GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Mano Bergmano filmas

 

Baltija kaip ežeras – rami, nebanguota, skalaujanti archipelagą – tokią mačiau pro viešbučio langą. Pasteliniai namai, jachtos, kurias piešdavau terapiškai, pavargusi nuo svetimos kalbos; akmeninė sala, į kurią visi eina žiūrėti gulbių lizdo; žuvėdrų, tarsi kačių, klyksmai. Mačiau, kaip vienas kiras nešėsi grobį nuo lauko kavinės staliuko. Karlskrunoje vyko festivalis „Knyga ir jūra“ – beveik nieko iš oficialiosios dalies nesupratau, nes kalbėta švediškai, nors savo programą atlikau angliškai (skaitymai, 20 min. prisistatymas, diskusija apie Baltijos šalių nepriklausomybę kartu su Inga Abele, Juriu Kruonbergu (Latvija) ir Astrid Selling (Estija).

Jau važiuojant Kopenhagos traukiniu matėsi, kad Skandinavijoje vasara. Žmonės paprasti, socialiai saugūs, kiek senamadiški ir jaukiai provincialūs. Moterys emancipuotos, nebarbiškos, kerinčio natūralumo. Pvz., Vilniaus oro uoste stebėjau į Antaliją šeštą ryto susiruošusias fyfas – jos atrodė apsirengusios kaip į koncertą. O skrenda viso labo poruotis su kokiais nors vėpliais. Koks vis dar rimtas kultūrinis skirtumas.

Man reikėjo skaityti protestantų bažnyčioje, kurią administruoja labai graži pastorė (renginio metu stebėjau, kaip dailiai ant jos gula sutana) – valingų veido bruožų, liekna, dėmesinga. Organizatorė Gudrun mane iškart įspėjo, kad bažnyčioje neskaityčiau antireligiškų eilėraščių (jie turėjo angliškus vertimus), mat publika ten jautri. Labai nustebau, nes Lietuvoje esu laikoma kone religine poete, kviečiama į religinės poezijos skaitymus ir pan. Teko gerokai pasirausti, kad rasčiau eilėraščių, kuriuose visai nebūtų religinių motyvų (nesvarbu, kokiam kontekste, nes viskas įtartina). Pastorės buvo dvi – antroji irgi labai ekspresyvi, ėmė kažką deklamuoti renginio pradžioje – taip išraiškingai, tarsi Donelaičio žodžiais varytų iš manęs velnią. Nevalingai prisiminiau Sigito Gedos performansą Šv. Jonų bažnyčioje – iš įvykio liudininkų atsiminimų atrodo, kad jis ten net lojęs (tiksliau, beveik visi paneigia tokią įvykio interpretaciją). Kaip sako Juris Kruonbergas, latvių vertėjas, gyvenantis Švedijoje, „blogas skonis bažnyčioje apskritai skaityti eilėraščius“. Kažkoks Horacijus iš Švedijos akademijos, dėl kurio šiais metais atidėtas Nobelio literatūros premijos skyrimas, prieš mūsų pasirodymą skaitė paskaitą (net nesupratau, kokio jis masto „žvaigždė“, kol nepaaiškino Inga Abelė).

Karlskrunoje esu buvusi – prieš 15 metų. Net parašiau į „Š. A.“ (2003.IX.20), tai buvo viena pirmųjų mano publikacijų. Liūdniausia, kai patenki į tokias vietas, yra suvokti, kad anuomet daug ryškiau ir gaivalingiau matei pasaulį. Paradoksalu, bet ta ankstesnioji, jaunesnė, buvo daug labiau verta, net jei ir dar nieko neparašė. Jos akis buvo aštresnė, širdis tiesesnė ir paprastesnė; ji taip tikėjo savo gebėjimu ką nors pasakyti (nors visiškai nesiveržė to daryti, nematė prasmės, tiesiog gyveno). Kaip aš dabar norėčiau pasikeisti su ja vietomis! Ne galimybe dar kartą nugyventi tuos pačius metus, o patirties nebuvimu, švaria sąmonės lenta, skaidria siela. To neturi seni.

Naktį trankėsi ir žaibavo virš jūros. Ryte per pusryčius viešbutyje dingo elektra, nustojo veikti kavos aparatai ir sulčių planšetės, pusė svečių liko negėrę. Vieną moterį ištiko širdies priepuolis – iškart prisistatė greitosios pagalbos darbuotojai ir išvežė ją ant neštuvų. Girdėjau, kaip kažkoks nelaimėlis, užstrigęs lifte, daužėsi kumščiais. Sporto komandos, matyt, stovyklaujančios Karlskrunoje, berniukai sveikindamiesi su vadovais sumušdavo rankomis. Pusei dienos pražuvo internetas. Ėjau į knygyną, radau nuostabiausių atvirukų su švedų vaikų literatūros iliustracijomis. Antikvariato savininkas pasiūlė kavos. Deja, nieko nepirkau. Antikvariatas buvo panašus į užverstą palėpę, visa kas sudėta labai netvarkingai, bet esama ir įdomių dalykų (viena fotografija buvo panaši į Šeiniaus portretą).

Visos 40 salų Karlskrunoje turi vardus. Gražus parkas, visai nesterilus (žmonės kažkodėl apimti klaidingo įsivaizdavimo, kaip „viskas ten sterilu“). Vaikų žaidimų aikštelėje – mediniai ruoniai vietoj supimosi arkliukų. Jūrų muziejus su keliais eksponuojamais laivais, laivapriekio atėnių nuolaužomis ir baltaplaukiais švedų vaikais. Blekingės muziejuje žydi magnolijos. Atšiauroka gamta, kraštovaizdis niekuo nesiskiria nuo lietuviškojo, tik daugiau akmenų ir uolų.

