Mes ir esam atviri tik dėl to, kad neturim įsitikinimų

 

Lietuvos „Pasidaryk pats“ (Do It Yourself – DIY) kultūros aktyvistai Naujojoje Vilnioje ruošiasi kurti tarptautinį kultūros centrą. Buvusio fabriko erdvėje jie žada įrengti koncertų ir ekspozicijų sales, muzikos įrašų studiją, muzikos biblioteką, kavinę ir menininkų rezidencijų erdvę. Čia reziduoti, eksperimentuoti, bendradarbiauti, kurti ir pristatyti savo kūrybą visuomenei bus kviečiami muzikantai ir kiti menininkai iš viso pasaulio. Kultūros centrą DIY atidaryti planuojama 2019 metų rudenį. Su vienu iš centro sumanytojų muzikantu, festivalių organizatoriumi MATU LABAŠAUSKU-AEROBICA kalbasi Rokas Povilius.

 

 

– Kaip jaučiatės pasibaigus rėmimo kampanijai?

– Kai baigėsi Indiegogo kampanija, man smarkiai palengvėjo. Atrodė, kad per daug savęs atidavei be apčiuopiamos naudos ir bandei rėkauti, komunikuoti, nors natūraliai taip nesielgi. Kai kurie tai vadina tiesiog darbu, kurį reikia atlikti. Bet rezultatas šioks toks yra – surinkome 9 000 eurų, ir tai jau apsidraudimas, nes rezervacijos sutartis pasirašyta. Baigėsi didžiausias stresas, galime vėl grįžti prie kasdienių, įprastų veiksmų. Didžiosios dalies pinigų tikimasi iš iniciatyvių žmonių, su jais po kampanijos buvau susitikęs ir jie sakė: „Darom darom.“

– Kokia yra jūsų komanda? Tai organizacija, judėjimas ar šeima?

– Niekad pirštais neskaičiavau, bet tai grupė artimų žmonių, į kuriuos, viena vertus, lyg ir galiu kreiptis tarsi į šeimos narius, nors, žinoma, reikėtų kiekvieno iš jų paklausti, ar aš jų neužknisu (brolis brolį irgi kartais užknisa). Kita vertus, tai kitoks kreipimasis negu į šeimos narius, nes man reikia ne paramos. Aš – sveikas, gyvas, o juk parama reikalinga tada, kai tau blogai, kai ištinka nelaimė. Tokių žmonių yra arti dvidešimties – tokių, su kuriais gali bendradarbiauti, nes jie turi skirtingus įgūdžius. Vienas kuria komunikaciją, kitas stato, dar kitas gręžia, pjauna… Bet niekas iš jų neturi tiek pinigų, kad galėtume tą namą nusipirkti iš karto. Penki žmonės prisideda prie namo pirkimo, kad turėtų savo erdvę, nors ji niekada netaps privati. Kiti 13–15 žmonių, kaip minėjau, turi galimybių prisidėti kitaip.

Galų gale aš nepropaguoju šeimos, nes šeimą matau kaip visuomenėje egzistuojantį vienetą, kuriuo lengviau manipuliuoti negu vienu žmogumi. Nesakau, kad šeima yra blogai, svarbu, kas tų žmonių galvose ir kokie jų santykiai, bet kai keturi žmonės pasidaro kaip vienas žmogus, už vaikus gaunamos socialinės garantijos ir panašiai, tą matau kaip individualumo mažinimą. Tėvai nori paversti vaikus panašesniais į save, o juk pasirinkimo laisvė ir prasideda nuo šeimos.

Todėl norisi šito išvengti. Labai sunku neužsidėti štampo, emblemos ir čia yra mūsų darbas. Turi būti mąstymo progresas – istorijos pavyzdžių, kai judėjimas suryja pats save, jau esame matę. Aišku, namas yra namas, o žmonės gyvena viename name, fiziškai to neišvengsi. Kiti gali iškart pradėti galvoti, kad tai komuna ar panašiai. Bet aš nesu hipis, tai – praeitis. Mūsų tikslas – moderni erdvė plėtoti tokioms savybėms, kurioms nereikia daug vartojimo.

Turėsime dvi mašinas. Jei kažkam reikia nuvažiuoti į miestą apsipirkti, yra tvarka, kada tu pasiimi, naudoji automobilį. Tau nereikia turėti savo. Tai nėra organizacijos mašina, tai – tiesiog mašina, kuria galime naudotis.

– Ar DIY kultūros centras bus atviras visiems?

