Jis?

 

Didžiausio prancūzų apsakymo meistro Guy de Maupassant’o (1850–1893) novelė „Jis?“ (Lui?), kai kada pavadinama fantastine, pirmąkart buvo paskelbta žurnale „Gil Blas“ 1883 m., vėliau įtraukta į novelių rinkinį „Seserys Rondoli“    (Les Sæurs Rondoli, 1884).

              Pierre’ui Decourcelle’iui

 

Brangus drauge, tu nieko nesupranti? Jaučiu, kad ne. Manai, aš išprotėjau? Gal truputį, bet ne dėl tų priežasčių, kaip tu įtari.

Taip. Aš tuokiuosi. Štai kaip.

Tačiau mano nuostatos ir įsitikinimai tebėra nepakitę. Teisėtas poravimasis man atrodo nesąmonė. Neabejoju, kad aštuoni vyrai iš dešimties – raguoti. Ne daugiau jie ir verti, jei turėjo kvailumo susaistyti grandinėmis savo gyvenimą, išsižadėti laisvos meilės, vienintelio džiugaus, malonaus dalyko pasaulyje, pakirpti sparnus fantazijai, nuolat stumiančiai mus prie visų moterų, ir t. t., ir t. t. Labiau nei kada nors jaučiuosi neįstengiantis mylėti vienos moters, nes visada per daug mylėjau visas kitas. Norėčiau turėti daugybę rankų, daugybę lūpų ir daugybę… įkarščio, kad galėčiau vienu sykiu apglėbti ištisą armiją tų žavių ir nereikšmingų būtybių.

Ir vis dėlto aš tuokiuosi.

Pridursiu, kad būsimos žmonos beveik nepažįstu. Esu matęs ją gal keturis penkis kartus. Žinau, kad ji anaiptol nėra man atgrasi; to ir pakanka tam, ką ketinu padaryti. Ji nedidukė, šviesiaplaukė, putlutė. Poryt aš jau karštai geisiu aukštos ir lieknos tamsiaplaukės.

Ji nėra turtinga. Kilusi iš vidurinio sluoksnio. Mergina, kokių daugybę rasi tarp paprastų buržua – tinkamų ištekinti, be akivaizdžių privalumų ir trūkumų. Apie ją kalbama: „Panelė Lažol labai maloni.“ Rytoj kalbės: „Labai maloni toji ponia Remon.“ Taigi ji viena iš tos gausybės padorių merginų, kurias su malonumu imi į žmonas – iki tos dienos, kai susigriebi, kad pirmenybę atiduodi visoms kitoms moterims, tik ne tai, kurią pasirinkai.

Tai kam tada tuoktis, paklausi?

Vos drįstu atskleisti tau keistą, neįtikėtiną priežastį, kuri skatina mane imtis šio beprasmio poelgio.

Aš tuokiuosi, kad nebūčiau vienas!

Nežinau, kaip šitai apsakyti, kad mane suprastum. Tu manęs gailėsies, niekinsi mane dėl tokios varganos mano dvasios būklės.

Aš nebenoriu būti vienas naktį. Noriu jausti greta savęs, prieš save būtybę, galinčią kalbėti, ką nors pasakyti, nesvarbu ką.

Kad galėčiau sudrumsti jos miegą; ūmai ko nors paklausti, ko nors paiko, kad išgirsčiau balsą, kad pajusčiau, jog mano namai apgyvendinti, kad pajusčiau pabudusią sielą, jos gyvastingą atliepą, kad netikėtai uždegdamas žvakę išvysčiau šalia savęs žmogaus veidą… todėl, kad… todėl, kad… (nedrįstu pripažinti šios gėdos)… todėl, kad man vienam baisu.

O, tu manęs dar nesupranti.

Aš nesibaiminu jokio pavojaus. Jei įsiveržtų koks nors žmogus, pribaigčiau jį nė nevirptelėjęs. Šmėklų aš nebijau; antgamtiniu pasauliu netikiu. Mirusiųjų nebijau, tikiu galutiniu kiekvienos mirusios būtybės sunykimu.

Taigi!.. Taip. Taigi!.. Na ką gi – aš bijau savęs! Bijau baimės; bijau savo paklaikusios sąmonės traukulių, bijau to sukrečiančio, nesuvokiamo siaubo pojūčio.

