Audra

 

Kaitra! Partolis susmuko ant šezlongo – išsekęs, piktas, paburkusiu skausmingu veidu. Prieš verandą stypsojo kokosų palmės, sustingusios virpančiame perkaitusiame ore. Vambo nepridengta galva saulėkaitoje neįmanomai lėtai ravėjo takelį, vedantį į bungalą. Užutėkyje Cu Liano valtelė, nuleidusi inkarą netoli paplūdimio, vos sūpavosi ir atrodė išmesta ant smėlio. Partolis nusiėmė šalmą, sunkiai alsuodamas perbraukė liežuviu lūpas.

– Vambo! – riktelėjo.

Ir tuojau pat pasigailėjo: balsas buvo kimus, gergždžiantis; jam siaubingai nudiegė gerklę. Vambo užkopė verandos laipteliais, tylėdamas laukė. Partolis atidavė jam šalmą.

– Tu nunešti tą šalmą į virtuvę, – įsakė. – Paduoti jį mano žmonai. Tu pasakyti žmonai pripilti šalmą vandens…

Kaitra! Vangiu judesiu Partolis nubraukė nuo veido prakaitą. Ore – jokio dvelksmo. Gamta atrodė mirusi.

– Tu suprasti?

Jis stvėrė sifoną, spustelėjo. Sifonas pratisai sugargaliavo: buvo tuščias. Karštis darėsi nepakeliamas. Beje, barometras jau dvi dienos visiškai nenormaliai krinta: galbūt audra kaip niekur nieko sukinėjasi apie salą ir užgrius ją ūmai. Bet tai tik silpna viltis. Jau porą dienų Partolis nenuleidžia akių nuo dangaus, deja, jame nė menkiausio įtartino ženklo. Jis išsitiesė ant šezlongo, pasibruko rankas po pakaušiu, užmerkė akis. Kai atsimerkė, išvydo žmoną, stovinčią priešais.

– Cu Lianas vėl siunčia pas tave savo tarną, – pasakė ji, – ir prašo skubiai ateiti. Jam bloga.

Partolis nusikeikė.

– Kad jis pasikartų! – šūktelėjo. – Tas nelemtas kinas ne didesnis ligonis už mus, sakau tau, Elen. Tai opijus suka jam galvą. Tavo Cu Lianas bjauriai piktnaudžiauja kvaišalais!

Pritvinkęs pagiežos, Partolis sunkiai pakilo. Apskritai jis mielai aplankytų kiną, jautė jam nuoširdžią simpatiją. Bet vis dėlto niršo, nes buvo ištroškęs, nes duso.

– Kur, po velnių, prašapo mano šalmas? – bambtelėjo.

Ir iškart pamatė jį ant pinto staliuko greta tuščio sifono.

– Aš pripyliau jį vandens, kaip buvai prašęs, – Elen kalbėjo lėtai, abejingai. – Vambo jį tau atnešė, bet tu miegojai. Tik dabar jis turbūt jau visiškai sausas: tu miegi jau dvi valandas.

Partolis staigiai užsimaukšlino šalmą ant galvos, nusileido iš verandos ir patraukė takeliu.

Cu Lianas gyveno kitapus užutėkio. Saulė negailestingai kepino. Partolis svirduliavo, kliuvinėjo už šaknų. Jis pamiršo paimt savo koltą ir šovinių diržą. Viskas jam buvo vis tiek. Audra… Bent kol kas ji vienintelė jam iš tiesų rūpėjo. Vėsa ore! Jis jautėsi nesveikas, nusikamavęs. Kokosų palmės vis dar stingsojo – lyg niekinamai; dangus buvo toks mėlynas, toks beviltiškai giedras. Horizonte nė debesėlio. Jūra miegojo. Bambukai atrodė it paprastos lazdos, susmaigstytos į žemę. Teisybė, barometro stulpelis krito, bet tai dar ne kažin ką rodo.

Sunkiai alsuodamas, Partolis stabtelėjo, atsikvėpė.

