Fragmentai (VI)

Šiąnakt sapnavau, kad ištekėjau už inžinieriaus, kuris anksčiau dirbo viešbutyje. Ir apsigyvenau jo name mažame gražiame išpuoselėtų paunksnių, kalvelių, sodriai žalių vejų miestelyje, pilname žmonių – kaimynų, praeivių. Nė vieno jų nepažinojau, bet jie visi laisvai cirkuliavo po namą ir kambarius – turbūt su jo leidimu. Visi žinojo, kad aš ką tik už jo ištekėjau, ir šiek tiek stebėjosi. Toks gražus vyras, ką jis joje įžvelgė ar kažkas panašaus. Galvos dėl to sau nekvaršinau, man svarbiausia, kad neprivalėjau vykdyti jokių naminių „pareigų“: tvarkyti namus, virti valgyti ir pan. Lyg katė. Jis pats dirbo, o aš neprivalėjau daryti nieko, ingenting – jokio įsipareigojimo atlikti namų ruošą. Tarsi jį domintų ne mano gebėjimas virti ar skalbti, o mąstymo būdas ir požiūris į pasaulį. Pats mano egzistavimas jam buvo svarbus. Galiausiai tik dėl to, kad kaimynės nesiliovė stebėjusiosi manimi ir tokiu jo pasirinkimu, nusprendžiau ką nors pagaminti – susiradau apelsinų žievelių, keptuvę ir vaikščiojau visiems rodydama savo gerus ketinimus. Moterys (o jos atrodė namų šeimininkės kaip reikiant, su prijuostėmis) įvertino ir priėmė mane į savo draugiją. God bless them.

●

Naujasis naktinis viešbučio vadovas, Jogilas. Pamenu – miglotai – kartą dienos metu (turbūt jam tebevyko mokymai) mačiau jį, tiksliau, per pietų pertrauką jis lyg niekur nieko atsisėdo šalia manęs pavalgyti, nors vadovai paprastai valgo drauge su vadovais. Ir nors nieko vienas kitam nepasakėme, susidarė įspūdis, kad sėdime ir valgome kartu. Tačiau vėliau jis pradėjo dirbti naktimis ir aš jo daugiau kaip du mėnesius nemačiau, kol kartą įvyko nesusipratimas su svečio drabužiais, dėl to jis paskambino man užduoti kelių klausimų, kad ištirtų, kas nutiko. Greitai, netikėtai gražiu užkimusiu balsu kamantinėjo mane tol, kol susipainiojau atsakymuose, o po to galiausiai supratau, kad klystu, o jis prisikasė prie tiesos, net man jam nesąmoningai trukdant – aš jam kartojau Ettien žodžius, o jisai tiesiog paklausė: „Ar tu matei ją 14:00 su svečio drabužiais grįžtant?“ – „Ne“, – staiga supratau. Vėliau vakare užsukau į registratūrą atiduoti sąskaitų. Tyliai, netikėtai įžengiau į registratūros kontorą, it strėlė, pasiekusi taikinį, – Anderis, jausmingas italas, kažką pasakodamas nutilo vidury sakinio gestui iškeltomis rankomis, o paskui sušuko: „O Dieve! Mano smegenys ką tik užšalo!“ Registratorė Mi jau buvo beeinanti namo, todėl, pamačiusi mane, didžiai nusivylė, jos rankos bejėgiškai nusviro, ji gailiai pažvelgė šviesiomis akimis (šiaip jos tamsios, bet atrodė šviesios, nes ji žvelgė it akloji – ji nebenorėjo matyti jokių sąskaitų). O aš, taip pat užvaldyta panašaus nuovargio, tyliai, įkyriai tiesiau jai baltą pluoštą popierių. Jos stalas stovėjo priešais Jogilo stalą, taigi jis kurį laiką stebėjo mūsų nebylią dvikovą, kol galiausiai nutraukė ją, paklausdamas manęs: „Kaip praėjo pamaina?“ Perkėliau savo – tokį pamainos pabaigoje visa mačiusį – žvilgsnį nuo Mi į jį ir vos pastebimai pakraipiau į šalis galvą, daugiau nieko neatsakiau. Tada jis, tebežvelgdamas tiesiai man į veidą, ištiesė ranką ir tarė: „Aš jas sutvarkysiu.“ Nepatikliai įvertinau ištiestą delną, bet paduodama sąskaitas pažvelgiau jam į akis, o jis užlaikė mano žvilgsnį: jis sėdėjo, o aš stovėjau – sukryžiavom it špagas, nes nei jis nenuleido akių, nei aš. Panašūs.

