Eilės
Juodoji keramika
Tie nagai ir tie pirštai
nuo tavo kūno gremžiantys
purvo ir dulkių gurvolius
tie pirštai ir tos rankos
žiedžiančios puodynę
tavo kobrų kerėjimui
tos rankos ir tie delnai
iš molio lipdantys
paklusnius golemus
tie delnai ir tie skruostai
degantys iš gėdos
ir nekantrumo
tie skruostai ir tos akys
besimainančio vario spalvom
rūdijimas – lėtas degimas
tos akys ir tie naktinėjimai
tai juodoji magija iš klampių
kavos tirščių sulipdanti vokus
tie naktinėjimai ir tas juodas mano darbas
žiesti urną pelenams
iš kurių niekada nepakilsi.
●
Kalbėjau prie ugnies
tokios kaitrios lyg pačiam vidury
liepsnotų
Džordanas Brunas
grąžiau rankas prie inkvizicijos laužų
degančių knygų
padegėlių trobų
guliau ir kėliausi
iš pelenų guolio
pustomo vėjo
rijau ugnį buvau besileidžiančios
saulės fakyras
kosėjau smalkėm ir nuodėguliais
šičia būta namų
šičia – dūmų
klausiausi liepsnojančio
krūmo traškėjimo
delnus panardinęs į ugnį
dievaži kaip vis
dėlto šalta.
●
Tavo prasidėjimas
purvas panagėse
saulėje džiūvantis molis
ant Viešpaties
pirštų.
●
Mano ausys sienų plyšeliuose
klausosi tavo
lygaus kvėpavimo miegant
mano burna užsiūta
kartu su riksmu
tavo palto vidinėj kišenėj
mano širdis pneumatinis kūjis
trupinantis senų
barikadų griuvėsius
mano liežuvis
žaltys vinguriuojantis
prie verdenės
mano plaukai
slenkančios vasaros
naktys
mano
akys ant pirštų galiukų
apdrėbtos moliu
gal todėl ir tavęs niekada
dar neteko regėti.
●
Tas nevalingas kosėjimas
dūmais
kada tai baigsis
nepadeda aviečių arbatos
nei užkalbėjimai
tas šiurkštus
kvėpavimas
šlifuojantis svetimą karstą
ta ugnis
visą nemigos naktį
bėgiojanti kojom kaip skruzdės
tos dieviškos keramikos šukės
dūžtančių formų pasauly
tas molis į panages
tas paukštis iš molio
ta švilpynė
iš tolo girdžiu
iš vaikystės
iš jos
ta juodoji.
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
De profundis
Krūme lazdyno
Vis skambėjo angelai krištoliniai
Georg Trakl
Ėjau per kapines braukdamas šaltus lašus
nuo dygios savo skruosto ražienos
tarp antkapių moteris rinko susilydžiusias
žvakeles išspindėjusias savo
šviesą ir šilumą
ištrūkęs polietileninis maišelis blaškėsi
šiurpiai šiugždėdamas kapų tyloje
užkliūdamas už senovinių paminklų
nutrupėjusios angelo rankos
kapinių sargas žvangino raktais
lyg mažytis sidabro varpelis
kviestų iškilios vakarienės
pilnaties baltas vyzdys šiaušėsi vėjui papūtus
ant neuždegto šulinio iš kurio visi
semia vandenį laistyt dirbtinėm lelijom
Dievo tylą ak taip
Dievo tylą
toj tyloj tik vaitojimas angelų
suluošintų ir ketvirčiuotų
dalimis sumestų už kapinių tvoros
išvarytų iš mirusiųjų miesto
vienas toks blyškus sparnais nuleistais
velkas per žemę ir veria vagas
į paviršių versdamas kaulus ir akmenis
ietigalius ir žvakigalių vašką
ark angele arkangele ark arkangele ark
nesustodamas.
Liežuvio galandimas
Pagaląsto liežuvio briauna
perskelia vėją
pilnatis šičia skyla į delčią
o veido tik pusė
apšviesta gęstančios žvakės
įstatytos į mėnulio išnarą
kaip į seną žibintą
kad šičia gyvenama ir
kalbama puse lūpų
į akmenį šitaip į tylą liežuvį galandau
nelyg aštriabriaunį kirvį
kertantį langą užšalusioj jūroj
tarp jūržolių miegančios kuršių moterys
pasileidusios
plaukus
čia per šalta sapnuoti risnojančius
jūrų arkliukus
švokštesys po ledu
lyg širšė dūzgentų po apversta taure
su užkrešėjusiais
vyno likučiais
toks ošimas lyg kažkas
nuolat šnabždėtųs ar klaustų
ar įmanoma verkti po vandeniu
nes jeigu ne
sakai žodžiai virsta sakais
o sakai gintarėja
delčia grįžta į jaunatį
aštrų pjautuvą
į tavo tylėjimą galandu liežuvį
galandu liežuvį į akmenį Saulės
į poledinę ramybę
kad galėčiau kirviu nukapoti
ledu apsitraukusius prieširdžius
į voratinklių virpesį
kūną vis
krečiamą drugio
vandenį verdantį plaučiuose
ištežusius juodus nakties ikrus
kuriuos turėjai saugot
kaip savo akių lėliukes
klausyt kaip dainuoja laimingos
išneršusios žuvys
kapojant įšalusią jūrą
purslai tykšta
už šiaurės pašvaistės
ant kvatojančių taip tarsi
verktų
veidų
ant mirusiųjų taip tarsi gyventų
ir gyvenančių taip
tarsi būtų seniausiai
užmigę
ir sapnuos švelniai kedentų
jūržolėm pasileidusius
kuršių moterų
plaukus.
