Apie laisvę (mene ir gyvenime)

Vieną saulėtą kovo rytą (tai buvo dvyliktoji diena) ėjau į savosios 11-osios vidurinės šeštą klasę ir jaučiausi, tartum atsitiko kažkas itin nepakartojamo. Į akis švietė saulė, žemę buvo sukaustęs gruodas, po kojomis traškėjo ledukai. Atrodė, kad visas pasaulis pasikeitęs, pasikeitęs ir aš pats. Ir nepamenu tų oro sąlygų – galbūt buvo visiškai priešingai. Gal buvo apsiniaukę ir drėgna, tačiau nuotaika ir pojūtis tikrai tokie. Tai buvo devyniasdešimtųjų metų kovas, pirmoji diena atkūrus Nepriklausomybę. Ryte mudu su seserimi pažadinęs tėvas pranešė apie vėlų vakarą įvykusį istorinį įvykį (nors mes patys jau ir taip buvome apimti euforijos dėl minėtojo veiksmo garanto – Landsbergio išrinkimo Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, to fakto liudininkais tapome žiūrėdami anomis dienomis nuo ryto iki vakaro įjungtą televizorių ir tiesiogines transliacijas). Pamenu, kad mokykloje aršiai susiginčijau su klasės draugais. Jie, be abejo, kartodami savo tėvų mintis ir veikiami jų nuotaikų, apgailestavo, kad pirmininku išrinktas ne Brazauskas (provincijoje ar bent jau proletariniame gimtajame mieste buvo populiaresnis savo „paprastumu“), o aš buvau apstulbintas keisto prioritetų susidėliojimo. Nelabai kam ir rūpėjo tas Nepriklausomybės atkūrimas! Netrukus viską pasiglemžė mokyklinė ir buitinė rutina. Tačiau jausmas liko (jis gana greitai – po gerų metų – atsigamino Maskvoje pralaimėjus pučistams ir imperijai pradėjus byrėti it kortų nameliui – bent tuomet taip atrodė). Iki šiol pamenu tą euforiją ir nuotaiką, mintyse dainuojamus žodžius: „Mes jau laisvi!“ Dabar regisi, kad tai buvo naivu, be galo ir be proto vaikiška. Bet taip buvo.

Jau vėliau, kai studijavau Dailės akademijoje, viena iš pasirenkamų disciplinų buvo instaliacijos menas, ją dėstė vienas iš šios srities specialistų, aukščiausios klasės ir prabos menininkas. Nedaug ką prisimenu. Turbūt dar ne visai subrendęs protelis nepajėgė suvokti, kad tai, ką jis kalba (o šnekėjo apie dalykus, paremtus savąja patirtimi), yra ne tik įdomu, bet ir vertinga, nes tiesiog autentiška. Didesnę abejonę ir net pasipriešinimą sukėlė praktiniai patarimai, kaip reikia kurti instaliacijas. Lektorius aiškino, kad egzistuoja tam tikros taisyklės (dėstė tai punktais ir net remdamasis visokiausiais matematiniais skaičiavimais), kuriomis remiantis galima padaryti „gerą instaliaciją“. Širdau ir mąsčiau: „Bet palaukite – o kur čia kūrybinė laisvė?“ Didžiausią nepasitenkinimą kėlė tai, kad buvo kalbama apie instaliaciją. Ne tapybą, ne fotografiją, ne audimą ar puodų žiedimą. Bent jau anuomet maniau, kad instaliacija, kaip ir akcija, performansas, hepeningas, yra tie naujojo meno žanrai, kuriuose pirmuoju smuiku groja atsitiktinumas, ekspromtas, absoliuti ir totali laisvė (jeigu ne tikroji, tai bent įsikalbėta, galop – suvaidinta). Nežinau, kaip yra iš tiesų. Laisvės (bet kartu ir disciplinos ar tiesiog sveiko proto – tegul ir darant beprotiškiausius dalykus) reikia visur. Net buitiniuose dalykuose. Apie meną ar socialinius santykius turbūt neverta net kalbėti.

