Karaliaučius

Naujoji Vilnia beveik kaip ir Rusija – žmonės panašaus mentaliteto. Jeigu, apsikrovusi lagaminais, sėdi ant suoliuko ir lauki autobuso – gatvės šlavėjui būtinai prisireikia pašluoti po suolu – taip, kad kliudytų tavo kojas, gautų dėmesio. Kito laiko išlaukti negali, skuba. (Kur? Kur jie visi taip skuba?) Arba autobusuose, kur visi būna maksimaliai arti vienas kito, taip pat visu gražumu atsiskleidžia iš imperijos paveldėti santykiai. Visada maniau, kad naujieji rusai, kuriame krašte jie bebūtų, elgiasi kaip pasaulio užkariautojai – stotu, eigastimi, frazėmis. Nors atrodo jie, atsiprašant, paprasčiausi chamai ir mulkiai (atsiprašau visų kitų). Gali būti, tai dėl „pobeditelių“ sąmonės – kiekvieną Gegužės 9-ąją jaunimas tiesiogine šio žodžio prasme lenkiasi dar likusiems gyviems veteranams, neša jiems glėbius gėlių. Juk jie nugalėjo, ir pasaulis reikšmingai pasikeitė. Pamirštant faktą, kad jis keičiasi ir keičiasi kiekvieną dieną. Violeta Lopetienė, Immanuelio Kanto universiteto dėstytoja, kartą suorganizavo studentams, besimokantiems lietuvių kalbos, nemokamą kelionę į Lietuvą. Lyg tyčia pasitaikė taip, kad kelionė turėjo įvykti gegužės 9 d. Sumanymas žlugo, nes juk šventę reikia švęsti – jie paprasčiausiai atsisakė važiuoti. Beje, kai vis dėlto prisiruošė, prisisegė prie kuprinių Georgijaus juosteles – dėstytojai teko įspėti, kad Lietuvoje žmonės į tai reaguoja, švelniai tariant, jautriai. Kita vertus, Rusija gyvena mitu, kad numanomas priešas (tai reiškia – visos NATO šalys, Lietuva irgi) bet kada gali pulti. Todėl jie labai skeptiškai vertina mūsų bandymus rūpintis lituanistikai svarbiais objektais, o ypač paminklais, atminimo lentomis ir pan. Juk tai gali būti politinis manevras, mėginimas lituanizuoti.

Su „Poezijos pavasario“ autobusiuku įvažiuojame į Rusiją per Kuršių neriją: Violeta Lopetienė, Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, Vladas Braziūnas ir aš. Mūsų pusėje viskas taip sterilu, iščiustyta, o jų – sengirė, medžiai stovi pelkėje. Braziūnas tvirtina, kad gamtai naudingiau. Einame pasivaikščioti po Šokantį mišką (neoficialiai jis vadinamas „girtu mišku“) – medžių kamienai išsiklaipė maždaug šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai buvo pasodinti, o dėl ko, versijų yra trys: 1) biologinė, 2) bioenergetinė ir 3) geoanomalinė. Tikroviškiausia man atrodo pastaroji, nebent dar pasitaikė cheminė, bet, mielas Jakošai, tikima, kad ten buvo nusileidę ufonautai. Mokslinius tyrimėlius atlikę studentai bandė tvirtinti, kad gal ir nuo jūros / marių vėjo. Virš Žuvėdrų liūno iškilęs didžiulis geltonas stačiatikių kryžius – mat ežeras pasiglemžė daug aukų. Kaliningrado sritis neturi vandens valymo įrenginių – kanalizacija teka į jūrą. Taip pat daugelis žino, kad čia praktikuojamas masinis žolės deginimas, taigi ekologijos požiūriu kaimynai mums ne pavyzdys.