Elen stebėjo tolstantį vyrą: matė, kaip jis nusileido stačiu kalvos šlaitu, paskui ūmai dingo tarp palmių. Saloje jie gyveno jau ketverius metus: tropikų saulė nužudė jame vyrą, joje – meilę. Išvargusi ji išsitiesė ant šezlongo, nuo kurio ką tik pakilo Partolis. Priešais bungalą Vambo dėjosi įnirtingai besigrumiąs su piktžolėmis, iškerojusiomis ant takelio: žolių buvo nedaug, ir turėdamas bent kiek geros valios jis būtų apravėjęs žemę mažiau kaip per valandą. Bet Vambo dykinėjo, ir Elen puikiai tai suvokė. Išsiblaškiusi ji pažvelgė į apsvilintas palmių viršūnes, paskui į dangų. Bungalas, pastatytas ant nedidelės kalvos, buvo kiek iškilęs virš plantacijos, nusidriekusios į vakarus. Nuo pašiūrių pusės sklido nepaliaujamas monotoniškas almesys: nepaisydami kaitros, čiabuviai dirbdami nuo ryto iki vakaro be atvangos traukė dainą. Elen pasuko galvą į jūrą ir staiga krūptelėjo: ten, pačiame horizonte, pasirodė baltas taškas; veikiai jis įgavo trikampio formą. Ji pakilo, įbėgo į bungalą ir grįžo su žiūronais: taip, tai gali būti tik burė. Elen smalsiai žiūrėjo į ją. Niekas niekuomet neatplaukia į salą. Ji padėjo žiūronus ant pinto staliuko ir ėmė nekantriai laukti. Po valandos burlaivis įplaukė į užutėkį ir nuleido inkarą greta Cu Liano valtelės. Išlėkusi iš verandos, Elen nusileido į aptvarą.

– Vambo! – paliepė. – Tu bėgti prie burlaivio. Paprašyti kapitono jis ateiti čia. Tu paskubėti, labai paskubėti.

Ir čia pat susigriebė, koks paikas jos elgesys: be Cu Liano būsto, jų bungalas buvo vienintelis šioje salos dalyje; neįmanoma, jog lankytojas, kad ir ką jis darytų, čionai neužklystų.

– Tu pasilikti! – čia pat piktai riktelėjo ji negrui, kuris nieko nebesuprato. – Tu likti ir dirbti! Tu nieko neveikti, aš puikiai matyti. Aš pasakyti savo vyrui. Tu dirbti kaip reikia arba grįžti į brūzgynus! Tu suprasti.

Ji pasijuto neteisi ir paraudo iš gėdos. Bet Vambo nesuprato. Patikliai į ją pažvelgė, nusišypsojo ir ne per guviausiai išrovė kelias žoles, augančias jam prie kojų.

 

 

Pešas įbrido į vandenį, ištraukė laivelį ir paliko jį ant smėlio. Pakėlęs galvą, išvydo bungalą. Fidžio čiabuvių teigimu, tai daktaro Partolio būstas. Jis nesiryžo. Dabar, kai atvyko, dabar, kai tuojau viską sužinos, jam pritrūko drąsos žengti į priekį. Nejudėdamas pastovėjo vandenyje, siekiančiame jam iki kulkšnių; ūmai pajuto panišką norą šokti į laivelį ir sprukti. Pešas atrodė kokių keturiasdešimties metų. Saulės nurudintą veidą raudonais karščiuojančiais vokais juosė vešli juoda barzda. Jis buvo be šalmo – neįmanomas dalykas baltiesiems šiose platumose – ir, kas dar keisčiau, neturėjo jokio ginklo. Atletiška jo figūra dvelkė brutalumu, veržlumu. Pešas garsiai šniokštavo. Mėlynos krauju pasruvusios akys keistai įdėmiai žvelgė į bungalą; ten jis įžiūrėjo baltą siluetą. Dar akimirką padvejojęs, žengtelėjo atgal… Saulė kepino jam galvą, kaklą. Karštis gūsiais kilo nuo žemės, nuo jūros, leidosi iš dangaus. Palmynai maudėsi ryškioje, žiaudrioje šviesoje. Galop Pešas, regis, pasiryžo. Jis lėtai nužingsniavo prie takelio, kurį matė priešais kylantį iki bungalo. Jam einant pro šalį, Vambo, pasislėpęs už palmės, metė į jį įtaringą, smalsumo kupiną žvilgsnį. Žengė Pešas sunkiai, palenkęs galvą, sugniaužęs kumščius; jis panėšėjo į plėšrų žvėrį, besitaikantį pulti. Veidu sruvo prakaitas. Priėjęs verandą, pakėlė akis ir staiga krūptelėjo: prieš jį buvo moteris. Baltoji moteris… Pirma, kurią mato po tiek daug metų. Elen smalsiai jį apžiūrinėjo. Įtemptas nerimas buvo giliai išvagojęs svečio bruožus, bergždžiai stengėsi pasislėpti jo žvilgsnyje, jo išraiška buvo keista, lyg paklaikusi, karštligiška. Jai netikėtai toptelėjo, kad gal tai pabėgęs katorgininkas. Pataisos darbų kolonija buvo įsikūrusi kiek piečiau, dvi dienos plaukimo nuo salos. Pešas, rodos, kažin ko laukė, padvejojo, paskui žengė į priekį.