Juokis, jei nori. Tai kraupu, nepagydoma. Aš bijau sienų, baldų, pažįstamų daiktų, kurie atgyja man lyg kokio gyvuliško gyvenimo dalis. Svarbiausia, bijau klaikaus savo minčių pakrikimo, proto, kuris neįtikėtinai susidrumsčia, surizgęs, išskydęs nuo slaptingo, neregimo jaudulio.

Iš pradžių pajuntu keistą nerimą, kuris persmelkia sielą, virpuliu nudilgina odą. Apsidairau aplinkui. Nieko! O man ko nors reikėtų! Ko? Ko nors suprantamo. Kadangi bijau tik todėl, kad nesuprantu savo baimės.

Aš kalbu! Ir bijau savo balso. Einu! Ir bijau nepažįstamojo už durų, už užuolaidos, spintoje, palovėje. Nors tikrai žinau, kad niekur nieko nėra.

Staigiai atsisuku, nes bijau to, kuris yra už manęs, bet tenai nieko nėra, ir aš tai žinau.

Aš blaškausi, jaučiu, mano išgąstis didėja, užsidarau savo kambaryje; krintu į lovą, slepiuosi po antklode, susigūžęs, susirietęs į kamuoliuką beviltiškai užmerkiu akis ir taip kiūtau be galo ilgai, nors prisimenu, kad ant naktinio stalelio liko deganti žvakė ir kad vis dėlto reikėtų ją užpūsti. Bet nedrįstu.

Argi tokia būklė ne siaubinga?

Anksčiau nieko panašaus nepatirdavau. Ramiai pareidavau namo. Vaikštinėdavau po savo butą, ir niekas nedrumsdavo mano sielos ramybės. Jei kas nors būtų man pasakęs, kokia neįtikėtina, kvaila ir siaubinga baimės negalia vieną dieną mane apniks, būčiau skaniai pasijuokęs; būčiau patikliai atvėręs duris tamsoje: neskubėdamas būčiau atsigulęs neužšovęs skląsčių ir niekada nesikėlęs vidury nakties tikrinti, ar visi mano kambario langai ir durys gerai uždaryti.

Tai prasidėjo praėjusiais metais ir labai savotiškai.

Buvo drėgnas rudens vakaras. Kai tarnaitė po vakarienės išėjo namo, svarsčiau, ką galėčiau nuveikti. Kurį laiką žingsniavau po kambarį. Jaučiausi nežinia kodėl išvargęs, prislėgtas, neįstengiau dirbti, neturėjau jėgų net skaityti. Dulksna drėkino langus; buvau liūdnas, apniktas to nepaaiškinamo nykulio, spaudžiančio ašaras, sužadinančio norą su kuo nors pasikalbėti, kad nusikratytum savo minčių naštos.

Jaučiausi vienišas. Mano būstas atrodė tuščias kaip niekad. Mane supo begalinė slogi vienatvė. Ką daryti? Atsisėdau. Bet čia pat per kojas perbėgo nervinis virpulys. Vėl atsistojau ir ėmiau žingsniuoti. Gal truputį karščiavau, nes mano rankos, kurias buvau sunėręs už nugaros, kaip žmogus dažnai daro lėtai vaikštinėdamas, tvilkė viena kitą; atkreipiau į tai dėmesį. Paskui ūmai nugara nuėjo šaltais pagaugais. Pamaniau, kad drėgmė iš lauko skverbiasi į vidų, ir man toptelėjo mintis užsikurti ugnį. Įkūriau ją pirmąsyk per šiuos metus. Ir vėl atsisėdau, žvelgdamas į liepsną. Bet tuojau pat nenustygdamas vietoje atsikėliau ir pajutau, kad turiu išeiti iš namų, išsijudinti, susitikti su kokiu bičiuliu.

Išėjau iš namų. Užsukau pas tris bičiulius, bet neradau jų namie; paskui patraukiau į bulvarą*, pasiryžęs susirast kokį pažįstamą.

Visur buvo nyku. Tviskėjo šlapi šaligatviai. Vandens vėsa, toji vėsa, nuo kurios staiga ima krėsti drebulys, sunki neapčiuopiamo lietaus vėsa slėgė gatvę, regis, niaukė ir temdė dujų liepsną.

Kiūtinau vangiu žingsniu kartodamas: „Aš nerasiu, su kuo pasikalbėti.“

Aplankiau kelias kavines – nuo Madlenos iki Žuvininkų priemiesčio. Paniurę žmonės, susėdę prie stalelių, rodos, net neturėjo jėgų užbaigt savo gėrimus.

