„Nežinoma žemė. Šalčia“ – puikus, bet pernelyg universalus spektaklis

Naujas Jono Tertelio spektaklis „Nežinoma žemė. Šalčia“ jau sukėlė skandalą. O epatavimo persmelktame mūsų pasaulyje tai šioks toks pasiekimas. „Tai pusantros valandos vien negatyvo“; „Ne tik nepaneigėte nė vieno stereotipo apie Šalčininkus, bet dar ir naujų etikečių mums priklijavote“, – neslėpė nusivylimo Šalčininkų politinio elito atstovai po spektaklio premjeros miestelio kultūros centre. Po tokių vietinių bosų „recenzijų“ kiti žiūrovai nusprendė apdairiai patylėti. Natūralu, kad kiekvienas iš mūsų norime girdėti, skaityti ir matyti apie save, savo miestelį ar kraštą vien teigiamus dalykus. Deja, tiesa – o tik ji, kaip rašė vienas žinomas iš Vilniaus kilęs rašytojas, yra įdomi – kaip ir medalis turi dvi puses. Teigiamą ir neigiamą.

Bet ir Lietuvos teatro kritikai šį spektaklį priėmė, man rodos, šaltokai, o salėse, kuriose rodomas spektaklis, tuščių vietų būna. Įdomu, kad pirmas režisieriaus J. Tertelio dokumentinis spektaklis – prieš metus pastatyta „Žalia pievelė“ apie buvusius Ignalinos atominės elektrinės darbuotojus ir kitus visaginiečius – buvo priimtas labai šiltai ir teigiamai. Kodėl gi „Nežinomai žemei“ tai nepavyko? Pažiūrėjęs spektaklį manau, kad galiu pabandyti rasti atsakymą į šį klausimą.

Pernelyg universali istorija apie Lietuvos provinciją

Iš esmės „Nežinoma žemė. Šalčia“ pasakoja universalią istoriją apie Lietuvos provinciją. Pernelyg universalią. Kaip pripažįsta ir patys spektaklio kūrėjai, jie norėjo atrasti Šalčininkus Lietuvai, o iš tikrųjų atrado Lietuvą Šalčininkuose. „Nežinomoje žemėje“ Šalčininkai –  kaip ir bet kuris kitas Lietuvos periferijos miestelis. Tos pačios problemos ir dilemos kaip ir bet kuriame kitame Lietuvos pasienio mieste: vaikai, neturintys, kur nueiti po pamokų, senutės, bambančios, kad kadaise buvo geriau, pasieniečiai ir kontrabandininkai, žaidžiantys amžiną katės ir pelės žaidimą…

Bet juk Šalčininkų specifika – bent mano manymu – tai ne kontrabanda ir ne socialinė atskirtis. Šalčininkai – tai pirmiausia miestas, kuriame susiduria, koegzistuoja, konfliktuoja ir bendradarbiauja trys ar keturios kalbos bei kultūros: lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių. Ir būtent šios kalbinės, kultūrinės, etninės įvairovės ir mozaikos trūksta spektaklyje. Viena iš herojų, tiesa, sako, kad „mes, šalčininkiečiai, nelabai mėgstame lietuvius“, bet ši frazė taip ir lieka be konteksto, be paaiškinimo, be tęsinio. Lieka pakabinta ore. Kodėl nemėgstame? Kas tie šalčininkiečiai ir kuo jie skiriasi nuo pagėgiškių?..

Mes, lenkai, esame uždara bendruomenė

Spektaklio kūrėjai ginasi, kad būtent tokį įspūdį susidarė apie Šalčininkus iš pačių šalčininkiečių pasakojimų. Nė vienas iš kūrėjų pašnekovų neakcentavo nei tautinės tapatybės dalykų, nei tautinių mažumų problemų, nei politinių nesutarimų. Tikiu, kad tikriausiai taip ir buvo. Mes, lenkai iš Šalčininkų, Nemenčinės, Naujosios Vilnios, esame be galo uždara bendruomenė, įtariai žvelgianti į kiekvieną, kuris mus bando tirti, analizuoti, suprasti. Mūsų valstietiška kilmė ir istorinė patirtis suformavo tokį mūsų charakterį. Būtent todėl dauguma socialinių tyrimų, kurie buvo daryti Vilniaus krašte, nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų arba jų rezultatai neatitinka realybės.

