Kiek įpareigoja pažadai tarptautinėje politikoje?
Donaldo Trumpo užsienio politika, praėjus pusantrų metų JAV prezidento poste, brandesnė netapo. Ciniškas ankstesnės administracijos atžvilgiu politikas nesijaučia įpareigotas laikytis jokių pirmtako sudarytų politinių susitarimų ir bando įvesti savą tvarką. Deja, kol kas atrodo, kad D. Trumpo įpėdinis (kad ir kas tas nelaimėlis būtų) turės paskirti visą savo kadenciją pirmtako sukeltam chaosui suvaldyti, taip pat atkurti Amerikos kaip patikimos partnerės tarptautinėje politikoje įvaizdį. Parodęs špygą Paryžiaus susitarimui dėl klimato kaitos, JAV prezidentas neseniai paskelbė apie savo šalies pasitraukimą iš kito istorinio, dideliu tarptautiniu pasiekimu laikyto susitarimo dėl Irano branduolinės programos.
Šio 2015 m. sudaryto susitarimo esmė – mainais už tai, kad nebebūtų taikomos ekonominės sankcijos, Iranas pažadėjo riboti savo branduolinę programą ir užtikrinti su energetika ir gynyba susijusių mokslo tyrimų skaidrumą, reguliariai įsileisdamas tarptautinius auditorius. Be Irano ir JAV, susitarimą pasirašė Didžioji Britanija, Kinija, Prancūzija, Rusija, Vokietija ir, kaip atskiras kūnas, Europos Sąjunga. Viltasi, kad šis planas stabilizuos įtampą regione ir galbūt po kurio laiko netgi grąžins Iraną į „dorybingų“ šalių gretas (žvelgiant iš Amerikos perspektyvos, iki ajatolų valdžios atėjimo Iranas buvo tokia šalimi, valdant jaunajam šachui Rezai Pehlevi, kuris, remiamas JAV, aktyviai užsiėmė šalies vesternizacija). Deja, gegužės 8 d. JAV paskelbė apie savo vienašalį pasitraukimą iš sutarties, motyvuodamos šį sprendimą tuo, kad atšauktos sankcijos atrišo rankas piktybiniam Irano elgesiui. Savo „Twitter“ paskyroje D. Trumpas pažymi, kad nuo 2015 m. Irano karinis biudžetas išaugo 40 proc., teigia, kad Iranas nepaiso tarptautinio susitarimo ir kad „bet kokiomis priemonėmis stengiasi paimti visų Vidurinių Rytų kontrolę į savo rankas“, bet dabar „taip jau nebenutiks!“
Nors šis JAV prezidento sprendimas nusipelno kritikos dėl beatodairiškumo, negerbti tarptautinių susitarimų nėra išskirtinai D. Trumpui būdingas bruožas. Žiniasklaidos kanalas „Quartz Media“ pateikia išsamų XVIII a. siekiantį sąrašą atvejų, iliustruojančių specifinį JAV požiūrį į daugiašalius susitarimus. Sąrašas pradedamas 374 sutartimis tarp indėnų ir kolonistų, kurių daugumos nesilaikyta, tęsiamas tokiais atvejais kaip 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kurią JAV pasirašė, bet kažkodėl neratifikavo (įdomu, kad JAV yra ratifikavusios tik devynias tarptautines žmogaus teises liečiančias sutartis, Europos ir Lotynų Amerikos šalys ratifikavo net 15–18 tokių sutarčių), o baigiamas 2015 m. Paryžiaus klimato kaitos susitarimu, iš kurio JAV pasitraukė prieš metus.
„Amerikiečiai yra su jumis“ – tokią žinią taip „ilgai kentėjusiems Irano žmonėms“ Baltųjų rūmų pranešime siunčia D. Trumpas, pridėdamas, kad nuo 2015 m. priėmus susitarimą teokratinės valstybės ekonomika pažangos nepadarė. Kas jau kas, bet atnaujintas prekybos ribojimas Irano žmonėms tikrai nepadės, nes būtent jie, o ne mulos, politikai ar stambiojo verslo elitas, nuo ekonominių sankcijų kenčia labiausiai. Kad sankcijos būtų veiksmingos, reikia, kad iš susitarimo pasitrauktų ir kitos šalys, o pastarosios šiuo JAV sprendimu toli gražu nėra sužavėtos.
Europiečiai netrykšta noru būti JAV vasalais
Susitarime dėl Irano branduolinės programos dalyvavusių Europos valstybių lyderiai suka galvą, ką daryti su JAV spaudimu ir su Irane jau veikiančiomis ar investuoti besiruošiančiomis bendrovėmis. Prancūzijos finansų ministras Bruno Le Maire’as nenusiteikęs diplomatiškai: „Ar mums priimtinas faktas, kad Jungtinės Valstijos yra ekonominis planetos žandaras? Atsakymas yra „ne“. Ar mes sutinkame su Europos vasalizacija komerciniais tikslais? Atsakymas yra „ne“, – rašo „Middle East Monitor“.
JAV spaudimas nėra vien psichologinis: Vašingtonas grasina sankcijomis ir žemyno valstybių kompanijoms. Šiuo metu JAV derasi su Europa dėl naujo susitarimo, kuris užtikrintų Amerikos saugumą. Tuo tarpu Irano užsienio reikalų ministras Javadas Zarifas, mėgindamas išgelbėti susitarimą, išsiruošė į turą po Europą, Rusiją ir Kiniją.
Regione įtampa auga, bet ar ji atominė?
Teheranas aktyviai dalyvauja Sirijos konflikte (štai tau ir išaugusios išlaidos gynybai) tiek palaikydamas Basharą al-Assadą, tiek turėdamas galvoje, kad pasibaigus karui Sirija liks pažeidžiama, ištuštėjusi ir todėl užsienio įtakai itin neatspari teritorija. O kitame fronte turime augančią įtampą su Izraeliu: kadangi Iranas ir Izraelis bendros sienos neturi, apsišaudymai ir apsibombardavimai vyksta toje pačioje Sirijoje. Nors pastarasis konfliktas nėra tiesiogiai susijęs su JAV pasitraukimu iš Irano branduolinės sutarties (konflikto tarp dviejų režimų potencialas augo daugelį metų), prisidėdamas prie bendros įtampos regione, jis turėjo būti rimtas signalas D. Trumpo administracijai, kad laužyti tarptautinę sutartį dabar ne vieta ir ne laikas. Deja, JAV valdantieji ne tik nepaisė šio signalo – gegužės 14 d. jie pompastiškai atidarė JAV ambasadą Jeruzalėje, nors to kaina buvo dešimtys nužudytų ir tūkstančiai sužeistų protestuojančių palestiniečių Gazos Ruože.
Praradę viltį kaip nors D. Trumpui paaiškinti, jog tarptautiniai susitarimai tam ir skirti, kad jų būtų paisoma, Europos valstybių lyderiai ir kitos suinteresuotos šalys bandė JAV lyderį įtikinti bent tuo, kad šiam, nors ir netobulam, susitarimui kol kas geresnių alternatyvų nėra. Tuo labiau kai ir Tarptautinė atominės energijos agentūra, kuri vykdo reguliarius Irano mokslinių bazių stebėjimus, patvirtino, kad jokio atominio ginklo teokratinis režimas negamina. Tačiau kas jam neleis to pradėti daryti, jeigu susitarimas nustos galioti, kaip JAV pageidauja? Nestabilumą regione kelia ne tik Iranas, bet ir faktas, kad kai kurioms ne regiono valstybėms daugiašaliai pažadai galioja mažesniu mastu negu kitoms.
