšokome ant progreso bėgių. Nuo šiol – viskas tik geryn! Tik kad šis progreso traukinys, kuris mus veža nuo 1990 m., paliko už borto nemažą dalį keleivių. Šių „atsilikusiųjų“ istorijos mažai kam rūpi, nes jos pasakoja kiek problemiškesnę pereinamojo laikotarpio istoriją nei ta, kurią piešia Laisvosios rinkos institutas.

 

„Buvom išmesti kaip musės iš barščių“

 

Kalbėjausi su trimis „Inkaro“, gaminusio batus ir techninius gaminius, darbuotojais. 1990 m. „Inkare“ dirbo apie 3 000 darbuotojų. 1991 m., Vyriausybei laidavus, „Inkaras“ pasiėmė 22 mln. frankų paskolą iš Šveicarijos banko naujai švirkštų gamybos linijai atidaryti. Tačiau, be „Inkaro“ direktoriaus, nei švirkštų, nei pinigų daugiau niekas nematė, nors valstybė toliau mokėjo palūkanas (Raugalaitė, 2000-01). 1994 m. „Inkaras“ padalytas į kelias akcines bendroves ir privatizuotas EBSW. Greitai didžioji dalis gamyklos uždaryta. Liko veikti tik „Inkaro avalynė“, kurioje dirbo apie 200 žmonių. 2000 m. „Inkaro avalynė“ bankrutavo ir fabriko visiškai nebeliko.

Paskutinius penkerius gyvavimo metus „Inkaro“ darbuotojams nebuvo mokami atlyginimai. Viena iš darbuotojų, Bronytė, prisimena: „Nuėjau pas direktorių, tada buvo Bertašius dar, paprašyti, kad man surašytų lapą, kiek nemokėta. Tai vienas gal mėnuo išmokėtas, tada nemokėta, nemokėta, nemokėta ir vėl išmokėta. Per metus gal tik už tris mėnesius buvo sumokėta.“ Bronytė „Inkare“ dirbo nuo 1965 m., tai buvo jos pirmas ir paskutinis darbas. Profesinėje mokykloje įgijusi audėjos specialybę, ji buvo paskirta dirbti „Drobės“ fabrike Kaune. Atvažiavusi iš Alytaus neturėjo, kur gyventi. Jos treneris (ji žaidė stalo tenisą ir apskritai daug sportavo) pasiūlė pasiieškoti vietos „Inkaro“ profilaktoriume. Tai buvo namai Lampėdžiuose, kur „Inkaro“ darbuotojai galėjo trumpą laiką apsistoti. Jai pasisekė ten gauti kambarį, taip pat ir darbą „Inkare“. Čia pradėjo dirbti kaip eilinė darbuotoja prie konvejerio: „Atkeliauja jau paruošti batai, pažiūri numerį greitai, popierius guli, greit susuki, numerį uždedi. O kita moteriškė jau juos deda į dėžes po dešimt.“ Vėliau ji stojo mokytis ekonomikos, bet studijos ilgai netruko: „Aš palankiau, bet čia visi sportai, kas kur tik eini, ką nors darai, eik ir į tinklinį, ir krepšinį lošk, ir rankinį mokino. Nes būdavo gi daug fabrikų chemijos pramonėj, Jonavos „Azotas“, Kėdainių chemijos gamykla, „Inkaras“. Nu ir spartakiados. Tai kur čia mokslai…“ „Inkare“ ji vėliau perėjo į kitą cechą, o galiausiai dirbo, kaip pati įvardijo, sandėlio „priėmėja ir išdavėja“.

Jos draugė ir buvusi kolegė Nina taip pat didžiąją darbingo gyvenimo dalį praleido „Inkare“. Ji ten išdirbo 33 metus ir po uždarymo dar porą metų padirbo „Liepsnos“ fabrike (jį 2006 m. įsigijo „VP Market“ ir 2007 m. jis buvo perkeltas į Baltarusiją). „Inkare“ ji dirbo batų presuotoja: „Buvau sportbačių presuotoja, prie karuselių dirbau. Ten karuselės didžiulės, net neįsivaizduojat turbūt. Šešios poros iškart išeidavo, vienu sukimusi. Kas 20 sekundžių kurpalis ateina, apačioj jau gatavas batas. Kai atvažiuoja prie tavęs, turi statyti, spėti apversti, užmauti po vieną. Kas 20 sekundžių, va toks tempas buvo.“

