Kaip dvasia leido

Buvusių KGB rūmų prieškiemiuose surengta palaimintojo Teofiliaus Matulionio nuotraukų paroda. Kaip greitai, turbūt pernelyg greitai ir lengvai, net šiek tiek komiškai grotos, spygliuotos tvoros, ešafotai tampa altoriais. Atmintyje dar tebesilaiko sargybinių komandos. Liepia sunerti rankas už nugaros ir leistis žemyn, į kameras rūsiuose. Cementiniai laipteliai, nuzulinti lyg kitados Aušros vartuose, ne kartą juk tų pačių kojų. Jau niekas per amžius neišmuš ten tvyrančio klaikaus kančios ir mirties tvaiko. Netrukus tai bus dalis popiežiškojo maršruto. Užuos, atpažins Jo Šventenybė? Labai tiktų, jeigu jam kas nors iš vyskupų palydos suriktų: Ruki za spinu! O išeidamas kokiu gelžgaliu galėtų įrėžti ant kameros sienos savo autografą. Zdes’ byl papa rimskij. Gatavas tarybinis anekdotas.

Bet, gerai pagalvojus, negaila nei juodbėrių bėrų, nei ko kito. Kai Jėzus žada Evangelijoje, kad duos savo mokiniams šimteriopai namų, laukų, tėvų, brolių ir seserų, tai yra tikriausia tiesa. Nebūtinai praradusiam namus bus atsilyginta namais. Gali būti broliai ir seserys. Ar juodbėriai. Arba priešingai. Jeigu apskritai verta svarstyti religinio užmokesčio, vadinamųjų „garbingų mainų“ reikalus, tai žmogus čia joks patarėjas Dievui. Mums svarbu, kad iš mūsų buvo kas nors išplėšta, nugvelbta, gal savo noru atiduota. Jėzaus vardu padarytas nuostolis. Viešpats tada pratrūksta dosnumu ir pats prisidaro skolų.

Per rekolekcijas, kai dalyviai aptarinėja savo dvasines patirtis, girdžiu istoriją apie didelius jausmus, pasiaukojimą, atsidavimą. Meilė turėjo įžiebti meilę, keisti gyvenimą ir pripildyti širdis džiaugsmo. Nesusiklostė taip. Santykiai virto kankyne. O paskui, kai rengtasi galui, ėmė rodytis atlygis, ir tai buvo daugiau, nuostabiau negu laimė dviese. Jei gauni iš Dievo tik tai, ko lauki, ką susiplanuoji ir apsiskaičiuoji, anokia čia malonė. Anoks būtų ir Dievas, nesinaudojantis fantazija, praradęs paslaptingumą. Štai vieną vakarą virtuvėje šaukšteliu stropiai maišoma tirpioji kava virsta epifanijos seansu, dievišku apsireiškimu, lydimu nenumaldomo ašarų srauto, dovanojančiu katarsį ir praregėjimą. Ar galėtum numatyti tokius scenarijus?

Dešimtmetė Dorotėja grįžta iš atlaidų kartodama, kad geriausia šventė yra Sekminės. Ji irgi nesitikėjo, jog viskas bus taip. Pakeliui į Vilnių ji laikys apsikabinusi šuniuką, vardu Bučkis, kurį, likusį be namų, įpiršo per pamokslą atlaidus vedantis kunigas. Dėl to kaltinama Šventoji Dvasia ir jos septynios dovanos. Negi priešinsies. Išjungia šviesą ir daro, ką nori. Paskui kitiems atrodo, kad buvo prisigerta jauno vyno.

Kas tapo atlygiu, dvasine kompensacija Teofiliui Matulioniui ir kitiems iš KGB požemių, nėra tik altorių garbė ar panašūs dalykai. Česlovas Kavaliauskas, kitas garsus anų laikų dvasininkas, sakydavo, kad lageris išgelbėjęs jo kunigystę. Jis kunigaudamas susidraugavo su kažkokia kaimo felčere, rengėsi mesti bažnytinę tarnybą ir tuoktis. Pokario metais valdžia nėrėsi iš kailio, kad kunigai susirastų žmonas ir keistų profesiją. Kavaliauskas irgi būtų užkibęs ant to kabliuko, jei ne areštas ir Norilsko šachtos. Taip pasiliko kunigu. Rašė meilės lyriką, bet jau nesiblaškydamas, prisirišęs prie kunigystės. Jeigu reikia dar daugiau, iš viso to išėjo aistringas tikėjimo liudijimas, užkrėtęs, patraukęs gausybę žmonių Atgimimo metais.

„Kunige, tavo kelias erškėčiais klotas!“ – suspigo egzaltuota parapijos aktyvistė per vienas primicijas prieš daugelį metų. Mes, klierikai, patyliukais kikenome, bet, aišku, ji buvo teisi. Tas, kuriam pranašauti erškėčiai ir kuris tąsyk sveikinamas žadėjo plasnoti it vyturėlis, paskui tragiškai žuvo kalnuose, likęs dviese su šunimi. Niekas nesužinos, kas dėl to turėjo išaugti, pasipildyti šimteriopai. Gal paties kunigo siela?

Rengdamiesi teodicėjos egzaminui, mūsų studentai kelias paras kalė XIII amžiuje Tomo Akviniečio sumanytus Dievo buvimo įrodymus. Griežtos lotyniškos formulės, ir nė žingsnio į šalį. Žinoma, Dievas nėra proto ir logikos priešas, jo buvimo idėja gali būti teisingo mąstymo vaisius. Bet tada, kai jautiesi jo priremtas prie sienos ir galutinai įveiktas, pakvimpa kitais dalykais. Sekminių berželiais. Gal KGB požemiais. Tirpiąja kava. Balzganu vėju pro atvirą langą, besisklaidant sutemų burtams.

Iš anksto jis neperspėja, ką pasitelks mums sugauti. Ir dažniausiai nesikartoja jo priemonės. Dangiškoji vaizduotė veikia be priekaištų.