VAINIUS BAKAS

Eilės

 

Juodoji keramika

 

Tie nagai ir tie pirštai
nuo tavo kūno gremžiantys
purvo ir dulkių gurvolius

tie pirštai ir tos rankos
žiedžiančios puodynę
tavo kobrų kerėjimui

tos rankos ir tie delnai
iš molio lipdantys
paklusnius golemus

tie delnai ir tie skruostai
degantys iš gėdos
ir nekantrumo

tie skruostai ir tos akys
besimainančio vario spalvom
rūdijimas – lėtas degimas

tos akys ir tie naktinėjimai
tai juodoji magija iš klampių
kavos tirščių sulipdanti vokus

tie naktinėjimai ir tas juodas mano darbas
žiesti urną pelenams
iš kurių niekada nepakilsi.

Kalbėjau prie ugnies
tokios kaitrios lyg pačiam vidury
liepsnotų
Džordanas Brunas

grąžiau rankas prie inkvizicijos laužų
degančių knygų
padegėlių trobų

guliau ir kėliausi
iš pelenų guolio
pustomo vėjo

rijau ugnį buvau besileidžiančios
saulės fakyras

kosėjau smalkėm ir nuodėguliais

šičia būta namų
šičia – dūmų

klausiausi liepsnojančio
krūmo traškėjimo

delnus panardinęs į ugnį

dievaži kaip vis

dėlto šalta.

Tavo prasidėjimas
purvas panagėse

saulėje džiūvantis molis
ant Viešpaties
pirštų.

Mano ausys sienų plyšeliuose
klausosi tavo
lygaus kvėpavimo miegant

mano burna užsiūta
kartu su riksmu
tavo palto vidinėj kišenėj

mano širdis pneumatinis kūjis
trupinantis senų
barikadų griuvėsius

mano liežuvis
žaltys vinguriuojantis
prie verdenės

mano plaukai
slenkančios vasaros
naktys

mano
akys ant pirštų galiukų
apdrėbtos moliu

gal todėl ir tavęs niekada
dar neteko regėti.

 
Tas nevalingas kosėjimas
dūmais

kada tai baigsis

nepadeda aviečių arbatos
nei užkalbėjimai

tas šiurkštus
kvėpavimas
šlifuojantis svetimą karstą

ta ugnis
visą nemigos naktį
bėgiojanti kojom kaip skruzdės

tos dieviškos keramikos šukės
dūžtančių formų pasauly

tas molis į panages
tas paukštis iš molio

ta švilpynė
iš tolo girdžiu

iš vaikystės
iš jos

ta juodoji.

 

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

De profundis

 

              Krūme lazdyno

                Vis skambėjo angelai krištoliniai

                                                Georg Trakl

 

  

Ėjau per kapines braukdamas šaltus lašus
nuo dygios savo skruosto ražienos

tarp antkapių moteris rinko susilydžiusias
žvakeles išspindėjusias savo
šviesą ir šilumą

ištrūkęs polietileninis maišelis blaškėsi
šiurpiai šiugždėdamas kapų tyloje

užkliūdamas už senovinių paminklų
nutrupėjusios angelo rankos

kapinių sargas žvangino raktais
lyg mažytis sidabro varpelis
kviestų iškilios vakarienės

pilnaties baltas vyzdys šiaušėsi vėjui papūtus
ant neuždegto šulinio iš kurio visi
semia vandenį laistyt dirbtinėm lelijom
Dievo tylą ak taip

Dievo tylą

toj tyloj tik vaitojimas angelų
suluošintų ir ketvirčiuotų
dalimis sumestų už kapinių tvoros
išvarytų iš mirusiųjų miesto

vienas toks blyškus sparnais nuleistais
velkas per žemę ir veria vagas
į paviršių versdamas kaulus ir akmenis
ietigalius ir žvakigalių vašką

ark angele arkangele ark arkangele ark
nesustodamas.

 

 

Liežuvio galandimas

 

Pagaląsto liežuvio briauna
perskelia vėją
pilnatis šičia skyla į delčią
o veido tik pusė
apšviesta gęstančios žvakės
įstatytos į mėnulio išnarą

kaip į seną žibintą
kad šičia gyvenama ir
kalbama puse lūpų

į akmenį šitaip į tylą liežuvį galandau
nelyg aštriabriaunį kirvį
kertantį langą užšalusioj jūroj

tarp jūržolių miegančios kuršių moterys
pasileidusios
plaukus

čia per šalta sapnuoti risnojančius
jūrų arkliukus

švokštesys po ledu
lyg širšė dūzgentų po apversta taure
su užkrešėjusiais
vyno likučiais

toks ošimas lyg kažkas
nuolat šnabždėtųs ar klaustų
ar įmanoma verkti po vandeniu

nes jeigu ne

sakai žodžiai virsta sakais
o sakai gintarėja
delčia grįžta į jaunatį
aštrų pjautuvą

į tavo tylėjimą galandu liežuvį
galandu liežuvį į akmenį Saulės

į poledinę ramybę

kad galėčiau kirviu nukapoti
ledu apsitraukusius prieširdžius

į voratinklių virpesį
kūną vis
krečiamą drugio
vandenį verdantį plaučiuose

ištežusius juodus nakties ikrus
kuriuos turėjai saugot
kaip savo akių lėliukes

klausyt kaip dainuoja laimingos
išneršusios žuvys

kapojant įšalusią jūrą
purslai tykšta
už šiaurės pašvaistės

ant kvatojančių taip tarsi
verktų
veidų

ant mirusiųjų taip tarsi gyventų
ir gyvenančių taip
tarsi būtų seniausiai
užmigę

ir sapnuos švelniai kedentų
jūržolėm pasileidusius
kuršių moterų
plaukus.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.