– Duokite atsigerti! – sušvokštė.

Elen tarėsi jo balse užčiuopusi ką kita nei troškulį – neviltį. Ji pasiuntė Vambo į bungalą atnešti sifono.

– Jūs iš toli?.. – pasiteiravo.

– Iš Fidžio.

Pešas netvirtai užkopė į verandą, vienu mauku godžiai ištuštino stiklinę.

– Atvykau į salą pas daktarą Partolį. Aš… Turiu skubų, labai skubų reikalą. Juk jis čia gyvena?

– Aš jo žmona.

Pešas nerangiai nusilenkė.

– Aš… Aš vadinuosi Pešas.

Jis stovėjo verandos vidury ir sutrikęs sūpavo raumeningas apžėlusias rankas.

– Jūsų vyras namie? – paklausė.

– Ne. Išėjo aplankyti draugo, sunegalavusio kino, kuris gyvena kitoje užutėkio pusėje. Grįš po poros valandų.

Tyla. Pešas tylėjo. Elen aiškiai girdėjo tankų, trūksmingą jo alsavimą. Nelabai drįso klausinėti, koks reikalas atvedė jį į salą, tarsi jausdama, kad jis nebūtų atsakęs. Aptvaras prieš verandą buvo tuščias. Pasinaudojęs tokiu ypatingu įvykiu kaip pašaliečio vizitas, Vambo metė darbą ir, matyt, slankiojo kur nors po plantaciją. Dangus tebebuvo beviltiškai giedras: nė debesėlio. Užutėkyje, nuleidęs inkarą prie pat Cu Liano valtelės, sustingusį stiebą kėlė Pešo burlaivis. Nebuvo kuo kvėpuoti. Barometras krito, o kaitra tolydžio stiprėjo: bet mintis apie audrą nė netoptelėjo. Tas Pešas… Ką jis ketina veikti saloje? Elen atsiduso. Pešas vogčiom ją apžiūrinėjo. Baltoji moteris!.. Jis net pamiršo savo apsilankymo tikslą. Žvilgsnis skubiai lakstė tuo tįsančiu, tarytum apleistu kūnu, tokiomis iškiliomis krūtimis, rodos, besitaikančiomis kiaurai perverti marškinius, tuo veidu, kojomis… Sėdėdamas ant kėdės, plačiai išskėtęs kelius, nuoga krūtine, jis lėtai siūbavo gauruotas rankas. Juoda barzda, akys karščiuojančiais vokais, pernelyg išbrinkusios mėlynos venos smilkiniuose teikė jam keistą, niūrią išvaizdą. Jis apsidairė: nieko. Aptvaras tuščias. Moteris čia, ranka pasiekiama, nuoga ir balta po savo šiurkščios drobės marškiniais. Kraujas ūmai mušė jam į veidą, plūstelėjo akimirksniu: jis nebesvarstė, nebemąstė, beveik nebesuvokė, ką daro. Pakilo spengiančiais smilkiniais, netikėtai pakirstais keliais; savo lanksčia eisena, kiek gunktelėjęs žengė kelis žingsnius prie šezlongo. Čia Elen pakėlė galvą ir išvydo jį viršum savęs – didžiulį, milžinišką. Ji suvokė gresiantį pavojų, norėjo atsikelti.

– Vambo! – riktelėjo.

Ir tuojau pat Pešas šoko ant jos. Nebylus kaip žvėris, kietai sučiauptomis lūpomis, visu kūnu mygo Elen į šezlongo drobę.