– Man lengviausia kalbėti apie muziką. Bet kalbant apie videomeno sritį situacija panaši – Vilniuje turėti įrangą ir sąlygas apdoroti vaizdo medžiagą kainuoja nemažai pinigų. Netgi komerciniam kinui neretai trūksta pajėgumų. Žmonėms, kurie nori kurti eksperimentinį kiną, taip pat reikia geresnių sąlygų, pavyzdžiui, redagavimui, postprodukcijai. Žinoma, nebus taip, kad studija patenkins visus – du tūkstančiai norinčiųjų sutilpti negalės, bet galime paskatinti 5–10 naujų autorių, kurie bando ką nors nuveikti. Tegu daro, ką iš tikrųjų nori. Jau dabar nemažai norinčių būti tokioje erdvėje, kurioje ne tik galima apdoroti medžiagą, bet ir mokyklą tam tikrą organizuoti, kur kūrėjai galėtų ateiti, mokytis, daryti klaidas.

Žinoma, atranka ir kriterijai egzistuoja, už tai bus atsakingas vienas iš mūsų žmonių. Niekada nebus taip, kad žmogus bus priimtas, jei tik pasakys: „Ak, aš studentas, darau eksperimentinį kiną.“ Dažniau turbūt bus taip, kad ateis į renginį, susipažins su žmonėmis, tada ateis į centrą dar kartą. Nebus institucinio kvotimo: „Ką tu darai?“ Bet nebus ir: „Ai, imk, daryk ką nori.“ Vyks susipažinimas, bus atskleidžiamas turinys, ką žmogus nori sukurti. Juk kalbant apie idėjas reikėtų prie ko nors prisirišti ir ką nors filtruoti. Bet jei nesi kvailas, suprasi autoriaus žinią filme, jo kalbą – ką jis nori pasakyti. Ir kuo tai beprotiškiau, tuo labiau tiks mūsų erdvei, kurioje nėra prisirišimo.

Labai norisi cirkuliacijos. Norisi pasidalinti savo patirtimi. Bet taip pat nežinau, kiek pats tame name išbūčiau, žiauriai norėsis protarpiais išvažiuoti iš ten, išlaikyti privatumą. Vis dėlto, kad tokia vieta funkcionuotų, kažkas joje turi būti šeimininkas. Tarsi šeimos versle, kokioj mėsos parduotuvėj Ispanijoje, kai žmogus pats atsako už tai, ką daro. Pats atveža, pats kalba su restoranais. Tokiu principu šeimininkas turi būti – padėti, parodyti.

– Kaip išvengti elitistinės, uždaros erdvės įvaizdžio?

– Kalbant apie mūsų organizuojamus festivalius, kai kurie žmonės, net nepabendravę su dalyviais, nepraleidę ten laiko, susidaro išankstinę nuomonę: „Ai, geriau ten nevarom dėl to, kad jie tokie ir tokie.“ O kartais tiesiog neišeina prisistatyti visiems, nes su daug žmonių vienu metu yra sudėtinga kalbėti. Išgyvenu, kad žmonės susikuria stereotipus. Aš nenoriu priklausyti jokiems stereotipams. Aišku, bijau uždarumo, snobizmo, bet manau, kad ne kartą esame susidūrę su kokiu stereotipu ir ties tuo mūsų festivaliai, renginiai nesibaigė, vis yra ir atsiranda žmonių. Su kai kuriais galų gale per ilgą laiką išsiaiškini nuoskaudas, ateina po aštuonerių metų ir sako: „Jūs tada ir tada buvot tokie ir tokie.“ O ten buvo kokia absurdiška situacija, detalė. Čia santykių reikalas. Jeigu žmonės kalbės, tada tikrai to neįvyks, nes elitizmas – lygiai tokia pati blogybė kaip ir buvimas marozu.

– Regis, vis dar gajus įvaizdis, kad rezidencija – tai „pasibuvimas“ rašytojų ar dailininkų sąjungos poilsio namuose prie jūros.