„Inkaras“ buvo pirma padalytas ir tada privatizuotas. Nina sako: „Inkaras“ buvo bendrai. O dabar akcinė bendrovė, čia akcinė bendrovė, čia „Inkaro avalynė“. Sakom, jau čia kažkas bus – akurat!“ Bronytė atsimena vieną susitikimą su vienu iš vadovų prieš uždarymą: „Taip vadindavom jį, toks su ruda odine striuke iš baltų rūmų. Nu ir sakė, kad pinigų nėra. Bet ateidavo tie pinigai nuo pardavimų. Tai aš sakau, jie mums algoms? Ne, sako, ne jums. Tai, sakau, mes jų negausim? Tai mums neapsimoka dirbti? Jis sako, ne, neapsimoka.“ Po 1995 m. „Inkaro“ gaminami batai buvo parduodami Anglijoje. Pinigus už pardavimus pasiimdavo EBSW grupė ir darbuotojams nieko nelikdavo. Pastarieji vis tiek dirbo, nors ir negaudami atlygio, kol išgirdo, kad paskutiniai vilkikai bus prikrauti batų ir gamykla po to uždaryta. Nina atsimena: „Tiktai tą žinutę gavom, o sandėly jau krovė tas fūras. Mums laiko apmąstymams nebuvo. Tik staigiai visi subėgo ir sakom: nu ką dabar daryt? Neleidžiam. Kol mums pinigų neišmokėjo. Lai išmoka pinigus ir lai išvažiuoja. Va taip ir susibūrėm. Ir pradėjom nuo tos minutės, mes grynai stovėjom ir neišeidinėjom niekur.“

 

Streikas

 

Streikas prasidėjo 2000 m. sausio 11 d. Pirmiausia darbuotojai bandė derėtis su direktoriumi, reikalaudami, kad jiems būtų išmokėta po 1 000 litų – maždaug 8 kartus mažiau, nei iš tikrųjų jie turėjo gauti. Fabriko direktorius nesutiko. Kaip pasakoja Nina, pirma jis bandė supriešinti darbuotojus: „Viršininkai pradėjo mus skaldyti. Reiškia taip: „Tegul jie tada ir streikuoja, vis tiek visi gausim pinigus.“ Kai tik tokios kalbos pasklido, mes susirinkom, tie pagrindiniai, sakom: kodėl mes turim kovoti ir už juos? Mes pradėjom daryti sąrašą ir kiekvienas budėjimas visą laiką būdavo pasirašomas. Neateini 3 dienas – jeigu be pateisinamos priežasties, išbraukiam. Griežtai, tvarka buvo įvesta.“

Prie vartų stovinčiuose sunkvežimiuose buvo pakrauta 13 tūkst. porų batų, užsakytų „Exico Ltd. London“. Tačiau ne tik batai buvo svarbūs. Darbuotojai taip pat neleido išvežti iš gamyklos įrenginių. Kai kurie įrenginiai priklausė kitoms kompanijoms. Batų liejimo mašiną buvo nusipirkusi „Corporate Property Holding“, įregistruota toje pačioje „Inkaro“ gamykloje. 1998 m. rugsėjo 30 d. ji iš „Inkaro“ nusipirko liejimo mašiną, o jau kitą dieną, spalio 1-ąją, ją išnuomojo „Inkarui“ (Raugalaitė, 2000-02). 2000 m., nuomos sutarčiai pasibaigus, „Corporate Property Holding“ siūlė „Inkaro“ akcininkams mašiną vėl nusipirkti, bet pasiūlymas buvo atmestas, nes tam nebuvo pinigų. Tuomet kompanija ruošėsi išsivežti mašiną, bet tam sutrukdė vartus užblokavę gamyklą saugantys darbuotojai. „Corporate Property Holding“ atstovas Paulius Čerka spaudai sakė, kad „Inkaro avalynei“ neturi jokių pretenzijų, nes ši bendrovė įvykdė visas sutarties sąlygas, o „kliūtis daro „Inkaro avalynės“ profsąjunga bei darbininkai, neleidžiantys iš gamyklos išsivežti mums priklausančio guminių batų liejimo preso“ (ten pat). Kompanija kreipėsi į teismą, prašydama pagalbos susigrąžinant liejimo mašiną (ten pat).

