Fragmentai (VII)
Atvykau į Farą. O jame nieko nėra. Rytas, maždaug devinta valanda. Miestelis budo, bet kavinės, parduotuvės tebebuvo uždarytos. Prieplauka su vos vos siūruojančiomis jachtomis – gyviausia miestovaizdžio dalis. Jau pamiršau, kad kiti miestai ne tokie kaip Londonas. Atsargiai patraukiau ieškoti svečių namų – lagaminas, tempiamas akmenimis grįstu šaligatviu, kėlė triukšmą, nieko negalėjau padaryti. Į svečių namų duris teko ilgai kelis kartus skambinti, kol šeimininkas jas atidarė. Prakaulus, liesas ir, regis, be galo užsiėmęs. Pažvelgė į mane ilgu priekaištingu žvilgsniu – aš jį nepaprastai sutrukdžiau, bet, na, gerai, galiu užeiti. Viduje supratau kodėl – jis nusimovė gumines pirštines ir ėmėsi registracijos – pats prieš tai tvarkė kambarius. Po to, kai aprodęs namus paliko mane įsikurti kambaryje, kurį laiką sutrikusi stovėjau, nes dar nebuvo dešimtos. Laikas sustingęs, jaučiausi pernelyg gyvybingas elementas. Vienuoliktą jau buvau apžiūrėjusi senamiestį ir gėriau kavos birzgalą pagrindinėje miestelio aikštėje. Prieš akis kelios dienos, o aš jau dabar žvelgiau į viską su liūdesiu. Po pietų grįžusi į stotį išnagrinėjau autobusų tvarkaraštį bei visas įmanomas kryptis ir jau kitą dieną ėmiau keliauti po apylinkes. Gailiuosi tik kad tai, jog iš Faro buvo galima nukeliauti į Seviliją, pastebėjau per vėlai.
Važiuodama į Lulė, išsitraukiau patyrinėti miestelio žemėlapį ir iškart pamačiau, kad ten nėra geležinkelio stoties. Pasekusi geležinkelio liniją žemėlapyje supratau, kad Lulė geležinkelio stotis yra toli nuo pačios Lulė. Gerokai toli. Šiaip ar taip, labiau jaudinausi dėl to, kad Werneris man atrašo tik kartą per dieną. O aš jau norėjau tiek visko su juo aptarti, pasidalinti. Lietus pliaupte pliaupė, kai išlipau. Kasininkas geležinkelio stotyje į klausimą, kaip nukakti į Lulė, atsakė pečių gūžtelėjimu. „A, kažkur turėtų būti autobusų stotelė“, – pridūrė, pats save tokia įžvalga sužavėdamas. Padėkojau. Susiradau stotelę žemėlapyje ir, palaukusi, kol aprims lietus, patraukiau jos ieškoti. Beeinant prie manęs prisigretino juodas benamis šuo, mudu drauge perėjom geležinkelio pervažą, o kai pasiekiau stotelę, jis liko joje kartu su manimi tupėti, kol atvažiavo autobusas. Tada pamatė kitą praeivį ir nubėgęs pas jį prisigretino taip, lyg šis būtų jo šeimininkas.
Lulė – jaukus miestelis, tačiau dar labiau man rūpėjo aplankyti apleistą vilą šiek tiek už miesto, Palácio da Fonte da Pipa.
●
Šiandien taip pat reikėtų nusipirkti lėktuvo bilietus, nes per kitas atostogas skrisiu susitikti su žmogumi iš Bazelio. Jei kas nors paklaustų, ką jis veikia, – nežinau. Chi, po to, kai prasitariau apie kelionę, tuoj susijaudino iš apmaudo ir kaipmat papasakojo kraupią istoriją, kad neseniai Londone sadistinių-mazochistinių santykių metu vienas vyras nužudė kitą ir, sukapojęs į gabalus, užmerkė rūgšties vonioje. Labai mielas jis.
●
Įsigijau bilietus į Bazelį. Parašiau Werneriui žinutę, kad clandestine preparations – tai skrydžio bilietai ir viešbutis. Tyla. Apgalvojau tylą. Padariau išvadą, kad jis, ko gero, teisus, todėl pridūriau, jog man baisu pas jį keliauti. Jis kaipmat atrašė: padrąsino, sutarėm susiskambinti po to, kai lėktuvas nusileis.