Keli žodžiai apie laisvės ir disciplinos santykį. Gal tai nebus geriausias pavyzdys. Kelis kartus lankydamasis Paryžiuje ir vakarais (o ir dienomis) sėdėdamas ir regėdamas ant Senos kranto sėdinčias kompanijas ir laisvai gurkšnojančias vyną (viena pažįstama, gyvenanti buvusioje pasaulinėje meno sostinėje ir dirbanti tenykštėje prestižinėje galerijoje, paniekinančiai mestelėjo, kad tai daro tik turistai ir „bomžai“), bandžiau įsivaizduoti tokius dalykus mūsų platumose. Tiesą sakant, kažką pamenu iš žaliosios savo vaikystės. Atšilus orams ir prasikalus pirmajai žolytei, prasidėdavo vadinamasis „žaliųjų ferankų“ sezonas. Kai kurie darbus fabrikuose, gamyklose ir kombinatuose baigę vyrai neskubėdavo namo pas savo deficitinio servelato ilgose parduotuvinėse eilėse po nuožmių grumtynių iškovojusias žmonas ar iš lopšelių-darželių tų pačių antrųjų pusių parvestus bamblius. Jie nusipirkdavo kilkės pomidorų padaže (tokie konservai) ir „rašalo“ (toks vynas, bet ne iš Bordo regiono ir ne „Sauvignon“ rūšies) ir leisdavo sau atsipalaiduoti po sunkios ir monotoniškos darbo dienos. Galbūt net pabėgti nuo sunkios sovietinės tikrovės (kaip sakytų koks nors dabartinių laikų sociologas–psichologas-kultūrologas). Bet tai nebūtų visiška tiesa, nes daugeliui visai patiko gyventi anomis dienomis, kai valdžia apie viską pagalvodavo ir nereikėdavo dėl daug ko sukti galvos. Žinoma, tai galiodavo tik tuo atveju, jeigu tenkindavo standartinis vidurkis. Nes valkatoms, propaguojantiems laisvą gyvenimo būdą (pavadinkime jį tokiu – šiuo atveju pavyzdys galėtų būti kad ir Rimas Burokas), ar mąstantiems žmonėms (todėl savaime esantiems laisvamaniams) toje sistemoje buvo ne vieta. Tad štai – po vieno antro „vaisiuko“ buteliuko ne vienas iš tų pavakarių ant žolės propaguotojų neabejotinai pasijusdavo labai laisvai. Tada tokie pradėdavo: 1) viešai šlapintis, nekompleksuodami prieš sugėrovus ar praeivius; 2) užkabinėti pastaruosius – dorai skubančius namo; 3) muštis ar galynėtis tiek su butelių partneriais, tiek su tais pačiais skubančiaisiais. Menama laisvė čia pasisukdavo rusiškos ruletės būgneliu ir baigdavosi arba laimingai (namuose, blaivykloje, permiegant ant tos pačios žolės), arba nelabai – su liūliu po nosimi, mėlyne po akimi, gal net peiliu žarnyne ar šone. Neetiška ir neteisinga lyginti dvi tikroves ir du geografinius taškus, tačiau vyno gėrimas Lutecijoje regėjosi kitaip. Gal tai lėmė turistams būdingas atsipalaidavimas ar valkatiškas pacifizmas, tačiau bet kuri prie vandens platanų pavėsyje sėdinti kompanija neatrodė nei agresyviai (nors jautėsi atsipalaidavimas), nei kaip nors baisiai (nors išgėrę baltojo-raudonojo-rausvojo) kalbėjo pakeltais balsais. Tokia ta riba tarp šiurkštaus, chamiško laisvės įsivaizdavimo, kenkiančio kitų laisvėms, ir tikros laisvės, kurios principas – netrukdyti, nekenkti kitiems.

Vėl galima peršokti prie meno. Perfrazuodamas Leniną, teigusį, kad „iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“ (regis, proletariato vadas omenyje turėjo ne tik kiną, bet ir cirką), deklaruočiau, jog man tokia yra tapyba. Kodėl – nesiplėtosiu, nes suprantu, jog tai asmeninio pasirinkimo reikalas. Šiuo metu dirbdamas savo alma mater – toje pačioje Dailės akademijoje, kurioje kadaise klausiau paskaitų apie instaliacijas ir mąsčiau apie laisvės ribas ar net galimybę, savo nuostabai, skyriau du tapybos dėstytojų tipus. Turbūt tai nėra visiškai teisinga binarinė opozicija, gal tik mano paties fantazijos vaisius, subrendęs žvelgiant į studentiškus darbus ar girdint profesorių pasisakymus bei analizuojant konkrečius jų veiksmus (nes juk žodžiai yra viena, o poelgiai – kita). Tačiau esama tokių dėstytojų, kurie suteikia studentams laisvę klysti. Kartais klystama iki nuklydimų, iki totalių kliedesių. Kiti tą griežtai draudžia. Jų mokintiniai yra tikri ir teisingi. Neklystantys lyg ant pjedestalų pastatytos Tiesos ir Teisybės skulptūros. Savaime aišku, niekas, turbūt nei studentai, nei jų autoritetai, niekuomet nepri(si)pažins, jog taip yra. Man regisi, kad laisvė visuomet yra susijusi su ieškojimais. Su tam tikru ribų čiupinėjimu. O tai savaime sąlygoja klaidas ir kitokias nesėkmes. Bet be jų nebūtų laisvės apskritai. Ne tik kokioje nors mokykloje arba tapyboje, bet ir gyvenime.