Darbuotojai bandė ieškoti paramos – rašė laiškus Seimo nariams, prezidentui, ministrams. „Inkaro“ profsąjungos pirmininkas Kazimieras Ruževskis paskelbė kreipimąsi į kitas profsąjungas. Iš Šiaulių „Elnio“ fabriko atvyko grupė darbuotojų palaikyti „Inkaro“ darbuotojų (Raugalaitė, 2000-02). Politikai neskyrė daug dėmesio streikuojantiems darbuotojams, o direktorius nesiruošė jiems sumokėti. Vienu momentu streikuotojams buvo siūloma sumokėti po 500 litų, kad šie leistų išvažiuoti vilkikams. Direktorius žadėjo, kad pardavus produkciją darbuotojams bus išmokėti visi atlyginimai. Vis dėlto streikuotojai nepatikėjo direktoriaus pažadais ir reikalavo visų jiems priklausančių pinigų (ten pat).

Buvo bandyta ir fiziškai patraukti darbuotojus nuo vartų. Bronytė atsimena: „Man reikėjo anksčiau išeit nuo tos palaikymo komandos. Aš laukiu stotelėje, kada atvažiuos devintas. Ir tiktai žiūriu, čia pat sustojo mašinos, atsidarė durys ir jaunimo būrys – bėgt prie vartų. O tengi mūsiškiai visi. Aš ir nežinau, aš bėgau ar aš rėkiau „gelbėkit“, ar aš norėjau rėkt, nežinau. Tiktai paskui galvoju, ką aš čia padėsiu. Bėgu į tvirtinimo detales kitoj pusėj „Inkaro“ pas profsąjungietį, kuris mums padėjo. Bėgu aš ten į trečią aukštą, kojas pakirto. Nubėgu, sakau, mus užpuolė. Kad jis galėtų jau pranešt – mobilių tai nebuvo, kad skambintum kažkur. Ir tada atlėkė jau policija ir korespondentai.“

Iš laikraščio straipsnio apie įvykį paaiškėjo, kad tas „jaunimėlis“ buvo iš privačios apsaugos kompanijos „Nepriklausoma patarėjų agentūra“, kurią nusamdė „Inkaras“ (Raugalaitė, 2000-03). Policija, pasirodo, stebėjo šį įvykį, tačiau nesikišo. Atsakingas pareigūnas Algirdas Kaminskas teigė: „Darbdavio ir darbuotojų konfliktas turi būti sprendžiamas abipusiu susitarimu arba teisme. Todėl, laikydamiesi šios nuostatos, policijos pareigūnai, vykstant turtiniam ginčui, stengėsi būti neutralūs ir užtikrinti, kad įvykio vietoje nebūtų pažeista viešoji tvarka bei užtikrintas saugus eismas“ (ten pat). Policija įvykį užfiksavo vaizdo įraše, tačiau peržiūrėjęs ją pareigūnas nepastebėjo, kad „Inkaro“ darbuotojai būtų mušami, smaugiami, daužomi ar spardomi. Tiesiog apsauginiai norėjo atitverti žmones, kad šie nelįstų po vilkikų ratais, kai bus išvežama produkcija“ (ten pat).

Nina tuo metu stovėjo prie vartų. Atbėgęs „jaunimas“ puolė stumti streikuotojus prie sienos, lauždami jiems kaklus. Vienas iš jų Ninai trenkė per kaktą ir ji apalpo. Ji buvo išvežta į ligoninę, kur paaiškėjo, kad ją ištiko mikroinsultas (ten pat). Vis dėlto darbuotojai tą kartą sugebėjo išlaikyti vartus ir sunkvežimiai neišvažiavo.

Darbuotojai tęsė streiką visą vasarį, nors nelabai kas kreipė dėmesį. Gamykla vis tiek jau buvo beužsidaranti ir, gamykloje nebelikus nei batų, nei technikos, jie nebeturėjo, kaip derėtis. Kažkuriuo momentu, kaip Nina pasakoja, „atėjo Cifras [vienas iš darbuotojų] ir sako, nieko čia nebus, reikia badaut ir nieko čia nesulauksim sėdėdami“.