Pirmieji skaitymai vyko Zelenogradsko (buvęs vokiškas Cranz, lietuviškai – Krantas) bibliotekoje. Regiono autorių gausumu tas renginys kiek priminė išnykusius naktinius skaitymus, kai susirinkdavo savo pačių personažais apsirengę autoriai ir artistiškai deklamuodavo poemas. Kai kurie skaitė bjauriai angažuotus politinius kupletus, sulaukdami entuziastingo palaikymo iš salės: „Vot immeno“, „Molodec“, „Davaite po koroče“, „Pravilno“, „Nepravilno.“ Moterys daugiausia apie meilę (ten nėra feminizmo), jų rašoma poezija nelabai kur pasistūmėjo nuo socrealizmo; autorės politiškai naivios, neretai įtikėjusios savo tėvynės meile, kurios išraiška – koncertinė, bet ką tai reiškia praktiškai, neaišku. Dar tos sovietinės frazės („Dorogije druzja“, „Za družbu“ ir pan.), tariamos patetiškomis intonacijomis, ką bepasakotų, tarsi per Ostankino televiziją; tik tą vienintelę iš rusiškų ir prisimenu, kitos jau šimtą metų nemačiau. Pakliuvusi į sceną, akimis įsikabinau Achmatovos portreto, kabančio patalpos gale, man prieš akis. Fantazavau, o kas, jeigu būčiau apmėtyta knygomis, – juk publika turi visai kitokių estetinių lūkesčių, jų poezijos samprata akivaizdžiai kitokia; eilėraščiai turi atlikti sveikinimų koncerto funkciją. Blogai jaučiausi, nes supratau, kad mano buvimas čia gan beprasmis. Be to, tekstuose yra motyvų (tik po Švedijos man tai ėmė kristi į akis), kurie gali pasirodyti antireliginiai; kaip tyčia minima cerkvė ir moterims privalomos skaros / sijonai, cerkvės prieigose per prievartą skolinami jų nedėvinčioms. Baiminausi, kad nors klausytojai nieko nesupras, tikriausiai tai visus dar ir papiktins. Tačiau skaičiau Achmatovai, kuri turėjo atjausti mane, suprasti mano padėtį. Apskritai renginys buvo man įdomus, egzotiškas, tik kiek baisus.

Zelenogradskas iš tikrųjų žalias – medžiai negenimi, tik kamienai, kad neskiltų, sukabinami tokiais dantų breketus primenančiais žiedais. Parke filmuotas filmas apie Buratiną – tvenkinyje plaukiojo vėžlienė Tortila. Daug vokiškos architektūros, karalienės Luizės kultas (buvo apsistojusi). Rusai labai bendruomeniški, šiaurietiškam temperamentui pernelyg. Gatvėje, kai kalbamės lietuviškai, į mus ganėtinai spokso. Tai reiškia, kad užsieniečiai čia atklysta retokai, kraštas gan izoliuotas. Kai kurie prieina, bando ištarti „labas dienas“, kiti ima atlikinėti išpažintis iš viso gyvenimo, iš santykių su čia likusiais vokiečiais, kurie „visai kitokie negu Vokietijoje; jie ne vokiečiai, o prūsai“. Suprantama, jie atrodo jiems nuostabūs, nes juk buvo priversti gyventi tarp jų, su jais, o kokių poslinkių yra įvykę dabartinėje Vokietijoje (kurioje jie net yra buvę), nelabai ir supranta, paprasčiausiai neturi informacijos. Jie jaučia kompleksą nuolat teisintis, kodėl jie čia, bet nė už ką to nepripažintų. Jeigu Rusijos saugumo tarnybos mažiau užsiimtų visokiais absurdiškais sekimais, o daugiau laiko skirtų mokymuisi iš Vakarų – kraštas tik išloštų. Liūdna istorijos pamoka, kaip įveikus vieną nacionalizmą po daugiau kaip 50 metų mutuoja kitas, drakono budelis virsta drakonu.