Tad klaidžiojau ilgai ir apie vidurnaktį pasukau atgal į namus. Buvau visiškai ramus, tik labai pavargęs. Durininkė, kuri visada gulasi prieš vienuoliktą, priešingai nei įpratusi, nedelsdama atidarė man duris, ir aš pagalvojau: „Žiū, matyt, ką tik bus grįžęs kuris nors gyventojas.“

Išeidamas iš namų visada dukart pasuku spynoje raktą. Radau duris tik privertas, ir tai mane apstulbino. Pamaniau, kad vakare man atnešė laiškus.

Įėjau vidun. Ugnis tebedegė, net truputį buvo apšvietusi butą. Paėmiau žvakę, norėdamas prisidegti ją nuo židinio, bet metęs žvilgsnį pastebėjau, kad mano krėsle kažkas sėdi ir šildosi kojas, atsukęs man nugarą.

Neišsigandau – o ne, nė truputėlio. Mintyse šmėstelėjo labai įtikinama prielaida – vienas draugų atėjo manęs aplankyti. Durininkė, mano įspėta, pasakė, kad greitai pareisiu, ir paskolino jam savo raktą. Ir visos mano grįžimo aplinkybės akimirksniu toptelėjo į galvą: greitai kaip niekad namsargės atvertos durys ir neužrakintos mano būsto durys.

Mano draugas, kurio mačiau tiktai plaukus, manęs laukdamas buvo užsnūdęs prieš ugnį, ir aš priėjau jo pažadinti. Puikiai jį mačiau: viena ranka nukarusi iš dešinės; pėdos sukryžiuotos; galva, nusvirusi kairėn krėslo pusėn, aiškiai rodė jį miegant. Svarsčiau: „Kas čia?“ Beje, kambaryje vargiai ką galėjai įžiūrėti. Ištiesiau ranką, norėdamas paliesti jam petį!..

Mano pirštai įsirėmė į krėslo medį! Tenai nieko nebebuvo. Krėslas tuščias! Ak, koks netikėtumas!

Iš pradžių atšlijau, lyg man būtų grėsęs siaubingas pavojus.

Paskui atsigręžiau, kažką pajutęs už nugaros: bet įsakmus poreikis vėl išvysti krėslą paskatino mane ūmai atsisukti. Taip ir likau stovėti, trūksmingai alsuodamas iš siaubo, toks sutrikęs, kad nebeįstengiau apie nieką galvoti, pasirengęs susmukti ant grindų.

Tačiau aš esu šaltakraujis ir netrukus atgavau sveiką nuovoką. Pagalvojau: „Man ką tik pasivaideno, ir tiek.“ Ir mane užplūdo mintys apie šį reiškinį. Tokiomis akimirkomis jos būna labai lakios.

Be jokios abejonės, tai buvo haliucinacija. Bet juk mano protas visą laiką buvo blaivus, veikė nesutrikdamas, logiškai. Tad jokio smegenų sutrikimo nėra. Apsigavo vien akys, jos suklaidino mano mąstyseną. Aš regėjau viziją, vieną tų vaizdų, kurie lengvatikius žmones skatina patikėti stebuklais. Tai nervinis regėjimo aparato sutrikimas, ir nieko daugiau, galbūt šioks toks kraujo plūstelėjimas į smegenis.

Ir aš uždegiau žvakę. Lenkdamasis prie ugnies sumojau, kad drebu, ir staiga atsitiesiau, lyg kas būtų kepštelėjęs mane iš užpakalio.

Deja, man anaiptol nebuvo ramu.

Žengiau kelis žingsnius; garsiai kalbėjau. Pusbalsiu sudainavau keletą kupletų.

Paskui dusyk pasukau raktą miegamojo spynoje ir pasijutau kiek saugesnis. Bent jau niekas negalės įeiti.

Vėl atsisėdau ir ilgai mąsčiau apie savo nuotykį; paskui atsiguliau ir užpūčiau žvakę.

Keletą minučių viskas klostėsi visai gerai. Gulėjau aukštielninkas, lyg ir nurimęs. Paskui, pajutęs poreikį apžvelgti kambarį, pasiverčiau ant šono.

Iš ugnies buvo likę tik keletas žioruojančių nuodėgulių, kurie ir apšvietė krėslo kojas, ir man pasirodė, kad vėl matau jame sėdint žmogų.

Skubriu judesiu įbrėžiau degtuką. Aš apsirikau; nieko nebemačiau.