Kovo 6 d. du vyrai ir dvi moterys paskelbė pradedantys bado akciją. Vienai iš badautojų po keturių dienų teko nutraukti akciją dėl pablogėjusios sveikatos (Raugalaitė, 2000-03). Kiti trys badautojai paskelbė atsišaukimą: „Ryšium su tuo, kad vyriausybė absoliučiai nesiima jokių priemonių mūsų atlyginimams atgauti, mes atsisakome greitosios pagalbos ir miesto policijos apsaugos. Badaujame iki mirties“ (ten pat). Trys badautojai gulėjo šalia vartų pastatytoje palapinėje, kurios viduje buvo įrengta krosnelė. Kiti darbuotojai budėjo prie vartų ir saugojo teritoriją, jei „jaunimas“ vėl sugalvotų juos užpulti. Buvo keli maži incidentai, kai aplink palapinę kažkas primėtė alaus butelių. Pasak darbuotojų, taip norėta juos apšmeižti, esą jie ten geria ir linksminasi (Raugalaitė, 2000-03-10).

Kovo 17 d., 12-ąją bado akcijos dieną, Kauno savivaldybė skyrė 12 900 litų kompensaciją devyniolikai streikuotojų, tarp jų trims badautojams. Prezidentas Valdas Adamkus ragino darbuotojus nutraukti streiką. Darbuotojai nesutiko, teigdami, kad „tai vienkartinė pašalpa, bet ne visi mūsų uždirbti pinigai“ (Raugalaitė, 2000-03-17). 18-ąją bado akcijos dieną (kovo 24 d.) streikuotojus pagaliau aplankė parlamentinė komisija. Ji išklausė darbuotojus, pasikalbėjo su „Inkaro“ direktoriumi ir po to nuvyko pas Kauno apskrities viršininką Kazimierą Starkevičių. Iš jo kabineto bandė susisiekti su Seimo pirmininku, ministru pirmininku ir prezidentu, tačiau nesėkmingai (ten pat).

Kaip pasakoja Bronytė: „Vis pasklisdavo kalbos, kad va jau gausim pinigus, jau išmokės. Dar atsimenu, jau kiek einam, einam – nėra nėra tų pinigų. Ir aš sakau, neisiu aš daugiau ten ir nieko čia nebus ir t. t. O mano vyras sako, jeigu jau pradėjot, tai eikit iki galo. Tai vėl einu. Ir tada, pamenu, buvau apskrityje dėl darbo ir ateina tas Starkevičius ir sako, kad gausim pinigus. Aš grįžau iš ten, bet nieko nesakau, galvoju, jau kiek kartų nusivylėm ir tylėsiu… Nu ir tada vieną rytą, kada jau prižadėta, kad atveš, ta palapinė stovi, mes čia irgi jau toj pusėj vartų stovim, vaikštom. Aš kažką skaitau ir tik girdžiu: mašinos, ūūūūū, policija atlydi, atlydi su tais pinigais.“

Ankstyvą 20-osios badavimo dienos rytą aplink palapinę būriavosi apie 50 „Inkaro“ darbuotojų. Buvo pažadėta, kad jiems pagaliau bus išmokėti pinigai. Policija atlydėjo mašiną, kurioje K. Starkevičius vežė 275 tūkst. litų. Nina atsimena: „Kaip mes pradėjom verkt ir vienas su kitu apsikabinę galvojom, nejaugi tikrai pasiekėm mūsų pergalę.“ Trys badaujantys paprašė, kad jiems būtų išmokėta paskutiniams. Kai tik visi gavo savo pinigus, jie buvo išvežti į ligoninę (ten pat).

Šie pinigai nebuvo sumokėti iš „Inkaro“ sąskaitos. Kai kovo 24 d. darbuotojus aplankė parlamentinė komisija, ji vėliau Vilniuje tarėsi su Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu, ministru pirmininku Andriumi Kubiliumi ir socialinės apsaugos ir darbo ministre Irena Degutiene dėl „Inkaro“ situacijos. Šie priėmė sprendimą, kad streikuotojams turi būti nedelsiant išmokėta. Tačiau iš kur gauti tokią sumą? Kaip rašoma laikraštyje, Vyriausybės pavedimu K. Starkevičius iš Žemės ūkio banko Kauno skyriaus paėmė reikalingą pinigų sumą. Šie pinigai, kaip pažymima straipsnyje, „tilpo į 30 centų kainuojantį polietileninį maišelį su užrašu „Maxima“ (Raugalaitė, 2000-03-25).