Kaliningradas ruošiasi pasaulio futbolo čempionatui – Karaliaučiaus pilies vietoje įrengta sirgalių zona. Pilį sprogdino tris kartus: pirmą kartą net nesudrebėjo sienos. Trotilo pridėjo daugiau, bet sienų dar liko, jas šiaip ne taip išgriovė tik trečias kartas. Griuvėsius sulygino su žeme, kada nors gal dar atkas. Archeologijoje tai turbūt vadinama konservavimu. Gatvėje mačiau pas mus jau nebeįmanomą seksistinę reklamą – dvi ligi juosmens nuogos gražuolės, prisidengusios krūtis futbolo kamuoliais. Stadionas pastatytas ant pelkės, bet jeigu Petras I ant pelkių pastatė visą Sankt Peterburgą – pastatyti kažkokį stadioną tėra niekis. Centre atlikta „renovacija“ – išgražinti chruščiovinių dėžučių fasadai, prisegiota secesijų, interjerus, suprantama, paliekant neliestus. Išlikęs Schillerio paminklas; karo metu kažkas jį pridengė kartono lakštais ir ant jų ranka užrašė: „Ne streliaite, eto nemeckij Puškin.“ Likęs ir senasis paminklas Kantui. Vaikų darželis sename vokiškame pastate atrodo kaip pasakų namelis. Patriarchas Kirilas yra įsteigęs ortodoksų gimnaziją, gana gausiai statomos naujos cerkvės, nors kai kurios veikia senosiose kirchėse. Anksčiau kirchėse būta sandėlių, o vienoje ir dabar sėkmingai veikia lėlių teatras – buvome užėję net į parterį. Scena ant perdangos, bet altoriaus pusėje. Cerkvė statoma buvusios žydų vaikų prieglaudos vietoje (nors techniškai sunku įsivaizduoti, kad žydai būtų turėję tokią įstaigą, bet gal ji radosi geto metu) – kalbama, joje naciai itin žiauriai išžudė vaikus, į sieną tėškė kūdikius. Nemažai kas statoma ant buvusių kapinių ir tokios statybos paprastai labai nesėkmingos – vis žmonės ten užsimuša. Vienoje vietoje visos įstaigos susispiečia – naktinis klubas, universitetas, cerkvė. Naktį nuodėmiauji, eini į cerkvę apsivalyti, po to – į paskaitas. Panašiai kaip Kanto laikais – girtus studentus surinkdavo iš traktierių, sukraudavo į vežimus ir iš žuvų turgaus kvartalo, kuris garsėjo smuklėmis, parveždavo į bendrabutį.

Prieglius turi atšakų, todėl mieste esama „salų“, kuriose stovi modernūs „stiklainiai“. Medžiai neapgenėti, žolė net prie universiteto nenuskusta taip ežiukiškai kaip pas mus. Vertinant europietiškais standartais, gali pasirodyti kiek apleista, bet jauku. Aptarnavimo kultūra taip pat dar užstrigusi „pobeditelių“ psichologijoje. Šeimininkė, kaukšėdama aukštais kulnais (jokiame viešbutyje nesu girdėjusi, kad aptarnaujantis personalas taip kaukšėtų aukštais kulnais – visur jie vaikšto tyliai kaip pelės, nes yra darbuotojai, o ne grožio objektas), taip ilgai mums nešė pusryčių kavą, kad ėmėme spėlioti priežastis. Pasirodo, aną rytą Vladas Braziūnas paburbėjo, peikdamas kavą. Kaip paaiškėjo vėliau, šeimininkė yra penkerius metus gyvenusi Panevėžyje ir supranta lietuviškai. Vladas atsiprašydamas net ėjo pagirti, kad labai skanu. Bet esama ir labai progresyvių, hipsteriškų įstaigų, todėl kaltinti provincialumu nesąžininga. Mes irgi ne visada buvome Europoje; ir dabar mes dar ne europiečiai. Reikės labai daug ką savyje įveikti, faktiškai atsisukti prieš save. Atsižadėti ksenofobijos, rasizmo, antisemitizmo, seksizmo, homofobijos ir kitų sąmonės automatizmų, kurių prisiekinėjame neturį, bet mielai pasakojame „juokingus“ anekdotus ir plojame rudmarškiniškoms kalboms.