Vėl gal ir ne visai vykęs palyginimas iš tų pačių 1990-ųjų. Taku, kuriuo kovo 12 dieną jau po paskelbimo ėjau į mokyklą, ta pačia kryptimi vaikščiodavo ir kiti mano „kolegos“. Tai nebuvo toji diena, bet metų laikas, o ir istorinis periodas – tas pats. Lūžio laikais šeštokai ar septintokai turėdavome dėvėti atsibodusias ir nepatogias sovietines uniformas. (Labai džiaugiausi, ir ne aš vienas, kai buvo leista nebesiuniformuoti – bent kurį laiką ir kai kurių pamokų metu regėjosi, kad esame kažkur, bet ne mokykloje.) Plisuoti mergaičių „žiurstai“ ir siuvinėti bei krakmolinti „kalnieriai“ buvo visiška tragedija, tačiau vilnoniai (su sintetika) berniukų kostiumėliai – ne ką geriau. Vienintelis jų privalumas – kad gerai smilkdavo ir leisdavo bjauriasmarvius dūmus pavasariais juos deginant didinamuoju stiklu. Taigi, vienas iš mano bendraklasių, Marius, protestuodamas prieš unifikuojančią drabužių madą, mokyklinę ir sovietinę sistemą, visuomet vaikščiodavo rankas giliai susikišęs į uniforminių kelnių (beje, regis, madingai pasiaurintų) kišenes. Neištraukdavo iš jų savo plaštakų net pamokų metu. Kaimyninėje statybininkų profesinėje mokykloje (kur viskas buvo šiurkščiau ir dar pavojingiau) tokiais atvejais sakydavo: „Ką ten žaidi su stalo teniso kamuoliukais?“ Ir toks mokytojiškas humoras, o ne koks nors korektiškas sudrausminimas priversdavo ištraukti rankas iš kišenių. Mariaus poziciją pedagogai kažkaip ignoravo. Gal buvo kalta besikeičianti santvarka? Tad vieną giedrą rytą jis, kaip visada, žirgliavo į pirmąją pamoką, rankas giliai sukišęs į kišenes. Nežinau, kas pakišo koją – kovo ledukas ar sušalęs grumstas, tačiau staiga Marius driokstelėjo, užvertęs kojas aukštyn, per visą savo ilgį. Pargriuvo. Vargšelio rankos buvo kišenėse, tad žiebėsi veidu tiesiai į asfaltą. Visa laimė, fizionomijai nieko neatsitiko, tačiau kelnės sprogo kaip koks pripučiamas balionas (dėl to ir pats nekenčiau tų uniforminių pantalonų – esu kelis kartus apsigėdinęs, kai siauresnis klynas neatlaikydavo nekalto pritūpimo ir iširdavo per visą siūlę). Kelnių beveik nebeliko. Mums juokiantis, tiesiog žvengiant, nelaimėlis raudonu veidu smuko namo. Dabar, iš daugybės metų atstumo mąstau, kad tos kelnės kažkokiu iškreiptai metaforiniu ar alegoriniu būdu simbolizuoja tylią individo kovą prieš unifikuojančią sistemą. Kokiu būdu? Tokiu, kad, kaip pastebėjo, tvirtino ir nuolat kartojo Albert’as Camus, jis susidūrė su absurdu. Kokio masto tas absurdas? Gal ne tokio dydžio kaip teisėjas Vikšras iš Alano Parkerio filmo „Siena“ (pagal to paties pavadinimo „Pink Floyd“ albumą), tačiau absurdo esmė ta, kad jis yra absurdiškas net ir būdamas aguonos grūdelio dydžio. Laisvei ar laisvės kovai tai dažnai ne pagal jų dantis…

Kad šie samprotavimai apie laisvę neatrodytų labai pesimistiškai, grįžkime prie laisvės mene temos. Kas yra laisvas menininkas? Bijau, kad nežinau tokių. Taip, jų yra, tačiau sunku tokius identifikuoti. Menininkai yra egoistai ir egocentrikai, liguisti savimylos. Tačiau tarp jų yra tokių bepročių, kvailių ir net idiotų, kuriems laisvė yra labai svarbi. Paprastai tai nebūna žymūs ir žinomi menininkai. Tai daugiau prasigėrę ar natūraliai nukvakę marginalai, gyvenantys savuose pasaulėliuose. Tuo jie yra žavūs. Bent man. Kažkada, dirbant gidu viename muziejuje, teko diskutuoti su vienu įtakingu ir apsukriu advokatu. Tokiu, kuris kolekcionavo meną ir nuo kurio šiomis dienomis žagsi ne vienas politikėlis. Buvau papasakojęs istoriją, kaip vienas žymus garbaus amžiaus tapytojas prisipažino neparduodantis kai kurių savo darbų, nes saugo, laiko (žinodamas vertę) juos vaikams. „Nėra neparduodamų dalykų, – man į veidą nusijuokė teisininkas ir metė banalią frazę, – viskas priklauso nuo kainos.“ „Pone, jūs akivaizdžiai nesate susidūręs su tikrais menininkais“, – mintyse pagalvojau, tačiau garsiai to neištransliavau. Nes vis dėlto tikiuosi, kad pažįstu ne vieną tokį autorių. Galbūt šiek tiek hipį ar panką, valkatą ar „bomžą“, genijų ar beprotį. Nežinau, kaip derėtų jį pavadinti – neparsiduodančiu? Gal tiesiog laisvu žmogumi? Bet ar tikrai tokių yra? Ir gal tai tik persenusio romantizmo tvaikas?..