Poezijos vertimai
Robertas Bly – amerikiečių poetas, eseistas, mitopoetinio vyrų judėjimo lyderis. Būsimasis kūrėjas gimė 1926 m. gruodžio 23 d. Minesotoje. R. Bly tėvai – norvegų kilmės amerikiečiai, galbūt dėl to poetas itin domėjosi skandinavų literatūra. 1956 m. gavęs stipendiją išvyko į Norvegiją. Čia susipažino su Amerikoje mažai žinomų norvegų poetų kūryba, vertė ją į anglų kalbą.
1962 m. R. Bly išleido eilėraščių rinkinį „Snieguotų laukų tyla“ (Silence in the Snowy Fields), kuris užima reikšmingą vietą amerikiečių poezijoje. R. Bly kritikavo amerikiečių poetus dėl nuasmenintos, bejausmės moderniosios poezijos, teigė, kad eilėraštis privalo turėti sielą, atskleisti žmogaus vidinį pasaulį. Vėliau pasirodė eilėraščių rinkiniai „Liūto uodega ir akys“ (The Lion’s Tail and Eyes, 1962), „Šviesa aplink kūną“ (The Light Around the Body, 1967), „Šis medis stovės čia tūkstantį metų“ (This Tree Will Be Here for a Thousand Years, 1979), „Žmogus juodu paltu atsisuka“ (The Man in the Black Coat Turns, 1981), „Ryto eilėraščiai“ (Morning Poems, 1997), „Kalbėjimas į asilo ausį“ (Talking into the Ear of a Donkey, 2011) ir daugelis kitų. R. Bly taip pat vertė P. Nerudos, R. M. Rilkės, F. Garcíos Lorcos, J. R. Jiménezo, H. E. Martinsono, T. Tranströmerio ir kitų poetų kūrybą.
Vertėja
Lokys ir žmogus
Įsivaizduok – gyveno lokys ir žmogus. Lokys
Puikiai pažįsta savo guolį: senas žvirgždas, penkiasdešimt penkių
Galonų statinaitės, aukštos pušys mėnulio šviesoje,
Pamiršti švarkai. Žmogus atsargiai prisiartina –
Jis yra skaitęs Tolstojų, girdėjęs keletą simfonijų.
Tiek žinių apie žmogų. Abu jie prarado po sūnų.
Lokio vaikas žuvo spąstuose, žmogaus vaiką nudaigojo lokys.
Vaikinas – vienas, pusgirtis – klaidžiojo miške.
Lokys tvirtai stato juodas letenas ant žemės.
Jis nekvailas. Be kailio būtų panašus į žmogų. Žmonės
Sako, kad ir lokiams, ir žmonėms siunčiami signalai,
Sklindantys iš tolybių, nuo Šiaurės ašigalio.
Lokio ir žmogaus pramotė
Sėdi įsitaisiusi tarp žvaigždžių ir žvelgia į žemę.
Mariaus Samavičiaus piešinys
Padėka seniesiems mokytojams
Keliaudami per užšalusį ežerą
Kojas statome ten, kur mokytojai niekada nebuvojo.
Keliaujame nepramintais takais. Tačiau dėl to nesisielojame.
Kas dar, be senųjų mokytojų, čia pabuvojo?
Vanduo, kuriam žmogus anuomet rodės per sunkus, –
Tada buvome mokiniai – išlaiko mūsų pėdas,
Jis teka priešais mus,
Už mūsų – mokytojai, aplink mus – tyluma.
Lietingą rugsėjį
Lietingą rugsėjį, kai lapai keičia spalvas,
Priglaudžiu kaktą prie drėgno jūržolėmis kvepiančio smėlio.
Kas mums belieka – tik rinktis. Žmonija teturi vienintelį kelią –
Rinktis. Paparčio vienintelis pasirinkimas – gyventi,
Už šį nusikaltimą jis gauna žemės, vandens ir naktį.
Uždarome duris. ,,Nieko iš tavęs man nereikia.“
Žinom – galime gyventi vieni, be minios.
Atsiskyręs nuo pulko plūduriuoja antinas.
Vienišas ąžuolas barsto lapus ant vienišos kalvos.
Vyrai ir moterys dar prieš mus tai išgyveno.
Aš matysiu tave, o tu – mane tik kartą per metus.