Karaliaučius radosi susijungus trims miestams: yra išlikę dveji miesto vartai. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas, įkūręs Albertiną, Karaliaučiaus universitetą, – tikra to krašto laimė (ir mūsų, nes jo dėka gavome Rapolionį, Kulvietį ir Mažvydą). Katedra daugybę metų buvo uždaryta ir rodoma tik po blatu, delegacijoms. Eiliniai žmonės imti įleidinėti neseniai. Į katedrą patekome nelengvai, reikėjo eiti su suaugusiųjų ekskursija, kuriai komandavo autoritarė gidė: „Dabar stovėkit ir žiūrėkit čia“, „Nelipkite ant scenos, tai šventa vieta“ (katedra pritaikyta koncertams), „Dabar jau galite pafotografuoti.“ Mes esam laisvi žmonės iš laisvos šalies, pripratę vaikščioti, kur tik norime, todėl tokie nurodymai skamba keistai. Vis dėlto mane įkvėpė gidės pasakojimas apie Albrechto (jie vadina jį Albertu) žmonas: pirmoji pagimdė 6 dukteris ir mirė. Albrechtas ją labai mylėjo, parašė ilgiausią antkapinę epitafiją. Antroji žmona, 18 metų, pagimdė dukrą ir sūnų, bet vienintelis galimas įpėdinis gimė nesveikas. Gidė pavadino tai šeimos tragedija, o aš galvojau, kokiomis nuostabiomis valdovėmis būtų galėjusios tapti Albrechto dukros ir kaip išskirtinai jis buvo palaimintas. Dar gidė pasakė taip: „Kiekvieną kartą, kai einu pro šias žmonų epitafijas, susijaudinu ligi drebulio – kokias ilgas epitafijas jis parašė žmonoms, aukštindamas jų motinystę, ir kokią trumpą – sau.“

Visi Karaliaučiaus krašte pažįsta mūsų Juozaitį (sakau „mūsų“, nes visgi „Š. A.“ įkūrėjas), net knygų pardavėjai. Ieškojau šiuolaikinės moterų poezijos – pasiūlė Verą Pavlovą, kuri esanti „naujoji Cvetajeva“. Įdomu, kad atrado ir Taisijos Oral, su kuria viename skyriuje buvome doktorantės, poezijos knygą. Žurnalų apie šiuolaikinę literatūrą, kitaip sakant, kultūrinės spaudos neturėjo. Pedagogikos skyriuje pastebėjau knygiūkštę „Kaip užauginti vaiką, kad jis taptų genijumi“ – jeigu turėčiau gabumų rašyti anti-self-help knygas, su mielu noru rašyčiau „Kaip auginti vaiką, kad netaptų genijumi“. Vaikų skyriuje puikavosi naujai perleistos knygos su ryškiaspalviais pionieriais iliustracijose – sovietmetį jie vertina kaip istorijos dalį, iš kurios neįmanoma eliminuoti ideologijos. Knygynas iš gerųjų, jame vyksta skaitymai, dėstytojai veda neformalius seminarus (pardavėjas piktinosi, kad ateina mažai studentų). Įnirtingai siūlė knygą, kuri neva yra trumpų Charmso satyrų ir Jerofejevo „Maskvos–Petuškų“ mišinys. Atsiverčiau. Pirmasis apsakymas pavadinimu „Bliad’“ – apie moterį. Iškart užverčiau, bet nemokėjau jam rusiškai paaiškinti, kodėl man tai atgrasu. Pas juos nėra feminizmo. Dar gerai, kad nereikalavo tėvavardžio, būčiau turėjusi aiškintis, kad kreiptųsi motinvardžiu. Gimdė mane mama, o tėvas net neaugino.