Nors straipsnyje rašoma, kad K. Starkevičius veikė pagal valstybės vadovų nutarimą, kai tik buvo sumokėti pinigai darbuotojams, ministras pirmininkas A. Kubilius išplatino pranešimą, kad Vyriausybė atsiriboja nuo „Inkaro“ precedento ir „nėra tiesiogiai susijusi su 275 tūkst. litų išmokėjimu 51 „Inkaro“ darbininkui“ (Raugalaitė, 2000-03-29). Toks pranešimas suprantamas, nes pinigai buvo išmokėti tik mažesnei daliai „Inkaro“ darbuotojų, kai tūkstančiai kitų darbuotojų, ne tik iš „Inkaro“, bet visoje Lietuvoje, laukė savo atlyginimų. Jau tą pačią dieną kiti „Inkaro“ darbuotojai pranešė pradėsiantys bado akciją. Kai kurie net grasino susideginti (ten pat).

Tokia ta pirmoji „Inkaro“ fabriko streiko istorija. Tuoj po šio prasidėjo kitas streikas – šį kartą net 19 darbuotojų buvo pasiryžę badauti. Po šio buvo ir trečias streikas tų pačių metų spalio mėnesį. Vis dėlto valstybė ir savivaldybė nebebuvo tokios dosnios. Spalio mėnesį trečiuosius badautojus aplankė Kazimira Prunskienė ir išdalijo apie šimtą dėžių užpilamos „Knorr“ sriubos. Kai ji paklausė, kaip laikosi darbuotojai, šie atsakė: „Kaip galima laikytis, vien vandeniu ir pažadais?“ (Dambrauskas, 2000) Buvo žadama, kad realizavus produkciją bus galima išmokėti bankui paskolą ir grąžinti darbuotojams atlyginimus (Raugalaitė, 2000-03-25). Deja, vėlesniems streikuotojams nepavyko atgauti visų savo pinigų, o tik išmokas iš Valstybės garantinio fondo. Galima numatyti, kad šio fondo įsteigimą 2000 m. rugsėjį lėmė darbuotojų streikai ir bado akcijos. Pagal 2001 m. Vyriausybės nutarimą dėl išmokų iš Garantinio fondo bankrutavusių įmonių darbuotojams buvo išmokamos ne didesnės nei 3 minimalių mėnesinių atlyginimų išmokos.

 

Laisvės pamokos

 

„Aš prie ruso gyvenau tūkstantį kartų geriau nei dabar“, – sako Stasys. Jis vienus metus dirbo „Inkare“ apsauginiu (apie 1992 m. – tikslių metų neprisiminė). Tai buvo jau trečias jo darbas po 1990 m. Nuo 1961 iki 1990 m. dirbo „Detalėse“ šaltkalviu, gamino varžtus ir kitus metalinius gaminius. Kaip pasakoja apie darbą, „tokios staklės stovi, bumbsi, kerpa, suploja ir gatavas varžtas eina, o kiti gaikes (veržles) darydavo. Ten jau specialybę reikėjo mokėt, žinok, sugedo kas ar įvorę pakeist – atsivedi remontininką ir pats turi dalyvaut, turi brėžinius žinot, kas ten kur paduoda ir kokias medžiagas. Geras buvo darbas ir gerai gaudavau.“ 1990 m. ši bendrovė bankrutavo ir Stasys rado vietą „Bangoje“. Greit „Banga“ irgi bankrutavo. Vietoj algos jis gavo penkis šilelius – keturis pardavė, o vieną pasiliko sau. Po „Bangos“ ėjo dirbti į mašinų taisyklą Aleksote, kur virindavo iš Vokietijos atvežtų mašinų plastmasinius buferius. Ta firma irgi bankrutavo. Tada per pažįstamus jam pasiūlė dirbti „Inkare“ sargu. Nors jis ten pradirbo visus metus, gavo atlyginimą už vieną mėnesį: „Pirmą algą gavau, o daugiau nieko.“ Po „Inkaro“ jis vėl per pažįstamus susirado darbą statybose: statė „Akropolį“, „Megą“, sporto rūmus ir visokias kitas parduotuves. Statybose pradirbo 17 metų. Tuo metu, kai kalbėjomės, jis jau trejus metus dirbo „Maximoje“. Kaip nusakė savo pareigas, „esu kiemo direktorius – apšluoju aplinką, surenku nuorūkas, pakeičiu šiukšliadėžių maišus“.