Būsime tarsi du grūdai, kurių niekas nepasės.
Gyvensime kambaryje uždarytomis durimis, už jų liks šviesa.
Raudu kartu su tavim, bet nesigėdiju ir nesididžiuoju.
Laimės mėnuo
Aklas arklys tarp žydinčių vyšnių.
Nuo vėsios žemės atsispindi kaulai.
Širdis daužosi taip,
Kad, rodos, iššoks iš krūtinės. Bet raudos
Ir ryšiai mus traukia atgal į tamsą.
Naktis vilioja. Tačiau
Iš tamsos išnyra
Letena
Ir nušviečia kelią. Viskas bus gerai.
Aš keliauju per naktį savais nepramintais takais.
Katinas virtuvėje
Ar girdėjai apie berniuką, kuris
Vaikštinėjo pajuodusio vandens pakrante? Tik tiek tegaliu pasakyti.
Luktelkite keletą metų. Upė troško, kad į ją kas nors įbristų.
Kartais žmogus vaikšto šalia tvenkinio, iš jo
Išnyra ranka ir žmogų įtraukia.
Niekas to nenori, dievaži. Tvenkinys vienišas arba jam
Trūksta kalcio, o kaulai puikiai tinka. Kas nutiko vėliau?
Galbūt padvelkė lengvas vakaro vėjas,
Lėtai tarsi atodūsis senės,
Kuri vidurnaktį virtuvėje kilnoja keptuves,
Ruošiasi kurti ugnį – virs vakarienę katinui.
Kai kam sunku pabaigti sakinį
Kartais žmogus negali pasakyti,
Ką jis… Dvelkteli vėjas,
Bet durys nesugirgžda. Lyja,
Bet žmogaus plaukai sausi.
Tiek daug lieka nepasakyta
Ir daug… Kartais gėda
Parodo, kad… Vaikai žiaurūs,
Jam tik šešeri, o jo rankos…
Net Hamletas netrukdė
Karaliui melstis,
Karalius ištarė:
– Kažkas nutiko…
Jis norėjo dar kartą nugyventi savo gyvenimą
Ką? Nejaugi nori dar kartą nugyventi savo gyvenimą?
„Taip, manau, norėčiau… Tuomet Grand Rapidse…
Mano gyvenimas – kokį gyvenau – tebuvo nuolatinis drovumas.“
Nori būti drąsesnis – kas iš to?„Dar kartą atverčiau duris. Supranti –
Drovėjausi. Dabar išeičiau ir tarčiau: ,,Viskas gerai,
Keliausiu su tavim į Aliaską.“ Dėl to,
Kad duris atidaryčiau iš vidaus, pasikeisčiau – truputį.
Esu per daug drovus…“ Ar drąsus gyvenimas
Ir yra tai, ko trokšti? „Galėtume pradėti tuoj pat.
Tiesiog keliauk su manimi – į paupį.
Apsimesiu, kad ši valtis – tai mano gyvenimas, ir įlipsiu.“
Bate pasislėpę varnai
Esama kažko, ko vyrai ir moterys, gyvenantys namuose,
Nesuvokia. Seni alchemikai, palinkę
Prie savo židinių, tūkstančius kartų apie tai užsiminė.
Naktį varnai slepiasi senos moters bate.
Keturmetis prabyla kažkokia senovine kalba.
Tūkstančius kartų išgyvename savo mirtį.
Kiekvienas draugams ištartas sakinys įgyja priešingą reikšmę.
Kaskart, kai sakome: ,,Tikiu Dievą“, tai reiškia,
Kad Dievas jau tūkstančius kartų mus apleido.
Karo metu motinos klaupiasi ir klaupiasi bažnyčioje,
Prašo Dievo globoti jų sūnus,
Tūkstančius kartų Dievas šių maldų neišgirdo.
Naro mažylis ištisus mėnesius plaukioja paskui žvilgantį
Motinos kūną. Baigiantis vasarai ji
Bus panardinusi galvą Lietaus ežere tūkstančius kartų.
Robertai, tiek daug savo gyvenimo iššvaistei
Sėdėdamas kambaryje ir rašydamas eilėraščius. Ar
Ir vėl taip darytum? Daryčiau, tūkstančius kartų.
Vertė Aušra Lukšaitė-Lapinskienė
