Tylėti negalima bausti
Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas turi bene vienintelį nuolatinį punktą savo posėdžių darbotvarkėje – Izraelį. Žiniasklaida taip pat it per didinamąjį stiklą nuolatos stebi žmogaus teisių situaciją Gazos Ruože ir Vakarų Krante, netrūksta ir įvairių „(ne)palaikome“ tipo arabų ir Vakarų šalių lyderių pareiškimų. Deja, tiek vienų, tiek kitų politinės iškalbos pritrūko po kruvino JAV ambasados Jeruzalėje atidarymo, ir to priežastys nėra iki galo aiškios.
Pasišalinęs iš susitarimo dėl Irano branduolinės programos, o į susitikimą su Šiaurės Korėjos lyderiais žiūrintis iš „žiūrėsiu, bus man tą dieną PMS’as ar nebus“ perspektyvos, šiandieninis JAV valdantysis elitas parodė, kad norėdamas savo žodžio jis laikytis gali. O ypač kai to mažiausiai reikia: kitaip tariant, tradicija tapo geras idėjas išmesti į šiukšlyną, o kliedesius paversti realybe. Taigi, prieš gerus kelis mėnesius prabilus apie JAV ambasados perkėlimą į Jeruzalę nepatikliai kraipėme galvas, o gegužės 14 d. stebėjome, kaip Ivanka Trump ir jos vyras Jaredas Kushneris dalyvauja jos atidaryme. Komiko Stepheno Colberto pakrikštyti Taikos sutarties Barbe ir sąmokslo Kenu, jie buvo sukritikuoti dėl pernelyg plačių ceremonijos metu demonstruotų šypsenų, nes, kaip ir buvo galima tikėtis, procesas ramiai nepraėjo.
Tą dieną rytinėje Gazos Ruožo pusėje rinkosi tūkstančiai palestiniečių – protestuoti prieš JAV ambasados perkėlimą ir kartu paminėti Nakbą, simbolizuojančią 1948 m.
nepriklausomybę Izraelio tautai ir masinės tremties pradžią palestiniečiams (nakba arabų kalba reiškia katastrofą). Šie protestai yra dalis kovo 30 d. prasidėjusio Didžiojo palestiniečių žygio į tėvynę. Katastrofiškai praėjo ir gegužės 14-oji (tikroji Nakbos diena yra gegužės 15-oji). JAV ambasados perkėlimo akcentu tapo Izraelio karinėms pajėgoms pernelyg pavojingi pasirodę palestiniečių protestuotojai: suskaičiuoti bent 65 žuvę aktyvistai, o kur dar tūkstančiai sužeistų. Protestuotojai ginkluoti, deja, buvo – akmenimis. Tik kad Izraelio ginkluotųjų pajėgų priešakinės linijos buvo pernelyg toli tiems akmenims sviesti. Susidorojimas aktyvistų noro toliau rinktis ir protestuoti nesumažino: septynias savaites pagal pirminį planą turėjęs vykti Didysis žygis į tėvynę nesibaigia dar ir šiandien. Demonstracijose dalyvauja ir tėvai su vaikais, pastarieji į dangų leidžia aitvarus. Trylikametis Belalas Yassinas „Middle East Eye“ žurnalistams paaiškino, kad aitvaras simbolizuoja palestiniečių laisvės siekį ir norą skriete nuskrieti atgal į gimtinę (Maha Hussaini, „‘Despite the Siege’: Palestinians keep Gaza protests alive“).
Aršiausią reakciją į gegužės 14-osios įvykius išreiškė ne arabų ar Vakarų šalių politikai, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas, JAV ambasados perkėlimą iš Tel Avivo į Jeruzalę pavadindamas jokios prasmės neturinčiu ir neprotingu veiksmu. Diplomatinė Turkijos ir Izraelio istorija jau ir taip nėra labai graži. 2010 m. Izraelis atakavo turkų komanduojamą flotilę, plukdžiusią resursus į jau 11 metų blokadą patiriantį Gazos Ruožą, – žuvus devyniems turkams, Izraelio valdantieji atsiprašyti sugebėjo tik po trejų metų. Europos fronte konkrečią poziciją užėmė islandai. Vietos aktyvistai surinko beveik 20 tūkst. parašų, kuriais kviečiama boikotuoti 2019 m. Izraelyje vyksiančią „Euroviziją“, – gerokai mažiau nei pusę milijono gyventojų turinčiai salai-valstybei tai yra įspūdingas skaičius. Peticijoje rašoma, kad dalyvavimas puošniame konkurse yra moraliai neteisingas palestiniečių atžvilgiu. Kitų šalių pozicijos? Ne iki galo aiškios, nors ketinimų eiti JAV pėdomis ir ambasadą perkelti į Jeruzalę paskelbė Čekija, Rumunija ir Vengrija. Jiems įkandin pasekti ir tokiu būdu „atkurti istorinį teisingumą“ siūlė grupelė Lietuvos konservatorių, deja, ne visai sėkmingai, nes Linas Linkevičius pareiškė, kad mato Jeruzalę kaip „būsimą abiejų šalių sostinę. Apskritai viskas turi būti derybų rezultatas, nes matome, kaip tai yra jautru“ („Linkevičius: Lietuva nesvarsto perkelti ambasadą iš Tel Avivo į Jeruzalę“, „Delfi“).
Ne vien Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimo scenarijus yra didžiulis galvos skausmas tarptautinei bendruomenei. Dar didesnis galvosūkis – kur padėti kablelį sakinyje: „Tylėti negalima bausti.“ Beje, norint įtikti kuo daugiau pusių, sakinį galima nukirsti padėjus tašką ir po dviejų pirmųjų žodžių, t. y. verksmingai palinksėti galvas dėl tų bent jau 65 žuvusių palestiniečių, bet griežtai atmesti tokias radikalų mėgstamas priemones kaip iš Izraelio atvežtų prekių boikotas (!) ar, neduok Dieve, vengimas plėtoti akademinius ryšius. Jau kurį laiką pabrėžtinai tyli Kanada, nors progresyvi Justino Trudeau vyriausybė dažnai priešinama konservatyviai Donaldo Trumpo administracijai. Žodis „bausti“ labai nepatinka ir Jungtinei Karalystei. Kovo mėnesį JT Žmogaus teisių komitete balsavę prieš Izraelio atskaitomybę palestiniečių atžvilgiu, britai protestavo prieš komiteto „neproporcingą susitelkimą į Izraelį“, nors prieš šešerius metus JK vyriausybės užsakytame teisiniame tyrime atvirai pareikšta, kad Izraelio elgesys su sulaikytais nepilnamečiais palestiniečiais pažeidžia Ketvirtąją Ženevos konvenciją ir JT vaiko teisių konvenciją, rašoma portale „Al Jazeera“ (Ben White, „UK silence on Israel’s detention of Palestinian children“).
Kur reikėtų brėžti ribą, nuo kurios tylėjimas nebebūtų visuotinė teisė ir kalbėjimas taptų pareiga?