●
Alano žinutė: In Berkamstead, nobody has kidnapped me… So disappointed.
(Buvom susitikę pasivaikščioti.)
●
Kai pagaliau pasiekiau Bazelį, buvo beveik sutemę. Oro uoste autobuso į Bazelį stotelė buvo prie pat išėjimo (kaip ir į Noiburgą Vokietijoje bei Miulūzą Prancūzijoje), susiradau greitai, tačiau teko ilgiau nei valandą palaukti kito reiso. Gerdama arbatą oro uosto kavinėje stebėjau moterį – gal padavėja, gal savininkė, o gal savininko mergina – be uniformos – puošiančią Kalėdų eglutę. Jai padėjo kita moteris. Dėl jų ramaus, lėto neskubrumo tvyrojo jauki, šilta, tyki namų atmosfera (tokia pati nuotaika ir visame Bazelyje, vėliau įsitikinau). Gėriau arbatą ir jas stebėjau, kad nusiraminčiau, – jaudinausi. Jaudinausi. Dėl to, kad be reikalo atvažiavau, dėl to, kad kupina lūkesčių (kokių?), o labiausiai baiminausi, kad aš jam nepatiksiu arba jis man nepatiks, bet irgi bus kupinas lūkesčių. Gal jau metas jam pranešti, kad atvykau. Bet netgi po to, kai Werneris entuziastingai pasveikino atvykus ir pasiūlė kuo greičiau susitikti, veikiau dar labiau išsigandau. Nuojauta? Taip, pavyzdžiui, kad jis ruošiasi šaltakraujiškai mane nužudęs paskandinti Reine. Bemaž iki smulkmenų galėjau įsivaizduoti, kaip tai galėtų nutikti. Niūrios mintys buvo tokios priešingos toms eglę puošiančioms moterims, kad negalėjau nuo jų atitraukti žvilgsnio. Pagaliau priartėjo ketvirta valanda, sulaukiau autobuso. Jis buvo pilnas keliautojų: visi įnikę į kompiuterius arba telefonus, lyg keliautų po darbo namo. Oro uostas, paaiškėjo, visiškai arti miesto. Maždaug už pusvalandžio išlipau geležinkelio stotyje. Kažkur pusiaukelėje kirtome Šveicarijos ir Prancūzijos sieną – ten autobusas trumpam sustojo, kad pasieniečiai patikrintų pasus. Skaudžiai trinktelėjau galvą, traukdama lagaminą iš autobuso bagažinės. Autobuso vairuotoja buvo moteris, tokia trumpai kirptais plaukais ir labai vyriška. Elgėsi pabrėžtinai atsakingai už visa, bet tik ne už lagaminus. Tai kažkodėl skatino mano abejones dėl VISOS kelionės prasmingumo. Su Werneriu susitikti susitarėme viešbutyje, iki ten man dar reikėjo nusigauti. Nors buvo šiek tiek keblu, radau perėją į kitą stoties pusę, išėjimą, o šalia jo – tramvajų žiedą. Werneris parašė, kad iš ten 1 ir 2 tramvajai važiuoja tiesiai į Wettsteinplatz, – juos radau, tačiau negalėjau nusipirkti bilieto, nes bilietų aparatas nepriėmė mano angliškos kortelės, o smulkių frankų neturėjau. Jaučiausi labiau nei bet kada niekam tikusi, negana to, man ėmė atrodyti, kad ir kaip absurdiškai skambėtų, sakytum, Werneris mintimis tas kliūtis būtų kūręs. Kvailystė, žinoma. Pasidarė taip lengva įsivaizduoti jį visai nenorėjusį, kad atvažiuočiau. Jam „mąstymas apie kito žmogaus valdymą teikia beveik daugiau malonumo nei to atlikimas tikrovėje“. Pozityvioji dalis: vargu ar jis galės man ką nors padaryti. Šiuo požiūriu aš jo priešingybė… 17.30 turėjome susitikti viešbutyje, ir man jau atrodė, ne, aš ėmiau panikuoti, kad nespėsiu ir kad viskam apskritai galas. Gal – reikia prisipažinti – pati nebenorėjau jo pamatyti. Gal jis taip pat