– Paleiskite mane! – sukliko ji. – Paleiskit, paleiskite mane!

Pešo barzda dengė jai veidą, dusino, gniaužė kvapą. Ji jautė, kaip jo rankos šiurkščiai glosto jai krūtis ir klubus, leidžiasi prie šlaunų.

– Paleiskit!

Pešas truputį kilstelėjo, kad tvirčiau suspaustų ją glėbyje, savo rankose. Elen išvydo mėlynas jo akis prie pat savųjų, suspaustas lūpas prie pat savo lūpų. Jai kvaito galva, krūtys plastėjo. Staiga ji visa išsirietė, pastiro… Pešo alsavimas, tas karštas ir drėgnas alsavimas dvelktelėjo jai į veidą. Ji suriko, loštelėjo atgal ir nuvirto ant grindų – perplėštais marškiniais, maudžiančiu kūnu, apdujusiomis akimis…

Pešas akimirką stovėjo, pasirengęs pulti ant jos. Padriki žodžiai sprūdo jam iš lūpų. Jis sunkiai kvėpavo.

 

Partolis stebėjo Cu Lianą: kinas nejudėdamas dryksojo ant minkštos sofos.

– Gerai paklausykite, – tarė piktai, – paskutinį kartą jums sakau: meskite velniop savo prakeiktus kvaišalus. Vieną dieną nuo jų gausit galą – iškilmingai jums tai prižadu. Ir nebelieskite chinino – nuo jo jums nepalengvės. Tai opijus, drauguži, ir ne kas kita.

Jis išsitraukė nosinę, sudejavo ir kruopščiai nusišluostė veidą. Vis dar nejudėdamas kinas apmaudžiai šypsodamas stebėjo jo veiksmus.

– Sakytum, jums karšta… – murmtelėjo pašaipiai.

Partolis pratrūko.

– Po šimts! – šūkalojo jis. – Sakytum, man… O jūs nieko nejaučiate, tiesa? Jums viskas vis tiek, išskyrus jūsų šlykščius nuodus! Na, o man viskas aišku: jei oras po kelių valandų nepasikeis, aš išprotėsiu!

Cu Lianas tingiai bakstelėjo pirštu į barometrą.

– Krinta, – tarė. – Greitai bus audra.

– Nekalbėkite man apie audrą!

Partolis metė sofos link tūžmingą žvilgsnį.

– Barometrai skirti tik tam, kad jus klaidintų. Audros nebus. Nieko nebus. Mes nudvėsim iš karščio, iš dangaus neiškritus nė lašui. Cu, aš mielai palikčiau šitą… šitą prakeiktą vietelę. Man jau per akis. Aš nebegaliu. Aš… Jei blogiau pasijusit, atsiųskit savo tarną!

Partolis pasiėmė šalmą ir išėjo iš bungalo. Žingsniavo tylėdamas. Pasiekęs plantaciją, trumpam stabtelėjo duoti šiokių tokių nurodymų dėl paskutinio kopros derliaus. Staiga prisiminė pamiršęs ginklus ir kiek sunerimęs žvilgtelėjo į juodukus. Bet čiabuviai ir patys atrodė pakirsti kaitros. Jie nebedainavo, tarsi nė nepastebėjo baltojo. Partolis sunkiai kiūtino į priekį: kas žingsnis sulig menkiausiu judesiu jį nepakenčiamai kankino karščiuojantis jo epidermis. Pakėlęs galvą staiga pastebėjo, kad dangus vietomis pasidarė keistos balzganos, negyvos spalvos. O gal Cu Lianas ir buvo teisus: atrodo, kaupiasi audra. Partolis vėl atgavo viltį. Galbūt gyvenimas sugrįš. Jis ėjo toliau, šį sykį žvalesnis, kiek pragiedrėjęs. Priėjęs aptvarą, stabtelėjo, pažvelgė į jūrą: užutėkyje šalia Cu Liano valties stovėjo svetimas burlaivis. Partolis nustebęs švilptelėjo. Svečias saloje… Tokie dalykai ne kasdien nutinka! Pamiršęs kaitrą, bėgte leidosi bungalo link, užsiropštė verandos laipteliais.

– Laba diena! – tarė.