Kaliningrade yra gimę penki kosmonautai, todėl architektūroje esama jiems skirtų freskų ir paminklas; vieno vardu pavadinta biblioteka, kurioje vyko mūsų skaitymai. Biblio-teka moderni, renginio vedėjas profesionaliai pasiruošęs, publika irgi gan speciali – rašytojai, literatai. Apskritai miestas palieka gana globalų įspūdį – gatvėje mačiau juodaodžių, kurie tarpusavyje su akcentu kalbėjosi rusiškai. (Dabar galvoju – gal jie iš reklaminio čempionato klipo.) Jelcino vardu pavadinta viena kavinė; jaunimas su ja ir asocijuoja Jelciną, kuris Rusijoje nėra herojus. Stovi labai gražus Arūno Sakalausko sukurtas paminklas Liudvikui Rėzai, apie kurį vietiniai sako: „Litovcy privezli nam Puškina.“ Violeta Lopetienė juokingai pasakojo, kaip valė nuo jo paukščių išmatas – suorganizavo moteriškių su „Fairy“ buteliukais, šepečiais; atsitiktinai susiveikė kopėčias iš netoliese stovėjusio automobilio. Reikalai čia neretai sutvarkomi pasitelkiant entuziazmą ir geranoriškumą.

Nusipirkau sklidiną propagandos istorijos žurnalą; man jo reikėjo, nes visur knisuosi įvairios informacijos apie Romanovus. Žurnalas skirtas Marxo jubiliejui – jame turbūt nemažai demagogijos, bet man vis vien truputį įdomu, nes apie Marxo biografiją beveik nieko nežinau. Puikiai suvokiu, kad informacija iškreipta, reikia mokėti ją skaityti. Pvz., šveicariškas žurnalas „Die Weltwoche“ taip pat viršelyje spausdina Marxo portretą, tačiau su stambia antrašte: „200 Jahre Marx, 100 Millionen Tote“. Savaip jaudina ir faktas, kad Karaliaučiuje viskas iškasinėta dėl gintaro kambario. Žmonių mentalitetas man toks svetimas, kad gal net ir galėčiau ten laikinai gyventi – jie virstų man Kitais, burbuliuojančiais svetima kalba, o aš tuo tarpu galėčiau galvoje rašyti gimtąja.

Grįžome pro Įsrutį, Gumbinę, Lazdynėlius, Tolminkiemį. Gumbinė taip vadinama dėl to, kad upė Ungura sudaro gumbą. Ten daug sovietizmo architektūroje (išlikę pano su visa ideologine atributika), o naujas socialinis projektas – lozungai ant namų: „Mes talentingi! Mes kūrybingi!“ Juokinga, nes net užsirašius tą dar penkiasdešimt kartų talentas neištiks. Lazdynėliuose prie paminklinio akmens Donelaičiui, kurį, beje, davė Vilius Orvidas, kitoje to akmens pusėje kažką skaptavęs, – želia vešli pieva; man gražu, kad nenupjauta. Į Tolminkiemį lydi medžių alėjos, vadinamos poslednije soldaty Vermachta.

Tolminkiemyje esu buvusi bent tris kartus – vaikystėje, paauglystėje. Donelaitis man, kaip ne itin stropiai lituanistei, reiškia knyginę klišę – nors ir branginau, nepamenu, kad kada būčiau labai juo kliedėjusi. Ir vis dėlto, kai įžengiau į Tolminkiemio bažnytėlę ir pamačiau tuos negražius rusiškus stendus, mane net šiurpas pervėrė pagalvojus (panašiai kaip aną katedros gidę), kad prieš 300 metų kažkokioje, atsiprašant, skylėje (bent jau žvelgiant iš dabartinės perspektyvos), racionalioje protestantų kultūroje gimė Donelaitis, parašė pirmąjį fundamentalų lietuvių literatūros kūrinį, o vėliau jį rado ir išleido Rėza; vertė į vokiečių kalbą nutuokdamas, kad čia ne šiaip rašliava. Smogė šiurpas ne tik nuo šalčio iš kapo kriptos (Tolminkiemio bažnyčioje šalta, šaltis smelkiasi į kaulus), bet ir nuo suvokimo, kaip tai neįtikėtina. Neįgalus tapo minėjimo iškilmingumas, oficialumas, gražūs ir skambūs žodžiai, netaisyklingai recituojamas hegzametras. Apėmė sentimentalūs nacionalumo jausmai.