Nors Stasys nė karto neišreiškė palaikymo Vladimirui Putinui, šiais laikais jis būtų lengvai pavadintas „vatniku“ –

 ilgisi Sovietų Sąjungos, sako, kad tada gyveno geriau, vadinasi, neva palaiko dabartinės Rusijos ideologiją (Putinaitė, 2017). Tačiau jo dabarties ir praeities palyginimai nėra grįsti vien tik pragmatiniu išskaičiavimu. Šiuo metu Stasys negyvena labai skurdžiai – turi savo butą, gauna 365 eurų pensiją ir 200 eurų už pusę etato „Maximoje“. Žinoma, jei ne sovietmetis, tai buto jis tikriausiai neturėtų. Taip pat jam jau virš 70 metų, bet jis vis dar rytais keliasi į darbą.

Kai paklausiau jo apie Sąjūdį (kuriame jis, beje, aktyviai dalyvavo) ir viltis Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis iškart ėmė vardyti, kas, kur ir kaip pralobo: „Sąjūdis, Sąjūdis, matai… aš nesitikėjau, kad taip viską sugriaus. Viską vogė, išgriovė. Fermos išgriautos, kiek viskas uždaryta. Turėjom savo degtukus, „Liepsną“. Ne, geriau pirkt. „Detalėse“ stakles tokias turėjom ir patys stakles gaminom. „Inkaras“ buvo, kur darė vailiokus, sportbačius, kaliošus žiemą vaikščiot, daug gamino produkcijos. Ir ten vagys, pasistatė sau viešbutį, žinot kur? Kur namelis trijų aukštų Lampėdžiuose. Tai jie ten vakarieniaudavo, ten valdžios jau, ponai. O darbininkai nieko negavo, jokio nieko!“

Jis taip ir neatgavo algos iš „Inkaro“. Kelerius metus dar vaikščiojo pas prokurorą: „Buvo pasamdytas likvidacinės grupės vadovas. Jisai gavo 2 000 litų, o aš nieko. Ir viskas. Ir nuėjau ten į senamiestį. Aš ten sąraše stoviu ir klausiu jo: kada atiduosit? Sako, nežinom, kada pinigų bus, kada parduosim. O dabar nėra pinigų, sako, bankams skolingi, tie viską pasiėmė.“

Tuo metu, kai neturėjo darbo (arba turėjo darbą, bet negaudavo atlyginimo), Stasį remdavo emigravęs sūnus: „Tai ką, sakau, sūnau, davai, siųsk man pinigų, už butą (komunalinius) reik mokėt. Man sūnus 100 svarų kas mėnesį atsiųsdavo, tai man už šilumą nereik mokėt, tai aš pragyvenu.“

Ninai pagrindinė parama „Inkaro“ bankrutavimo laikotarpiu taip pat buvo šeima: „Vyras dirbo „Detalėse“ ir dukra atsiųsdavo pinigų, jau buvo išvažiavus. Dar daržai buvo ir sveikatos tada buvo. Tai visos daržovės savo. Kai nuvažiavai į turgų, jau nežiūri kažką pirkti. Kokių kauliukų nuperki ir kokių lašinukų, kad kažką pagamintum valgyt. Ir dar padarydavom, pamarmalindavom kažką. Tai dar nunešei ten [streikuojantiems], kas gyvena visiškai be nieko. Vėliau sužinojo giminės iš kaimo, tai vienas dar bulvių atveža, kitas kopūstų, trečias vėl kažką, va taip.“ Skaudžiausias momentas Ninai buvo iš karto po sūnaus mirties: „Nuėjau paprašyti pinigų ir jie nedavė mano algos. Įsivaizduoji? Baisu buvo.“

