KASPARAS POCIUS

Karlo Marxo jubiliejui pasibaigus

 

Šį mėnesį visame pasaulyje vienaip ar kitaip minėtos Karlo Marxo 200-osios gimimo metinės. Kai kam jo teorijos atrodo pasenusios ir nebenaudotinos, kiti tebesiginčija dėl jų niuansų. Marxo teorijas dažnai perima netgi jų įgyvendinimui prieštaraujantys kapitalizmo teoretikai, svarstoma, kaip jį be didesnių konfliktų įtraukti į šiuolaikinės Imperijos dispozityvus. Kita vertus, daugiau ar mažiau ortodoksinė marksistinė tradicija išlieka gaji ir Marxo į diskurso paviršių iškeltose klasių kovose. Tiesa, šiuolaikinis išsilavinęs proletariatas vis dažniau išsižada antagonistinio klasių kovos subjekto statuso ir ieško būdų kuo mažiau konfliktuoti su kapitalistinės visuomenės institucijomis, nepastebi, kad yra išnaudojamas, ar atkreipia dėmesį į kitas, ne visada vienybę ir solidarumą teikiančias kovas.

Lietuvoje apie Marxą dėl tam tikrų istorinių beigi konjunktūrinių priežasčių dažniausiai kalba ne kairieji ir net ne filosofai, o žiniasklaidos propagandistai. O jei tai daro filosofai, jie tai daro tikslingai norėdami pateikti kairiąją mintį kuo bjauriau ir nepatraukliau (pataikaudami status quo). Čia pateikiu keletą argumentų, kodėl šiandien verta skaityti (visada kritiškai ir persvarstant) Marxą.

a) Marxas, apversdamas idealistinę filosofiją, teigia, kad istoriją kuria ir keičia ne intelektualai (ir  ne ekspertai), o masės. Istorija nei prasideda, nei baigiasi intelektualų formuluotėmis. Istorija – tai visų mūsų praktikos, kovos, susirėmimai gatvėse, atsisakymas paklusti ir tų praktikų įkvėptas gyvenimas. Daugelis marksistų iki dabar tiki ir tvirtina, kad istorijos virsmus pirmiausia sąlygoja technologijų plėtra, bet kiti yra linkę tuo abejoti: beprecedentis technologijų augimas šio amžiaus pradžioje lėmė revoliucinio subjekto konsolidaciją ar jo irimą? Atrodo, už istorijos pokytį pirmiausia atsakinga nepaklusni darbo jėga arba bet kokia kapitalui besipriešinanti jėga.

b) Marxas matė, kad kapitalistinis gamybos ir gyvenimo būdas leidžia dominuojančioms klasėms eksproprijuoti mūsų, dirbančiųjų, darbo pridėtinę vertę. Kolektyvinė, besikooperuojanti tos vertės kūrėja yra dirbančiųjų klasė, kuri privalo tapti beprecedente jėga, išnaudojimu grįstiems kapitalistiniams santykiams smogiančiu subjektu. Dirbantieji turi solidarizuotis ir vienytis dažnai peržengdami savo įsivaizduojamas ribas, leisti atsirasti prieštaravimams ir pasipriešinimui ten, kur jo anksčiau nebuvo. Antagonistinio subjekto nebuvimas yra ženklas, kad kovos nevyks, visuomenė bus silpna, o vaistų nuo nepasitenkinimo esama padėtimi bus ieškoma įvairių – nuo nacionalizmo ar dešiniojo populizmo iki alkoholio ir antidepresantų. 

c) Marxas parodė, kad niekas socialiniuose santykiuose nėra amžina, viskas yra istoriška, vadinasi, gali baigtis. Kapitalizmas – taip pat. Todėl mes, ypač tie, kurie nori priešintis kapitalizmui, negalime būti įsikibę į žmogaus prigimtį ir tapatybę tokią, kokia ji yra. Istorija keičiasi, žmogiškumas keičiasi, pasaulis keičiasi. Jis gali ir turi keistis kokybiniu požiūriu. 

d) Jei ne Marxas ir ne tie, kurie buvo šalia jo, jei ne poros amžių kovos visame pasaulyje, turėtume tokius darbo santykius kaip XIX amžiuje, o daug rodiklių rodo, kad prie tokių santykių kai kuriose srityse ir grįžtame, jei nėra solidarumo ir kovų. Bosas nieko neduoda dovanai.

e) Komunizmas – tai ne ateities utopinė fantazija, o dabartyje vykstantis antagonistinio subjekto atsiskyrimo nuo pasyvios šiuolaikinės biopolitinės terpės procesas. Jei biopolitinėje, gyvybės plėtrą palaikančioje terpėje tampa vis sunkiau atsiriboti nuo kapitalistinės rekuperacijos strategijų, jei gyvybės ir vitalinės energijos tyrimai, su jomis susiję meniniai ir politiniai eksperimentai rizikuoja tapti kapitalo energijos rezervuaru, tai antagonistinis subjektas privalo veikti perimdamas istorinių kovų patirtį ir neišsižadėdamas savo revoliucinio geismo. Istorinis laikas – tai pirmiausia ne istorinių formacijų, raidos stadijų ir determinizmo, o spontaniškų ir aktyvių kovų ir jas keičiančių racionalių apmąstymų, kaupimosi ateities kovoms laikas.

f) Marxo teorijų pritaikymas nei prasidėjo, nei baigėsi kartu su Sovietų Sąjunga. Buvo pakankamai laiko, kad besidomėdami pasaulio istorija galėtume šiuos siaurakaktiškus teiginius persvarstyti kovos prieš kolonizaciją ir kituose kontekstuose. Tie, kurie to nežino, nežino valingai ir pūsdami propagandos muilo burbulus siekia privilegijų esamoje sistemoje – o paskui nustemba nieko negavę. 

Toks labai lengvas, neįpareigojantis ir vietomis konfliktiškas Marxo teorijų pristatymas.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.