Jam atsakė duslus niurnėjimas. Pešas stovėjo greta šezlongo – nuoga krūtine, susitaršiusiais plaukais ir barzda ir keistai siūbavo rankas išsišovusiomis venomis. Prabilo aiškiai prisiversdamas, lėtu, neryžtingu balsu.

– Manau, daktaras Partolis?

Partolis smalsiai žiūrėjo į jį.

– Tai aš.

Pešas panarino galvą, regis, grumdamasis pats su savimi.

– Aš vadinuosi Pešas, – pasakė. – Plantatorius iš Fidžio, – jo balsas pritilo, užlūžo, virto murmesiu.

– Aš norėjau… norėjau pasikalbėti su jumis asmeniškai.

Partolis nustebo. Svečio vardas buvo jam visai negirdėtas. Fidžio sala nutolusi per kokį šimtą mylių, ir jei nepažįstamasis jas įveikė tik tam, kad su juo pasikalbėtų, matyt, reikalas rimtas.

– Klausau jūsų.

Tačiau Pešas papurtė galvą.

– Norėjau pasikalbėti su jumis asmeniškai, – pakartojo.

Partolis beregint susigriebė, kad žmona čia: ji stovėjo, pasirėmusi alkūnėmis turėklų ir atsukusi jiems nugarą.

– Tada prašom užeiti.

Pešas peržengė bungalo slenkstį. Partolis trumpam stabtelėjo prie durų ir dar sykį pažvelgė į dangų. Šis sparčiai temo. Partolis įkvėpė į plaučius karšto oro: jam pasirodė, kad ore dvelktelėjo lengvas vėjo gūsis. Jis įėjo vidun.

 

Elen krėtė karštis, ji jautėsi prislėgta, jai stigo kvapo. Kad ir kaip stengėsi, jai nesisekė sutelkti minčių, suvokti, kas įvyko. Kas sulaikė Pešą? Ji nenuilstamai suko galvoje tą klausimą, bet niekaip negalėjo rasti tinkamo atsakymo. Kai ji tįsojo ant grindų nuogomis krūtimis, nepajėgdama gintis, – kodėl Pešas netikėtai atšlijo, iškėlė rankas ir sustaugė kaip plėšrus žvėris, pakirstas medžiotojo kulkos? Elen nesuprato. Jai nepakenčiamai skėlė galvą. Oras aplink troškus, tirštas, nebuvo kuo kvėpuoti. Tačiau kokosų palmės aptvare, regis, po truputį budo iš stingulio: gelsvi jų lapai vos vos judėjo. Elen pažvelgė į jūrą. Ją aptraukė putotos bangos – kiekviena jų su gobtuvu, baltu kaip pieno puta. Užutėkyje ant bangų ėmė siūruoti Cu Liano valtis ir Pešo burlaivis.

– Elen!

Ji krūptelėjo: ant slenksčio stovėjo Partolis.

– Norėjau tavęs paprašyti, kad nueitum pas Cu Lianą. – Jis šiek tiek pakėlė balsą, lyg geidaudamas, kad jį išgirstų viduje. – Pamiršau ant jo sofos šovinių diržą ir revolverį.

Partolis melavo; Elen puikiai tai žinojo. Matė išeinant jį ryte – be ginklų, be diržo.

– Bet… – pradėjo ji.

Jis tučtuojau ją pertarė.

– Prašau tavęs!

Partolis primygtinai pabrėžė savo žodžius. Paskui, matydamas, kad ji tebedvejoja, tyliai, kone pakuždom pridūrė:

– Nueik… Aš tau paaiškinsiu.