– Kaip tik diskutavome, kad rezidencijos suvokimo Lietuvoje kol kas apskritai nėra. Mes neformintume šito dalyko, juk yra menininkų, kurie suvokia tai, arba galėtume būti pavyzdžiu tiems, kurie važiuodavo į tokias oficialias rezidencijas su stipendijomis. Norėtume pažiūrėti truputį kitu kampu, ne biurokratiniu. Kita vertus, kyla didesnė rizika nieko nenuveikti, bet visų pirma turi būti noras eiti ir ką nors daryti. Man negaila – miegok nors ir tris dienas, bet svarbu tavo noras realizuoti, ką sugalvojai, ką jau apkalbėjom, su kuo susipažinom ir pripažinom, kad tai vertinga mintis. Nebus taip, kad tau grės iškrapštymas iš namo. Nieko neįgyvendinsi – turėsi tada padėti renginius organizuoti, sumokėti už elektrą, už internetą, už šildymą, išnešti šiukšles, kiemą tvarkyti, kol ten gyvensi. Mes esame už tai atsakingi, mes sugebame tai įgyvendinti penkiese ar su dvidešimt žmonių. Žinai, kad nėra deadline’o, bet yra žmogiški dalykai, kurie tarsi savaime turėtų būti aiškūs. Visų pirma – pagarba, nes juk sunku gyventi su keletu žmonių.

– Turbūt domėjotės panašiomis rezidencijomis kitose šalyse?

– Nežinau, kiek tai galima įvardinti kaip rezidenciją, bet mes buvome panašioje erdvėje Portugalijoje, kai 3–4 mūsų draugai apsigyveno Porto mieste ir mes važiavome jų aplankyti. Be to, sutikome keletą žmonių, kurie atvažiuos į mūsų festivalį, o jie mus pakvietė groti Casa da Horta. Tai socialinė organizacija, kurioje inicijuojamos diskusijos, ruošiamas maistas, – apskritai Portugalijoje labai paplitusi bendruomenių kultūra, nežinau, ar tai remiama valstybės, bet grupės žmonių vis ką nors veikia, įsikuria tuščiuose pas-tatuose, turi galimybių ten ką nors daryti. Gyventi negyvenau, bet panašius principus stebėjau. Žinoma, būtų įdomu daugiau laiko su jais praleisti, pabendrauti, nes bent jau iš šalies matėsi trūkumų – jie viską daro tarsi pasyviai. Negali kalbėti nežinodamas visko, bet, man atrodo, jeigu jiems tai yra aktyvu, tai tada mes savo darytume proaktyviai. Bet čia prasideda kultūros klausimas – portugalai kitaip į viską žiūri, kas gal irgi nėra blogai.

– Ar DIY – tai būtinai Lo-fi (rinkos kokybės standartų nepaisanti muzika)?

– Mums svarbiausia procesas – kad būtų kuriama muzika, kad žmogus galėtų tobulinti savo ekspresiją. Būna, žmogus atsisėda su manim, pavyzdžiui, mašinoje ir mes klausom kasetės. Jis man sako: „Tai čia Lo-fi.“ O aš: „Nesuprantu, ką sakai.“ Na, taip, galime pradėti kalbėtis: čia kasetė, čia šnirpštimas, bet tai neturi jokios reikšmės. Žmogus yra įpratęs girdėti vieną iš savo dėžučių. Tai nėra blogai, taip suvokiamas pasaulis, bet tu negali tapti radikalus vieno ar kito dalyko atžvilgiu. Kas yra prastesnė garso kokybė? Yra daug garso, kuris visur girdisi, ir yra daug garso, kuris girdisi vienoje vietoje, – technologijos leidžia tą padaryti. Kai suvoki, kad viskas yra dviprasmiška, galų gale tampa svarbu mėgautis ir vienu, ir kitu. Jeigu kitas žmogus gali mėgautis, o tau tai nepatinka ir dėl to tau pradeda nepatikti tas žmogus, tai čia yra pats blogiausias scenarijus, koks gali nutikti.

Beveik viskas mano gyvenime eina per muzikos perspektyvą, aš labai daug kalbu su žmonėmis per muziką, žiūriu, kaip žmogus klausosi ir ką jisai suvokia arba kaip jis žiūri į vieną ar kitą koncertą. Būna situacijų, kai aš tyliai juokiuosi iš koncerto, o kitiems tai atrodo kažkas tokio, jie neskiria, kas yra tikra, kas suvaidinta. Nuvažiuoji į Ameriką, nueini į kokios grupės koncertą ir matai, kad jie bando sudaryti įvaizdį. Nauja grupė, profesionaliai groja, itin gerai skamba, bet tu matai, kad jie vaidina, kad tai yra performansas arba teatras, ir turėdamas patirties imi tai atskirti. Džiaugsmas yra truputį daugiau negu tų dėžučių dėliojimas. Taip natūraliai prieiname ir prie DIY. Kai mokiausi, viskas buvo teorija, o kai pradėjau dirbti arba atlikti praktines užduotis, tai tapo praktika, bet apie tą praktiką buvo teorija. Praktika aš vadinu atlikimą, kai nežinai teorijos.