jautėsi. Nutariau iki viešbučio nueiti. Ėjimas man teikia geriausią nusiraminimą. Žemėlapis rodė 20 min. kelio, parašiau jam, kad vėluosiu, kad verčiau susitikti šeštą. Sutarėm. Tuomet palengvėjo, be to, ištrūkusi iš judrios gatvės, juosiančios tramvajų žiedą ir stotį, pamačiau miestą, ramiai šviečiantį kalėdiniais papuošimais, ir galutinai nurimau. Miestas buvo gyvas, atrodė saugus, taikus – miestiečiai, nešini kavos puodeliais, pirkiniais, poros, susikibusios už rankų, dviratininkai, apsivynioję kaklus dideliais šaliais. Moterys, vilkinčios paltais (panašiais į mano). Patogiais batais (tokiais kaip mano). Abejojau dėl savo išvaizdos, ką ir sakyti, bet, regis, labiau šveicariškai atrodyti nebūčiau galėjusi. Viešbutį pasiekiau greičiau, nei tikėjausi (vis pamirštu, kad kiti miestai kur kas mažesni nei Londonas), – šis buvo elegantiškas, beveik prašmatnus. Dvi registratorės mane maloniai pasitiko informuodamos, kad gausiu erdvesnį kambarį vietoj to, kurį buvau užsisakiusi, – tą visada malonu išgirsti (gal kelionė bus išgelbėta?). Pakilau liftu į antrą aukštą, susiradau savo kambario duris ir įžengiau į vidų. Apsidairiau uždegusi šviesą – labai gerai. Būtina turėti savo teritoriją. Štai čia – išsinuomota mano nuosava erdvė. Jos egzistavimas iškart suteikė pasitikėjimo savimi. Pilkšvi baldų atspalviai, švara ir šiluma pranoko mano lūkesčius. Maža to, turėjau daugiau nei pusvalandį įsikurti, persirengti, nusiprausti.
●
Iš pirmo žvilgsnio nepatiko. Vis dėlto buvo kažkuo keistas. Antakiai taip žemai, kad akių spalva beveik nematoma, jos glūdėjo nuolatiniame šešėlyje, o jų išraiška beveik niekada nesimainė. Vienintelė aiškiai išreikšta jo veido dalis buvo lūpos. Atkaklios, kantrios, liudijo jį iškęsiant bet ką, jei reikės, arba ir tai, kad jis bet ką nuo seno jau kentėjo. Šiek tiek arogantiškos. Vėliau man buvo miela matyti, kaip jos truputėlį sušvelnėjo, jam leidžiant laiką su manimi. O jei sakydavo ką nors prancūziškai – to aš jo vis prašydavau, – jų it iš akmens iškaltas kontūras suminkštėdavo, jis imdavo šypsotis netgi parodydamas šiek tiek atlaidumo.
●
Kai persirengiau, išsikroviau daiktus ir raudonai pasidažiau lūpas, atsisėdau prie stalo. Lygiai šeštą parašiau jam: „Pranešk, kai būsi apačioje“, o jis iškart atsakė: „Aš esu apačioje.“ Jo punktualumas, viena vertus, tarsi savaime suprantamas (jis vokietis), man pasirodė netikėtas ir dėl to patrauklus. Mintyse maldavau jį kiek įmanoma ilgiau vėluoti. Šiaip ar taip, buvau tiek nurimusi ir susikaupusi, kad nieko baisaus nutikti nebegalėjo. Mes juk tik pasimatysim – išgerti kavos ir susipažinti. Jei nesutarsim, daugiau nesusitiksim, ir tiek. Nusileidusi į apačią, pirmiausia pamačiau aukštą pagyvenusi vyrą – jis, lėtai vaikščiodamas po fojė, kažko lūkuriavo. Užsižiūrėjau į jį, bandydama atpažinti Wernerį. Vyras, šiek tiek nustebęs, bet ir susidomėjęs, liovėsi vaikščioti ir sustojo. Nnnne. Nukreipusi nuo jo žvilgsnį, kitame fojė gale pamačiau jį – Žmogų iš Bazelio (taip du mėnesius sau vadinau) – vartantį knygą. Iškart atpažinau. Atrodė būtent taip kaip nuotraukoje. Tačiau nuo knygos pakėlė galvą tik tuomet, kai priėjau visai arti. Pasisveikinom. Susižavėjimo, regis, nesulaukiau, nors buvo labai malonus, laikysenoje slypėjo šlakelis, kruopelė paniekos. Bet kam? Gilintis į tai nebuvo tinkamas metas (dvi registratorės susidomėjusios mus stebėjo). Išėję į gatvę trumpam stabtelėjome apsispręsti, ką toliau daryti. „Yra keli variantai“, – tarė jis. „Yra variantai!