Staiga Elen pagalvojo apie reikalą, atvedusį Pešą į salą. Ji lėtai nulipo verandos laipteliais. Vyro balse skambėjo baugi, išgąstinga gaidelė. O juk ji žinojo jį esant drąsų, ūmų. Ir neabejojo, kad vizitas pas Cu Lianą – tik dingstis išsiųsti ją iš namų. Staiga ji pajuto permainą, įvykusią danguje, ir pakėlė galvą: virš jos plytėjo debesis – tamsus, kone juodas debesis. Elen darėsi vis sunkiau kvėpuoti; kaitra gniuždė visą kūną. Tikra beprotybė siųsti ją pas Cu Lianą tokiu oru. Audra tuojau pat prapliups, kaip visada akimirksniu, gerokai anksčiau, nei ji bus pasiekusi kino bungalą. Uždususi, dvejodama ji stabtelėjo ir atsisuko į jūrą; Pešo burlaivis pašėlusiai blaškėsi ant bangų; bangos tamsėjo. Oras atrodė sustingęs; tačiau palmės siūbavo, linko prie žemės. Ji apsisuko, patraukė atgal ir pamatė iš bungalo išeinantį Pešą. Jis žingsniavo paplūdimio link kaip atėjęs: nepridengta galva, gunktelėjęs, sugniužęs. Ji iš tolo matė taip keistai siūbuojančias jo rankas: kairėn, dešinėn, pirmyn, atgal – lyg jos nepriklausytų kūnui, būtų ne jo dalis, o pririštos prie jo paprasta virvele. Jis neskubėjo ir, rodos, nė nepastebėjo permainų, įvykusių gamtoje. Kelioms minutėms Elen buvo pametusi iš akių gunktelėjusį jo siluetą: matyt, jis leidosi pietiniu kalvos šlaitu, takeliu, vedančiu prie užutėkio. Kai vėl jį išvydo, jis stovėjo iki kelių vandenyje ir įnirtingai stūmė savo laivelį į jūrą. Išplaukti į jūrą dabar, prieš audrą… Elen riktelėjo ir puolė bėgti. Pešas paleido laivelį, kilstelėjo galvą.

– Paklausykit…

Elen kalbėjo kimiu, skausmingu balsu, kurio pati neatpažino. Stovėdamas vandenyje išvargusiu, perbalusiu, raukšlių išvagotu veidu, šlapiais marškiniais perplėštomis rankovėmis, Pešas žvelgė tiesiai jai į akis.

– Ko jums iš manęs reikia?

Jūros ūžesys gožė jo balsą; kad jį išgirstų, jis turėjo šaukti, perrėkti bangų šniokštimą. Jie stovėjo tarsi kokioje įduboje, kurią vanduo buvo išgraužęs uoloje. Atsiritusios bangos dužo jiems prie kojų, kriokdamos puolė ant smėlio, sūkuriavo, pažirdamos dulkėmis, užpildydamos orą nepaliaujamu dundesiu. Elen vargais negalais žengė kelis neryžtingus žingsnius minkštu, drėgnu smėliu.

– Jei dabar leisitės į jūrą, – riktelėjo, – paskęsit išplaukdamas iš užutėkio!

– O! Žinau!..

Pešas pavargęs gūžtelėjo pečiais. Bangos supo jį iš visų pusių, taškė purslais, plakėsi į laivelį.

– Žinau!.. Ir kas iš to? Kas jums darbo?

Elen nieko neatsakė. Ji nežinojo, kas verčia sulaikyti tą žmogų, kuris buvo ją užpuolęs, šiurkščiai su ja elgėsi… Iš tiesų, kas jai darbo?.. Prisiartinusi prie jo, nutvėrė už rankos, pakėlė į jį savo juodas žvilgančias akis.

– Neplaukite, – tarė dusliai. – Pasilikit… Padarykite… Padarykite tai dėl manęs.

Pešas žiūrėjo į ją, apkvaitęs iš pykčio, skausmo, geismo. Pro suplėšytus marškinius aiškiai matė styrančias, tarsi virpančias krūtis, tokią baltą jos krūtinės odą… Jis sugniaužė kumščius, susvyravo, vos neišsitiesė vandenyje. Tai paskutinė moteris, kurią jis gali turėti… Jis greitai mirs. Būtų kvaila rūpintis likimu tų, kurie lieka.

– Jūs neplauksite, tiesa?

Elen stovėjo visai šalia, liesdama jį, beveik prigludusi kūnu.

Tada Pešas pasidavė, – išblyškęs kaip drobė, bejėgis prieš mastą to, ką tuojau padarys. Paklaikusiom akim, perkreipta burna čiupo ją į glėbį, prigludo prie jos, glaudė skruostą jai prie krūtų, pamiršo viską… Elen nesipriešino, nė nekrustelėjo. Bangos šėlo. Laivelis šokčiojo, daužėsi į visas puses. Banga sviedė juos ant smėlio, į vandenį, vieną ant kito, vieną prie kito… Jūra riaumojo.