Bronytei reikėjo mokėti už sūnaus studijas. Ji tikėjosi, kad, parodžius rektoriui raštą, jog jai jau metus nemokamas atlyginimas, pavyks išsiderėti atleidimą ar mokesčio nuolaidą: „Aš nuėjau pas tą dekaną ir sakau, va neturiu už ką mokėt. Bet ne, ne, nepraeis bobulytė…“ Nuo mokesčio ji nebuvo atleista. Ją dar gelbėjo tai, kad gavo sezoninį darbą: „Vasarą dirbau „Švaroj“, antraeilės pareigos. Aš čia netoli gyvenu – užeina toks vyras ir sako, ar nenorėtumėt čia Lampėdžiuose patvarkyt. Sakau, gerai. Tai aš tris metus dirbau. Tai dar ne taip striokas.“

Tiems, kurie gyveno butuose ir neturėjo žemės, situacija buvo prastesnė. Streiko metu darbuotojai turėjo stiklainį, į kurį rinko pinigus kolegoms. Kiti žmonės sustodavo prie streikuotojų ir pasiūlydavo pagalbą: „Tai sustoja, pasiklausia ir atveždavo – tai bulvių, tai ko.“ Kai pirmieji badautojai atgavo pinigus, Bronytė nešdavo maistą kitiems streikuotojams: „Tai čia atveždavo iš kaimo kaimiško pieno, grietinės, varškės. Tai irgi vienąkart nupirkau dar pynučių su pienu ir su anūkais ėjom pėsti iki „Inkaro“, nešėm antriems badautojams.“

 

„Lietuva 2050“

 

Privatizacijos laikotarpiu, užsidarant gamykloms, žmonės prarado ne tik pajamas. Valstybė, kuri anksčiau teikė socialinę apsaugą, nemokamą arba labai pigią ir plačiai prieinamą kultūrą (teatrai, kinas, būreliai vaikams), ėmė mažinti pensijas, nedarbo išmokas ir kitas socialines garantijas. Vietoj valstybės šeima tapo esmine „institucija“, kuri turėjo pasirūpinti ištikus nelaimei, negaunant atlyginimo, neturint iš ko nusipirkti maisto ar susimokėti mokesčius.

Drastiški ir staigūs pasikeitimai visuomenėje privatizacijos laikotarpiu nepraėjo be pasipriešinimo ir kovos. „Inkaro“ darbuotojai 2 mėnesius streikavo, rašė raštus valdžios atstovams, kreipėsi į žiniasklaidą. Tačiau niekas rimtai nekreipė dėmesio, kol jie nepasinaudojo jiems likusiu paskutiniu „turtu“ – kūnais. Tik po to, kai jie pradėjo bado akciją, Vyriausybės ir savivaldybės institucijos, atskiri politikai sukruto ir pradėjo ieškoti išeities.

Ir tai tik viena iš daugybės kitų to meto pasipriešinimo istorijų. Šiandien svarbu prisiminti ir užfiksuoti šias istorijas, nes jos parodo, jog žmonių menkas dalyvavimas „demokratiniuose“ procesuose, nekovojimas už savo teises šiandien nėra, kaip populiaru aiškinti, paveldėta „sovietmečio kultūra“. Ne kažkoks „kultūrinis atsilikimas“, o būtent privatizacija, socialinių garantijų naikinimas, turto konsolidacija yra dabartinio pasyvumo ir bejėgiškumo priežastis. Tokios žmonių istorijos mums leidžia nusikratyti „kultūriškai atsilikusiųjų“ etiketės ir kvailų išvedžiojimų, kaip „turi išmirti viena karta, kad demokratija sužydėtų“. Kitu atveju laukime, kada viena karta išmirs, kita išvažiuos ir liks tik tie, kurie toliau rašys manifestus progresyviai ateities „Lietuvai 2050“.

 

 

Naudota literatūra

 

Arūnas Dambrauskas, „Liesas paguodos sultinys“, Kauno diena, 2000-10-09.

Eugenijus Maldeikis, Privatisation in Lithuania: Expectations, Process and Consequences, Vilnius: Economic research centre, 1996.

Nerija Putinaitė, „Sąvokos „vatnikas“ vartojimas rodo posovietinį mentalitetą“, Delfi, 2017-03-22.

Aušra Radzevičiūtė, „Didžiausi Lietuvos ekonomikos praradimai: vagystės ar stulbinantis žioplumas?“, Delfi, 2012-03-31.

Indrė Raugalaitė, straipsniai apie „Inkaro“ situaciją, Laikinoji sostinė, 2000-01–2000-03.