“ – džiugiai pakartojau. „Taip, – atsakė pralinksmintas mano entuziazmo, – priklausomai nuo to, ar nori tik išgerti, ar ir pavalgyti.“ – „Būtų gerai ir išgerti, ir pavalgyti“, – atsakiau. „Gerai, – tarė, – žinau, kur galėtume nueiti.“ Šnekučiuodamiesi apie kalėdinius papuošimus (miestiečiai tik vakar juos visur iškabino), atsidūrėme senos alaus daryklos viršutiniame aukšte įrengtoje kavinėje – dėl grubiai sukaltų, bet gerokai nuzulintų stalų bei kėdžių ji priminė keramikos dirbtuves. Čia pat buvo atvira virtuvė, kurioje patys šeimininkai virė maistą. Labai neformalu, savita ir jauku, lyg pas juos namuose. Vien tik didelė terasa lauke su stalais ir plačiu miesto vaizdu priminė, kad čia kavinė. Turėjome palypėti į palėpę (ilgąjį stalą šeimininkė pasakė norinti patausoti didesnei grupei svečių). Palėpė buvo tuščia, iškalta medžiu, apželdinta visokio tipo naminiais augalais ir ant kiekvieno stalelio, kampelio rūpestingai padėta po Vėlinių žvakę (kai kurios raudonuose indeliuose, kai kurios baltuose). Atrodė, kad esam bažnyčioje. Werneris džiaugėsi matydamas, kad smalsiai dairausi ir jo pasirinkimo čia ateiti neniekinu. „Ko norėtum išgerti?“ – „Šampano.“ Valgyti?.. Buvau tokia susijaudinusi, kad nieko daugiau nebūčiau pajėgusi įveikti. Sriubos. Šveicariškos. Šeimininkė su Werneriu nežinojo, kaip išversti sriubos pavadinimą, o kai atnešė, paaiškėjo, kad ji raugintų kopūstų. Jei visi šveicarai tokie kaip kavinės šeimininkai, tada jie neapsakomai šilti, ramūs, draugiški, mėgstantys pajuokauti. Werneris, pasiteiravęs, ar tikrai daugiau nieko nenoriu, užsisakė užkandžių, risotto, padavėjas, atnešęs patiekalus ir pamatęs, kad jie Werneriui, ėmė linksmai jam priekaištauti: „Kas čia dabar? Kaip suprast? Sau užsisakė, o merginai – tik sriubos?.. Schweine!“ Sriuba man netiko, todėl pasidalinę užkandžius ėmėm kalbėtis apie knygas. Mintį apie tai, kaip jis galbūt mane žudys, atidėjau. Nežinau, ko man taip. Jis užkietėjęs skaitytojas, garantuotai perskaitęs daugiau negu aš, ypač šiuolaikinių romanų, tačiau greitai paaiškėjo, kad renkamės skaityti labai skirtingas knygas. Buvo įdomu – štai mudu turim kai ką bendro, abu mėgstam skaityti, bet diskutuoti apie tai, ką esame perskaitę, keblu, nes jis skaito knygas, apie kurias aš nesu girdėjusi (kriminalinius detektyvus, Johną Le Carré, Ellroyų etc.), o man paminėjus Günterį Grassą šis vardas Werneriui sukėlė nuobodulį, gal net atgrasumą. Jam svarbu siužeto savybė įtraukti lyg verpetas, o man atvirkščiai – galioja prozos nuobodumo taisyklė (kai teksto daug apie menką įvykį, o ne daug įvykių glaustame tekste). Gal verta paprašyti jo papasakoti savo skaitomų knygų siužetus?
