Kūno paslaptys
Jaunas neofitas, pasikrikštijęs savo noru prieš kelerius metus, dabar lyg per išpažintį dėsto, kad vasarą jam nesinori į mišias ir apskritai sunkiai „tikisi“. Žvilgteliu į gražiai nudegusį kūną ir nesistebiu dėl dvasinės sausros, užklupusios tikėjimo naujoką. Bandau prisiminti, kaip kitados būdavo man pačiam birželio viduryje. Bėgdavau nuo minčių apie Dievą ar ne? Dingdavo jis iš mano vasaros horizonto, mirtinai įsiskaudinęs dėl dėmesio stokos? O gal tik pasitraukdavo į šalį, neįkyrėdavo iki rudens? Juk vis tiek per toli nuo jo nenubėgsi. Dėl to paties kūno. „Kūnas silpnas“, – Alyvų darželyje liūdnai konstatavo Jėzus, kai mokiniai triskart užmigo, palikę jį vieną melstis. Išdavystės naktis buvo vasariškai šilta, jaunų sveikų vyrų nekankino nemiga. Mokytojo malda turbūt veikė kaip lopšinė, švelniai glostanti jų miegančias galvas. Jėzaus pažadinti, jie nežinojo, ką atsakyti, pažymi evangelistas.
Užkluptas vidurvasarį be Jėzaus, su kita kompanija, ką ir tu pats atsakytum? Sulementum atsiprašymą? Graudžiai pravirktum, jog niekada neatsiliepsi ta pačia meile, kuria jis myli tave?
„Ar galėtum toliau būti kunigas, jeigu vieną dieną paaiškėtų, jog yra tik materija?“ – anas neofitas turbūt užuodžia, kur ketinu sukti. Nors vasara, Vilniaus vėjas tarpuvartėje košte košia lengvus drabužėlius. Nesitraukiam po stogu. Kunigystę turėčiau mesti, jeigu ta tarpuvartė, vėjas, jo ir mano kūnas būtų tik atsitiktinumas, pigi dvasios priedanga, bevertis lukštas, pasmerktas dulkėms. Kai kada nors netyčia pajunti žemėje dvasinių dalykų dvelkimą, tai būna materijos grožis ir triumfas. Per Dievo Kūno procesiją, pavyzdžiui. Atradus tašką prie Malūnų tilto, iš kurio gali suskaičiuoti septynis šio miesto bažnyčių bokštus. Arba draugui atnešus pietus iš „Hesburgerio“ ir paskui tyliai valgant kartu. Bet ir tada, kai materija žeminama, žlugdoma ar žudoma, ji būna tarytum Dievo vėliava. „Aš savo kūne Dievą regėsiu“, – kalba Jobas, nors koks ten kūnas. Jobas raupsuotas ir išmestas lauk kaip šiukšlė. Nepanašus į žmogų. Visa Kristaus įsikūnijimo paslaptis sukasi apie tai. Jobo viltis pasitvirtino.
Gyvuliniai vagonai, gabenę pirmuosius tremtinius į Sibirą, savo plieniniais tekiniais mušė Jėzaus Širdies litanijos taktą, ir ne vienas, viduje ar iš lauko, jį aiškiai girdėjo ir giedojo kartu. Ir todėl, kad buvo birželis, ir todėl, kad pranašai kadaise ne veltui aukštino kūninę širdį, kuri mokės būti ištikima ir atsidavusi iki galo, jautri, reaguojanti į materiją, mūsų gyvenimo dalyvė, bendrakeleivė. Jėzaus Širdie, mūsų gyvenime ir prisikėlime, pasigailėk mūsų! Baisioje avarijoje sumaitotas berniuko kūnelis, už kurį šią savaitę melsis ir raudos visa bažnyčia, angelų glostomas ir myluojamas kils į dangų, lygiai kaip paties Jėzaus kūnas, nuimtas nuo kryžiaus, ar jo skaisčiausioji Motina, angelų karalienė, po mirties su kūnu ir siela nuvesta pas Sūnų.
„Kūno paslaptį šlovingą“ – prasideda garsus viduramžių himnas, garbinantis Švenčiausiąjį Sakramentą. Kad būtum kunigas, turi suteikti kūnui, materijai, paslapties statusą ir pats būti jos dalimi kartu su tikinčiųjų bendruomene, kuri irgi pavadinta Kristaus kūnu. Kitaip nėra jokios prasmės sakyti Viešpats su jumis ir laiminti ką nors Dievo vardu. Antanas Paduvietis, pranciškonas vienuolis ir kunigas, paskelbtas šventuoju dėl savo mokytumo ir nuostabios iškalbos, išspausdavusios atgailos ašaras didžiausiam nusidėjėliui. Pamokslai, kunigiškų pareigų našta jį ir į kapus nuvarė pirma laiko. Giotto vaizdavo Antaną su knyga rankoje kaip didį teologą ir pamokslininką. Paskui knyga dingo, o Antano glėbyje atsirado kūdikėlis Jėzus. Palikęs nuošaly pamokslavimą ir Biblijos studijas, šventasis ėmėsi daiktų. Jis iki šiol garbinamas ir mylimas dėl stebuklingų radybų. Vieno Baltarusijos miestelio bažnyčioje mačiau senovinį šv. Antano paveikslą, gaubiamą sidabrinių votų lietaus. Dauguma jų – arklių figūrėlės. Kur čia kas nors dvasiška, reikėtų gerai pasukti galvą. Bet nejučiom pradedi melstis po tuo lietumi. Net jei nesi ką pametęs ar apvogtas. Vasaros vidury, kai tikisi sunkiai.