Ieškodama renginio, kuris turėjo vykti monarchų rezidencijoje, vos neįkėblinau į karinio jūrų laivyno teritoriją – balsas pro garsiakalbį sustabdė, klausdamas, kur einu. Vėliau toje pačioje rezidencijoje valgėme vakarienę, ji truko kokias tris valandas, bet sužinojau nemažai paskalų iš monarchų gyvenimo – pvz., kad kronprincas miega tik 4 val. Monarchijos istorija turi žavesio, bet net ir monarchai ten gana paprasti, be pižoniško didybės demonstravimo. Mums buvo parodyta reta rinktinė karališkoji biblioteka, rankraštinės pergamentinės knygos ir pan. Kai kurios iš jų – karo grobis, pvz., rusiška knyga apie laivybos meną. Dar sužinojau, kad studentai, atvažiavę studijuoti į Švediją, patiria šoką, kai penktą valandą ryto į duris pasibeldžia Šv. Liucijos dienos delegacija – vaiduokliai baltais apdarais ir žvakių karūnomis ant galvų. „Kukluksklanas!“ Vakarienės metu jie dainavo švedų dainą iš XVIII a. – kaip Bergmano filme apie Fani ir Aleksandrą. Buvau informuota, kad rezidencijoje esančiu fortepijonu yra skambinęs Vytautas Landsbergis.

Ryžausi nueiti į lietuvių kilmės hiphoperės Silvanos Imam pasirodymą, nors buvo kalbama švediškai. Iš jo supratau, kad Silvana neturi knygų, bet jos dainų tekstai gan psalmiški. Estė Astrid grojo kanklėmis, dainavo, skaitė savo žydų kilmės senelio, bėgusio į Švediją Holokausto metais, atsiminimus. Daugiausiai bendravau su latviais Inga ir Juriu – Juris prisiminė, kad Marcelijus Martinaitis buvo Švedijoje su „Kukučio baladžių“ vertimais; Jurga Ivanauskaitė taip pat čia gulėjo ligoninėje.

Kaip viskas pasikeitė per penkiolika metų. Pvz., dabar nebefiksuočiau gausiai matomų tėvyste užsiėmusių vyrų, nes tai ir pas mus tapo gan savaime suprantama, jaunesniosios kartos vyrija persiauklėjo. Visa Skandinavija nebeatrodo kaip kažkas slėpiningai kito, nes mes pasistūmėjome jos link, kitaip tariant, civilizavomės. Iš slaviškos natūros barbių su vištų smegenėlėmis transformavomės į stiprias šiaurietiškas būtybes; savarankiškas, finansiškai ir kultūriškai veiksnias, gebančias dalyvauti pokalbyje apie Žečpospolitos ir Švedijos monarchų sąjungas. Socialinį Skandinavijos lygmenį pasieksime tada, kai įsisąmoninsim, kad nehumaniška yra turėti pernelyg daug turto, dera dalintis (plačiąja prasme, mokesčių sistemoje) su stokojančiais, užjausti silpnuosius, pasiaukoti dėl sergančiųjų (užuot kvailai cypus ant Verygos). Maža to, teks atsigręžti į juos ir leisti jiems tapti panašiems į mus (tikiu, bus sunku save peržengti, bet tai įmanoma).

Vieną rytą prie pusryčių stalo šalia prisėdo du švedų autoriai, įrodinėjantys, kaip Švedijoje priimta gerbti kito privatumą ir kaip siaubingai visi nuo to susvetimėję. Fantasy rašanti Nene Ormes pasakojo, kaip kartą, studijuodama Malmėje, pamatė į sieną nusisukusią raudančią moterį (nes nepriimta viešai eksponuoti tokius jausmus). Fantastė turėjo kakavos termose, tad pasiūlė tai vargšei moteriai puodelį karšto gėrimo, o toji prapliupo verkti dar labiau. Ir nors tai buvo papasakota kaip itin savikritiška pasakėčia (kokie skandinavai uždari), man pasirodė, kad ji apie civilizaciją. Kuo labiau civilizuojiesi, tuo mažiau kandi kam nors į gerklę, draskai akis, plėšai širdį, kabiniesi ragais ir nagais. Kuo civilizuotesni esam, tuo rečiau valomės snarglį į savo artimo plaukus.  

Visą tą laiką nesilioviau galvojusi, ką aš čia veikiu – literatūriniame Švedijos festivalyje, atvežta už jų, o ne už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus. Esu rašytoja, bet tai ne mano hobis ar saviraiška, o profesija. Siekdama to, kiekvieną dieną rankiojau kalbos grūdelius iš tonos šnekėjimo smėlio. Atsimenu, kaip bijodavau visokiems daktarams, ypač psichiatrams, paaiškinti, kad esu rašytoja, – juk taip turbūt prisistato kas antras pilnaties paveiktas pacientas, skrebenantis į feisbuką. Įtvirtindamas „rašytojystę“ arba kaip būdą pinigautis, arba kaip logorėjinį plepalą, kalbos kiaulidę. Todėl daug lengviau prisistatyti kaip rašytojai svetima kalba (tiksliau, net nereikia to daryti, nes jau esi taip pristatyta lankstinukuose ir pan.).

Kopenhagos oro uoste pakliuvau į kamerų žvilgsnius – rodos, buvo kalbinami namo grįžtantys „Eurovizijos“ dalyviai (nežinau, kurios tautybės, lyg mojuota Šveicarijos vėliavėlėmis). Vilniaus oro uoste taip pat tykojo žurnalistų armija, greta pasiutpolkę mušant krišnaistams. Kadangi popkultūros srityje esu tamsi – maniau, Ieva Gudmonaitė parskrenda iš Indijos.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.