Vis dėlto atsikėliau ir nustūmiau krėslą už lovos.

Paskui vėl užpūčiau žvakę ir stengiausi užmigti. Buvau nugrimzdęs į miegą ne ilgiau kaip penkias minutes, bet sapne, aiškiai kaip tikrovėje, išvydau visą šio vakaro sceną. Pašokau iš miego ir, apšvietęs kambarį, likau sėdėti lovoje, nedrįsdamas nė mėginti vėl užmigti.

Bet dusyk mane nejučiom kelias akimirkas buvo pakirtęs miegas. Dusyk vėl visa tai pamačiau. Man rodės, kraustausi iš proto.

Kai ėmė švisti, pasijutau atsitokėjęs ir ramiai snūduriavau iki vidurdienio.

Viskas baigta, iš tikrųjų baigta. Aš karščiavau, regėjau košmarą – ką aš žinau? Taigi nesveikavau. Bet sau atrodžiau visiškas kvailys.

Tą dieną buvau labai linksmas. Pavakarieniavau kabarete; nuėjau į spektaklį, paskui patraukiau namo. Ir štai – artėjant prie namų mane vėl pagavo keistas nerimas. Bijojau jį vėl išvysti – jį. Nebijojau jo, nebijojau jo buvimo, kuriuo nėmaž netikėjau, – bijojau naujos akių paklaidos, haliucinacijos, bijojau mane pagausiančio siaubo.

Daugiau kaip valandą slankiojau pirmyn atgal šaligatviu; galiausiai pasijutau tikras kvaiša ir įėjau vidun. Taip sunkiai kvėpavau, kad vos užkopiau laiptais. Dar daugiau kaip dešimt minučių stoviniavau prieš savo butą laiptų aikštelėje, paskui ūmai pajutau drąsos antplūdį, valios polėkį. Įkišau raktą į skylutę, su žvake rankoje puoliau į priekį, spyriu atlapojau pravertas miegamojo duris ir mečiau baugštų žvilgsnį į židinį. Nieko ten nepamačiau. „Aha!..“

Koks palengvėjimas! Koks džiaugsmas! Koks išsilaisvinimas! Žvaliai vaikštinėjau po kambarį. Deja, nesijaučiau nurimęs; krūpčiodamas gręžiojausi atgal; mane gąsdino šešėliai kertėse.

Aš blogai miegojau, tolydžio pažadinamas įsivaizduojamų garsų. Bet jo nebemačiau. Ne! Viskas baigta!

 

Nuo tos dienos bijau likti vienas, bijau tamsos. Jaučiu ją, tą viziją, čia pat, greta, aplink mane. Ji man nebepasirodė. O ne! Ir, beje, argi tai svarbu – juk aš vis tiek tuo netikiu, žinau, kad tenai nieko nėra.

Tačiau ji neduoda man ramybės, nes apie tai be paliovos galvoju. Ranka, nukarusi dešinėje, galva, nusvirusi kairėn kaip miegančio žmogaus… Na, po velnių, gana! Nebenoriu apie tai galvoti!

Bet kas tai per manija? Iš kur toks atkaklumas? Jo kojos buvo prie pat ugnies!

Jis man vaidenasi – beprotybė, bet taip yra. Kas – jis? Puikiai žinau, kad jo nėra, kad tai niekas! Tai tik mano nerimo, mano baimės, mano jaudulio padarinys! Na, gana!..

Taip, bet kad ir kiek save įtikinėju, įkalbinėju, nebegaliu būti vienas namuose, nes ten yra jis. Žinau, jo nebepamatysiu, jis nebepasirodys, baigta. Bet jis vis tiek tenai, mano mintyse. Nors ir nematomas, jis yra. Už durų, spintoje, palovėje, visose tamsiose kertėse, visuose šešėliuose. Jei stumteliu duris, jei praveriu spintą, jei nuleidžiu žvakę po lova, jei apšviečiu kertes, šešėlius, jo ten nebėra; bet tada jaučiu jį už savęs. Atsisuku, nors ir neabejoju, kad jo nepamatysiu, kad daugiau jo nepamatysiu. Tačiau jis vis dar už manęs.

Tai kvaila, bet siaubinga. Ko tu nori? Aš nieko negaliu padaryti.

Bet jei namuose būtume dviese, jaučiu, iš tiesų jaučiu, jo čia nebebūtų! Nes jis čia todėl, kad aš vienas, tik todėl, kad aš vienas!

 

Vertė Jonė Ramunytė