Šiaip tai niekada nenorėjau šuns
Kai Kalėdų išvakarėse brolis su manimi nepasitaręs – o juk gyvename tame pačiame bute – ant rankų lyg pliušinį žaislą pro duris įsinešė trijų mėnesių rotveilerį, kurį laiką šį faktą ignoravau. Sakiau sau, kad tai tik pakrikusios mano vaizduotės pramanas ir netrukus, kai pagaliau išsimiegosiu, juodojo šuns nebeliks nė kvapo.
Būtent kvapas pradėjo erzinti pirmiausia – visas naujojo buto koridorius dvelkte dvelkė amoniako, seno garaže laikomo tepaluoto skuduro ir skrandyje prarūgusio maisto tvaikų mišiniu. Teko naudoti visokius purškalus, degioti aromatines žvakes ir kitaip kovoti su Fokso kvapų terapija, kol galiausiai, įsitikinęs šuns tikrumu, su tuo susitaikiau.
Vedžiodamas Foksą supratau, kad žmonės gerokai daugiau žino apie augintinius negu apie jų šeimininkus. Antai jie iš tolo pamato, kokia augintinio veislė, amžius, netgi numano, kiek tonų jėgos turi jo sąkandis, ir spėja (gana taikliai), kokia jo kilmė. Bandau įsivaizduoti, jeigu taip susipažintume mes: tiesiog prieičiau prie jūsų gatvėje ir lyg niekur nieko tarstelčiau, esą turite x metų, kilote iš y miesto, be to, puoselėjate stiprius ir sveikus dantis, tad užaugsite geru ir ištikimu žmogum. Ką man atsakytumėt?
Šiaip ar taip, šuo išties padeda atsikratyti niūraus rytų europiečio būdo ignoruoti kitą (nesisveikinti, prasilenkti lyg pro sieną) ir tampa įsisenėjusius kompleksus eliminuojančiu komunikacijos raktu. Galima teigti net šitaip: šunų vedžiokliai – atskira žmonių, solidariai palaikančių vienas kitą, bendruomenė. Bemaž utopinis komunizmo projektas.
Prabėgo jau geras mėnuo, bet ir toliau vis išvedu Foksą nė pats to nepastebėdamas.
O gal jis jau veda mane?
Higiena
Pagriebiau ją už rankos ir nuvedžiau tiesiai į šokio sūkurį. Tada ir pradėjau, iš pradžių palengva, įsibėgėdamas, tikrindamas, kokie judesiai bus palankiai priimti naujosios šokių partnerės. Vėliau viskas intensyvėjo, padariau keletą apsisukimų, kaip reikiant pasukiojau ir ją, galiausiai apsikabinome ir pradėjome lėtą šokį, nepaisydami tam kiek prieštaraujančio rit-mo. Viskas ėjos neblogai, kol ji panoro susišaudyt dūmo ir parūkt. Partnerei išėjus kurį laiką nužiūrinėjau kitas ir kitus, ieškančius ir nerasiančius, tada patraukiau tualetų kryptimi.
Palengva, neskubėdamas – kadangi skubant atsiranda šiokia tokia rizika užsilašinti kelis lašus ant kelnių – nusilengvinau, nusimazgojau rankas bendroje ilgoje kriauklėje ir pašlaksčiau vandeniu plaukus. Iš gretimo tualeto išėjo ji, bet manęs nepastebėjusi nukaukšėjo atgal į baro gelmę. Ir ką jūs manot – ji juk nenusiplovė rankų!?! Šitai mane pribloškė ir baisiausiai nuvylė. Nors atsitokėjęs ir nuėjau pabandyti su ja šokti, ėmė atrodyti, kad jos delnai visai ne delnai, kad jos pirštai visai ne pirštai, žodžiu, kai ji bandė mane apsikabinti, jos rankos virto ilgomis kanalizacijos žarnomis, besispjaudančiomis fekalijų ir virusų mišiniu… Gyniausi nuo jų visokiais suktukais, šuoliukais ir atsitraukimais tol, kol visas kiaurai peršlapau. Mergina mano elgesio nesuprato, pasiūlė ko nors išgerti, bet jau buvau apsisprendęs skuosti iš čia, o savo sprendimus aš gerbiu.
Traukdamas namo susiradau ją feisbuke ir nusiunčiau išgūglintą foto su paliktu ant kriauklės gemalo formos muilu. Ji padėjo klaustuką ir nieko daugiau man nerašė.
Stovėdamas po dušo srove galvojau, kad ne dėl vienatvės į barą ėjau – norėjau tik kūną pakrutinti.
Kirpėja Z.
– Laba diena. Ar dirba šiandien kirpykla?
– Laba diena, žinoma, kad dirba.
– Tai gal apkirptumėt?
– O pas ką jūs kerpatės?
– Pas jus.
– Pas kurią? Mūsų čia daug. Kaip atrodo?
– Pas, hm… Na, vidutinio amžiaus, gal kiek vyresnė…
– Visos mes tokios. Kokie plaukai? Šviesūs ar tamsūs?
– Lyg šviesūs…
– Ilgis?
– Gal pusilgiai…
– Į kuodą surišti, į kasą?
– Nepamenu.
– Kaip nepamenat? Tai gal sumaišėt kažką?
– Ne, nu čia juk ta kirpykla, kur prie… prie…
– ?
– Konarskio gatvėj.
– Daug čia jų.
– Klausykit, aš į mobilų užsirašiau tik „Kirpėja Z.“
– Z.? Pas mus dvi Z. Zita ir Zina.
– Kai kirpo, sakė, kad reikia kirpti kitaip. Kad kitaip kristų plaukai. Kaip prie veido gražiau.
– O kuri kėdė? Ta prie lango?
– Prie lango, jo.
– Pirma ar antra?
– Pirma lyg, ta arčiausiai lango.
– Tai dvi arti.
– Na, kai įeini pro duris, po dešine pasikabini striukę, tai ten toliau ta…
– Tai per vidurį?
– Ne, nu prie lango. Sakė, kad nieko baisaus, jog plinku, paslėpsim.
– Tada aš. Zita.
– Atsiprašau, aš toks išsiblaškęs… O apkirptumėt?
– Tinka trečią?
– Ne, maniau, gal laisva…
– Aš dirbu nuo trijų šiandien. Galit pas kitą, bet žinot… Jei jau taip sakiau, žinot kaip, tada geriau pas mane.