Kapituliacija
Vieni skaičiuoja kasmet naujas velykines pergales, kiti šventoje loterijoje dar sykį nieko nepešę. Aišku, patys protingiausi ir laimingiausi tie, kurie nesvaičioja apie milijonus, tegul ir dvasinius. Bet širdis, širdis – ji tokia, nepagydoma kvėša, visų auksaburnių ir auksaakių suvedžiotojų grobis, pigus greitojo maisto patiekalas. Jėzus ne veltui vaizduotas su Amūro lanku ir strėlėmis. Paskui griausmingas juokas aukštybėse. Čia bene iš psalmių repertuaro.
Mano draugė, irgi praloštų loterijų dalyvė, anąsyk viską aiškino slaptaisiais protokolais. Gyveni ir nežinai, kas tave jau pasidalijo, kam priklausai ir kieno projekte veiki. Egzistuoja toks daiktas, kaip žinome iš pačios Biblijos. Jobo knygos prologas atvirai prabyla. Trumpos derybos dangiškoje komendantūroje, ir geras, teisingas žmogus perleidžiamas Šėtonui pasismaginti. Jobas kamuosis, praras viską, kas tik įmanoma, bus kitų atstumtas, nebepanašus į žmogų. Perkratys skersai išilgai savo sąžinę ir nematys nusikaltimo, verto bausmės. Apie slaptuosius protokolus jis neinformuotas, dar nebuvo nei „WikiLeaks“, nei perbėgėlių iš ten į čia, jokių disidentų, užuodžiančių kiekvieną valdžios klastą. Bibliniai redaktoriai nesusiturėjo ir prirašė Jobo knygai laimingą pabaigą. Atseit, šaunuolis Jobas, viską atlaikė ir liko Dievui ištikimas.
Ar po Jėzaus žygio neturėjo baigtis slaptųjų protokolų politika danguje? „Jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs“, – gal tai skaidrumo ir viešumo pažadas? Mainais už nesėkmes loterijose gauname patį Jėzų, slaptųjų protokolų naikintoją. Arba, teisingiau tariant, jis gauna mus, ir vėl prasilošusius. „Jie juk – manieji“, – dar vienas jo pareiškimas keliaujant į dausas. Mano draugei norėtųsi tokio scenarijaus. Nesiryžau sakyti, kad jis tikras, galiojantis visais metų laikais. Juk Viešpats paimtų mus ir be nieko, plikomis rankomis. Būtina nukraujuoti, kad pasiilgtum jo glėbio? Ar atkutęs nespruksi kitur?
Neturėčiau įrodymų, jog žemiški sielvartai ir dejonės padidintų mūsų tinkamumą Kristui, būtų lyg jo malonės ir meilės laidas. Apaštalų darbų knygoje, velykinio gyvenimo vadovėlyje, visi išbandymai, tekę jaunutei Bažnyčiai, yra pasekmė, pasirinkimo ir tapatybės vaisius, o ne nuopelnų šaltinis. Ilgainiui suaugama su ta kaina, atsiranda drąsa sakyti, kad ji skelbia Dievo garbę ir prisideda prie išganymo. Net jei viskas prasidėjo nuo stebuklų ir dovanų (pavyzdžiui, per Sekmines), netrukus pasipila akmenys. Apaštalas Paulius save vadins Dvasios kaliniu ir aimanuos, kad kiekviename mieste Dvasia jam žadanti vargą ir pančius. Galima melsti, tikėtis sau ko kito, bet Evangelijos misija eis kaip ėjusi išvien su pažeminimu ir nuostoliais. Velykinės pergalės dalimi tai tampa per mus, mūsų kūno ir kraujo kaina, bet čia Kristaus darbas, ne mūsų, ir dėl to jis liks su slaptumo žyme, su mūsų nesusigaudymu ir dejonėmis.
Bet ir kitose brangiose gyvenimo srityse atsitinka panašiai. Lietuviškas „Poezijos pavasaris“ nutaikytas kasmet į gamtos grožybes, esą geriausiai nusakančias poetinės kūrybos esmę. Pakvimpa alyvos, pragysta paukšteliai, glamonėja meili saulutė, ir jau liejasi per kraštus dieviškos eilės. Žiedai tarp žiedų. Kažkur skaičiau apie W. H. Audeno pokalbį su kitu poetu. Tas abejojo savo kūrinių verte ir prašė patarimo. Audenas pavadino jį tikru poetu ir įsakė rašyti toliau. Priežastis gana keista: anas neryžtingas poetas buvo anksčiau parodęs, jog leidžiasi būti pažemintas. Audeno įsitikinimu, poezija ateina iš pažeminimo. Jis pats, nepaisant savo šlovės, visą gyvenimą nešiojosi kūniško pažeminimo, atmetimo jausmą. Šitokia poezija – ne tai, kad renki ir apdainuoji širdies sopulius; ji – apie sutikimą būti atstumtam, apie tai, jog pasirenki situaciją, kuri atneš tau pralaimėjimą, ir tu leidi, kad tai įvyktų, savo noru pasiduodi.
Jeigu tokie pasirinkimai kaip nors susiję su Jėzaus vardu ar jo istorija, galima sulaukti ne vien paguodos. Jobas antai grūmoja dangui, kuris po slaptųjų protokolų užsispyrusiai tyli ir niekur nesikiša. Kitas Senojo Testamento personažas išvadina Dievą klastingu suvedžiotoju. Baisus dalykas atsidurti jo glėbyje, kai nori ir nenori trauktis. Ar iš tiesų su juo esame pašaukti laisvei? Bažnyčia, flirtuodama su jaunąja karta, mėgsta kaišioti tą Pauliaus citatą. Bet pats autorius jautėsi pagautas Kristaus, nebelaisvas, net ne pats sau gyvenantis. Kokioje religinėje rinkodaroje galima apie tai užsiminti?
„Poezijos pavasario“ proga gegužės pavakarę sliūkinu į savo vaikystės bažnyčią senamiesčio gatvelių labirinte, kad pasimėgaučiau Mergelės Marijos litanija ir gražiais prisiminimais. Bažnytėlė raudona, prie žydinčio kaštono – gryna poezija. Anuomet čia grūsdavosi minios maldininkų, svaigindavo vargonai ir gėlių kvapas. Tamsioje, dar labiau sumažėjusioje bažnyčioje dabar keletas pagyvenusių moteriškių kalba rožinį. Čaižus, valdingas maldų vedėjos balsas. Vargonai tyli, litanijos nebus. „Nusižemink“, – sako virš altoriaus pakilęs Nukryžiuotasis, ir kas drįstų jo nepaklausyti. Malda yra malda. Mišias laikantis kunigas per komunijos priegiesmį garsiai perskaito: „Tai mano įsakymas, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“ Pažįstamas taktinis manevras. Spąstai, kurių nelauki. Išeisiu iš čia darsyk nuolankiai sutikęs su visa, ko jis iš manęs nori ir kam buvo susiradęs. Grįždamas namo ties Gailestingumo šventove pamerksiu akį iš akmenėlių sulipdytai mozaikai, virš durų pasitinkančiai piligrimus. Vyro su barzda žvilgsnis padėręs, lyg sirgtų ar slėgtų kokia nelaimė. Laikykis, dar ne tiek žmonės atlaiko, patikėję tavo žodžiais.