Pamenu, gal kokiais 2006 m., rodos, Liberalų sąjūdis užsakė Vilniaus rajono gyventojų nuomonės tyrimą ir tas tyrimas parodė, kad už Lietuvos lenkų rinkimų akciją ruošiasi balsuoti vos 12 proc. apklaustųjų, nors mes visi žinome, jog jau beveik 30 metų šioje savivaldybėje visus rinkimus laimi LLRA ir už ją balsuoja apie 60 proc. rinkėjų. Tiesiog mes tyrėjams sakome tą, ką jie nori išgirsti. Tomaševskis blogas? Aišku, kad blogas. Vardų ir pavardžių įstatymas nereikalingas? Na, taip, gal ir nelabai jis mums reikalingas. Svarbiausia spręsti socialines problemas? O, taip, taip, būtų labai gerai jas išspręsti… O darom, balsuojam, mąstom vis vien savaip. Reikia labai daug laiko įgyti mūsų pasitikėjimą ir sulaukti nuoširdžių atsakymų. Pusmetis, o tiek laiko galėjo skirti J. Tertelio komanda Šalčininkams tyrinėti, akivaizdžiai per trumpai…

Šalčininkietiško akcento mėgdžiojimas

„Žalioje pievelėje“ J. Tertelis pakvietė į sceną tikruosius Visagino gyventojus. Jų vaidyba galbūt buvo naivi, perspausta, bet natūrali, vertė žiūrovus susitapatinti su aktoriais mėgėjais, o visaginiečius – aistringai sirgti už savo kaimynus, pažįstamus, draugus. Netaisyklinga lietuvių kalba ir akcentas tik pabrėžė jų autentiškumą. „Nežinomoje žemėje“ režisierius pasirinko kitą sprendimą – šalčininkiečių papasakotas universalias istorijas turėjo suvaidinti profesionalūs aktoriai, kurie net nebuvo susitikę su savo herojais, o turėjo juos įsivaizduoti iš pokalbių įrašų. Tai įdomus, sudėtingas sprendimas, bet…

Tikrai nemanau, kad universalus „Nežinomos žemės“ charakteris yra blogai, bet man atrodo, kad tokiame universaliame spektaklyje šalčininkietiško akcento mėgdžiojimas yra nereikalingas. Rimtam meno kūriniui jis suteikia nereikalingos ironijos, disonanso. Jeigu tai universalus spektaklis apie Lietuvos provinciją – kalbėkime be akcento, juk kalbame apie universalias tiesas. O jeigu visgi spektaklis apie Šalčininkus – parodykime šiek tiek daugiau vietinio kalbinio, kultūrinio, etninio kolorito, o ne tik akcentą ir netaisyklingą lietuvių kalbą.

Ar spektaklis parodo lietuviams tikruosius Šalčininkus?

Taigi, summa summarum ar tai blogas spektaklis? Tikrai ne! Visų pirma nuoširdžiai sveikinu kūrėjus pabandžius išeiti iš lietuviško hermetinio pasaulio ir parodyti, kad Lietuva – ne tik etniniai lietuviai. Lietuvos televizijose, lietuviakalbėje žiniasklaidoje net diskutuojant apie santykius su Rusija ar Lenkija ar tautinių mažumų problemas dažnai apsieinama be tautinių mažumų atstovų. Prisiminkite amerikiečių, britų, prancūzų, skandinavų serialus arba filmus. Mažumų kalbos juose skamba labai dažnai (pvz., ispanų kalba JAV filmuose, valų kalba britų serialuose ir pan.), kiekviename yra bent vienas pozityvus herojus, priklausantis kokiai nors mažumai: juodaodis, škotas, meksikietis, turkas, indas, musulmonas, homoseksualas… Galbūt kažkas tai pavadins perdėtu politiniu korektiškumu, bet tai veikia. Tai pratina bendrapiliečius prie tautinės, kultūrinės, religinės šalies įvairovės, padaro visuomenę tolerantiškesnę ir atviresnę. O dabar prisiminkite bent vieną Lietuvos serialą ar filmą, kuriame būtų herojus lenkas. O pozityvus herojus lenkas? Deja, jeigu koks mažumų atstovas ir pasirodo mūsų filmuose, tai kaip karikatūra. Prieš 50 metų taip buvo vaizduojami juodaodžiai Holivudo filmuose… Kai juodaodis vaikas Čikagos priemiestyje žiūri į Baracko Obamos nuotrauką, jis tikriausiai galvoja: „Taip, aš irgi galiu tapti prezidentu!“ Lietuvoje to nėra. Ir galbūt J. Tertelio spektaklis apie Šalčininkus tai pakeis. Ypač turint mintyje, kad jis yra labai šiltas, paprastas, plastiškas ir optimistinis.

Spektaklio herojai pasakoja mažas paprastų Lietuvos provincijos žmonių sėkmės istorijas. Mergaitė iš asocialios šeimos, nepaisydama bendraamžių patyčių, įstoja į universitetą. Pasienietis neima kyšių. Gidė aiškina, kad civilizacija nesibaigia ties „Maxima“ Liepkalnio gatvėje. O statybininkas Česlovas Milošas rašo eiles. Rusiškai. Po šio spektaklio žiūrovai išeina iš teatro autentiškai pakylėti. Ką gali žinoti, gal būtent to ir reikia? Galbūt būtent taip ir reikėjo šią istoriją papasakoti, pralaužti amžinus ledus tarp lietuvių ir lenkų ir parodyti, kad lenkai iš Šalčininkų tokie pat žmonės kaip ir lietuviai iš Pagėgių? Bet ar spektaklis atranda tikrąjį Šalčininkų veidą, ar parodo lietuviams tikruosius Šalčininkus? Bijau, kad ne.