Atsitokėjusi iš kvaitulio, Elen ūmai pajuto sielvarto, vienatvės skausmą: Pešas išplaukė. Ji riktelėjo, vargais negalais pakilusi, nuslinko prie uolos krašto ir metė beviltišką žvilgsnį į užutėkį. Akimirką išvydo burlaivį, kylantį ir besileidžiantį ant bangų, ir tarėsi įžiūrėjusi mažutį siluetą, sustingusį prie stiebo. Širdis jai apmirė, mintys maišėsi galvoje… Kas nutiko Pešui? Kam ta savižudybė? Ji susvyravo vandenyje, įsikibo uolos, kad nepargriūtų. Aplinkui griaudėjo siaubingas triukšmas – jis stiprėjo, kilo į dangų. Kokosų palmės, ištisi palmynai blaškėsi į visas puses, pašėlę, vėjo draskomi. Karšti, sausi, nepakenčiami gūsiai tuštumoje… Jai gniaužė gerklę. Trūko oro. Plaučiai traukėsi krūtinėje. Gomurys brinko, jį vėrė aštrus skausmas… Elen ieškojo takelio, mėgino bėgti. Išstypusios aštrios žolės draskė jos drabužius, žeidė rankas… Už posūkio ji pamatė bungalą: nusileidęs į aptvarą, Partolis degino šezlongą ir pintą staliuką, parverstus ant žemės. Išgirdęs žingsnius atsisuko ir pamatė žmoną.

– Tik pamanyk, Cu Lianas buvo teisus! – šūktelėjo jai juokdamasis. – Šįsyk audra iš tikrųjų čia, pažiūrėk!

Pirštu jis rodė į dangų.

Elen pagavo baisi pagieža, beprotiškas noras aimanuoti, klykti. Ašaros sruvo iš akių, tekėjo skruostais. Visu kūnu ji dar jautė Pešo prisilietimą, jo bučinius ant lūpų, ant krūtų, karštligišką jo veido glamonę. Nustėrusi, sugniaužusi kumščius, neapykantos ir nevilties iškreiptu veidu ji žvelgė į vyrą ir kalbėjo jam iš lėto, skausmingai:

– Jam tai galas… Tu žinai… Tu žinojai…

Partolis gūžtelėjo pečiais, nuleido galvą.

– Vargšelis! – sumurmėjo.

Jo balse skambėjo nuoširdus gailestis, sielvartas, atjauta.

– Bet tada…

Siaubingas trenksmas neleido Elen baigti: kažkur į palmyną trenkė žaibas. Paskui netikėtai viskas nuščiuvo. Stojo nuolanki, visiška, begalinė tyla… Niekas nejudėjo. Partolis pajuto, kad jo nervai įtempti iki paskutiniųjų. Jis laukė – smarkiai plakančia širdimi, virpančiomis šnervėmis: audra tuoj užgrius salą. Dar… dar trisdešimt sekundžių… Niekas nejudėjo. Jis pažvelgė į žmoną ir nustebo, kad ji tokia išblyškusi, sukritusiu veidu. Būtų norėjęs ją apkabinti, pamyluoti, pabučiuoti tuos mirtinai išbalusius skruostus, bet nedrįso.

– Išsiunčiau tave pas Cu Lianą, – tarė, – nes nenorėjau, kad susitiktum tą… tą Pešą. Nenorėjau leisti, kad su juo atsisveikintum. Jis turbūt tau nesakė, ko atvykęs…

Keli lietaus lašai nukrito ant žemės.

– Atvyko, nes žinojo, kad aš – gydytojas. Jam buvo kilę įtarimų, beje, itin pagrįstų. – Partolis neapsakomai džiaugėsi jusdamas, kaip vėsūs lašai drėkina veidą, teka per kaklą. – Iš Fidžio čiabuvių jis pasigavo raupsus. Žinai, jie ten paplitę. Beje, čia… Kas tau, Elen?.. Bet… Kas tau, sakyk, kas tau?

Žaibai raižė dangų… Netikėtai duslus grumėjimas sudrebino bungalą iki pat stogo.

 

 

 

Iš: Romain Gary. L’orage. Paris: Éditions de L’Herne, 2005

Vertė Jonė Ramunytė