– Koks jūsų santykis su Naująja Vilnia? Ar planuojate ten gyventi nuolat?

– Dabar gaunam daug užklausų, menininkai nori atvykti į Vilnių ir ką nors daryti, todėl numatomas didelis užimtumas ir kas nors visąlaik turėtų ten būti. Šiuo metu dirbu ir gyvenu bute. Tiesiog tai būtų persikėlimas į didesnę erdvę, kur reikėtų gyventi. Bet tai nebūtinai turi ką bendro su lokacija – kai dirbu namie, aš irgi beveik niekur neišeinu. Tiesiog nenorėčiau, kad būtų piktnaudžiaujama tuo, jog mes ten sutvarkysime, paruošime ir kitiems bus lengviau. Nematau, ką ten reikia labai tvarkyti ir keisti. Žiūrime kaip į savo namus. Nėra intencijos, kad varom į Naująją Vilnią, nes ten įdomu ir ten kitokie žmonės gyvena. Žiūrime kaip į elementarų žingsnį, jeigu norime ką nors nuveikti. Atstumo problema yra nebent vilniečio galvoje. Man tas klausimas neegzistuoja. Kai tenka paaiškinti tą pasirinkimą, visi sako: „Dabar visur taip, menininkai keliasi į priemiesčius, į miesto pašonę.“ Gerai, jei yra tokia nuomonė, mes jos nesibaidome. Kai žmonės perka naują butą, jie irgi turi kriterijus: čia bus lengviau / arčiau / toliau. Mes žinome, ką norime daryti, čia yra parduotuvė, vis dar miestas, yra žmonės, susisiekimas, nėra kuo labai skųstis.

– Kuo prie DIY centro kūrimo galėtų prisidėti miesto institucijos?

– Nėra lengva prisirišti prie savivaldybės, nes vadinamoji miesto valdžia turi įsipareigojimų ribotame laike, jie renkami tam tikram laikotarpiui, per kurį turi parodyti pasiekimus, o tą lengviausia padaryti ne per alternatyvą, jeigu pripažinimo siekiama greitai. Kaip bebūtų liūdna, dauguma žmonių vertina tokius dalykus, kuriuos daro savivaldybė: visokius tvarkymus, medelių sodinimą, šaligatvių keitimą ir t. t. Jie daro tai, ko žmonės iš jų tikisi, ir taip jie suteikia sau galimybę džiaugtis tuo, kad valdo tuos žmones. Ketveri metai – tai labai mažai laiko.

Dabar netgi privačiame sektoriuje randasi visokių organizacijų, kurios kalbasi su valdžia. Tarkim, privatus sektorius supranta muzikantus, jie gali įvertinti skaičiais, kokią naudą duoda, tada jie eina ir sako: „Jeigu nebūtų šito, taksistai neuždirbtų tiek, tas neuždirbtų tiek, BVP nepakiltų tiek; gerai, leidžiam tą, tą ir tą.“ Nežinau, bet mūsų turbūt jau nebus, kai tai duos efektą, dėl to aš ir nematau, kaip su jais prasidėti. Net nesuprantu, kodėl apie juos kalbu, kai jie apie mane nekalba, nors mes turime ieškoti kokio nors būdo, kad išvengtume jų prisidėjimo ir komercializavimo.

– Kirtimų kultūros centras dažnai minimas kaip alternatyviosios kultūros ir vietos tradicijų dialogo erdvė. Gal DIY kultūros centrą gali atrasti Naujosios Vilnios lenkų bendruomenė ir atvirkščiai?

– Būtų visai įdomus eksperimentas, jeigu jiems patiems įdomu prisiliesti prie kažko, ko jie niekada nedarė. Folko sąlyčio su elektroniniais instrumentais idėjos jau daug metų egzistuoja. Tarp Japonijos ir Norvegijos gyvena mūsų draugė Irena, kuri dainavo Lenkų kultūros centre. Yra vienas sintezatoriumi grojantis žmogus iš Naujosios Vilnios, koncertavęs „DOS club“. Nors apie etninius dalykus turiu savo nuomonę, Vilniuje yra folko aplinkos žmonių, su kuriais bendraujame, puikiai sutariame. Nematau problemų eksperimentuoti, kurti su vietiniais žmonėmis, jeigu jie gerbia, ką mes kuriame. Todėl mes visada atviri, turi būti žmogiškas bendravimas, o ne kokie nors įsitikinimai. Mes ir esam atviri tik dėl to, kad neturim įsitikinimų.