●

Jei darbe imu skųstis, kokia sudėtinga vakar buvo diena, – Ettien, Chi, Vadi tik tyliai, netgi su piktdžiuga klausosi, tačiau nieko nesako, ar ir jiems buvo sunku. Man dažnai tenka dirbti su Lėle, nes aš, pati išmanydama amatą, turėčiau ją išmokyti darbo, o jai šis darbas netinka – per prastas. Sudėtinga… Man tada tenka dvigubai daugiau, nes bendradarbiauti ji nenori ir nelabai gali. Padaviau nušveisti batus – ji atsisėdo, paėmė batą ir ėmė drebėti su skepetaite rankoje. Jai neapsakomai sunku daryti kažką, kas neturi jokios naudos ar neįdomu. Ji netinkama šiam darbui – sakiau visiems, bet niekas nieko girdėti nenorėjo, kol jiems su ja patiems dirbti netenka. Ką gi. Lioviausi. Radau būdą Lėlę sudominti. Kai nuėjom supakuoti vienam svečiui drabužių, o šis atsidėkodamas padavė man gausius arbatpinigius – pusę atidaviau jai. Kaip linksma buvo matyti neatpažįstamai pažvalėjusią jos eiseną ir nušvitusias akis. Štai kokių mokymų jai reikia. Per porą mėnesių radau vienokį ar kitokį būdą su ja bendradarbiauti ir galiausiai apie Naujuosius metus, t. y. po pusmečio, ji man jau nemažai padėdavo. Tiesa, šveisti batų vis vien niekaip negalėjo. Vadovė ėmė ją poruoti ir su kitais bendradarbiais, manydama, kad ji jau įgijo pakankamai patirties. Tačiau dabar bendradarbiai pradėjo vienas po kito ja skųstis, abejoti jos tinkamumu šiam darbui etc. Nes Lėlė, nors neblogai susibendravo su manimi, su kitais bendradarbiais elgėsi taip, lyg jokių įgūdžių nebūtų įgijusi. Suteikė jiems lygias galimybes užkariauti jos susidomėjimą. Taigi dabar aš abejingai, tyliai klausiausi besiskundžiančių Ettien, Chi, – Vadi tik juokėsi, nes prieš Kalėdas pakeitė pareigas, – kokia Lėlė niekam tikusi, nė kiek nepadeda, kokia netinkama ji šiam darbui ir kaip sunku su ja apskritai dirbti. Suprantama, nes jos vienintelis tikslas atėjus į darbą – gauti iš kuo daugiau žmonių dėmesio, visa kita jos nedomina, o kadangi nedomina, ji tiesiog negali to daryti. Jos kūnas – tai inertiškas apatijos ir pasyvios agresijos įsikūnijimas. Ji Lėlė, su ja reikia žaisti, o ne liepti jai lyginti marškinius. Žmonės, kurie ją ignoruodami dirba, – idiotai. Būtų kur kas įdomiau, jei jie tiesiog būtų su ja, žiūrėdami, ką ji veikia. Jai baisu, kai niekas su ja nežaidžia.

●

Kartais užsirašau viską angliškai, kad palaikyčiau įgūdį rašyti, – darbe visi kalba makaronine anglų kalba. Vien ko verta Nastin, kuri sako bet kokius angliškus žodžius, padrikai, nerišliai, tačiau įsivaizduoja, kad kalba gerai, ir neapsakomai pyksta, kai perklausiu, ką ji turėjusi omenyje. Nes ji tik apsimetė kalbėjusi, koks skirtumas, ką ji turėjusi omenyje. Beveik visai lioviausi kalbėjusi su bendradarbiais. Rišli kalba, aiškiai išreikštos mintys ar – neduok Dieve – jausmai vertinami kaip grėsmė. O jei dar pajuokauju! Nežinau, kas nutiko. Po to, kai išėjo Fesò, pražuvo visas linksmumas. Be to, atrodo, kad kolegos manęs vis labiau nekenčia – aš jiems nenuolaidžiauju. „Kaip skalbti šias užuolaidas?“ – vėl klausia Nastin. „Kaip tavo šeima?“ – atsakau klausimu. „Gerai! – piktai atsako. – Aš uždaviau tau klausimą, kaip jas skalbti.“ Tai kartojasi kaskart, kai jai bloga. O aš vis mąstau, kur kitur norėčiau dirbti.

●

Susitikau su Alanu. Susidomėjau, nes jis turi nuosavą laivą – mačiau tokių Oksforde, kanale palei miestą, ir nėriausi iš smalsumo pamatyti, kaip atrodo vidus. Kai sulaukiau jo prie geležinkelio stoties, patyriau, kad, be laivo, jis dar turi ir pasibaisėtiną seną, bet kokią spalvą praradusį automobilį su dulkėtomis, suplyšusiomis sėdynėmis, išvarpytą skylių grindyse ir šonuose. Tame prašmatniame rajone, kuriame jis pasistatęs laivą, beje, puikiai tinka, nes visi mano, kad jis koks turtuolis, pamišęs dėl vintažo. Bet aš taip nepamaniau, ir jis tą iškart pamatė. Be to, iškart supratau, kad jis ne man (tą dažniausiai pajuntu iš pirmo žvilgsnio ir vėliau mano nuomonė retai keičiasi). Gražus ir įsitempęs. Malonus, bet nepatrauklus. Itin apgalvotai permąstęs savo elgseną ir nuo jos nusigręžęs. Kaip bebūtų, mes tebuvom susitarę susitikti, nes jis ne visada gali prisijungti prie interneto, o man nuobodu be galo be krašto susirašinėti. Nepasakyčiau, kad susitikusi su juo jaučiausi jaukiai. Netgi daugiau, jaučiau – pirmąkart iš visų pasimatymų, kuriuose teko būti, – kad tai gali būti pavojinga. Važiuodama traukiniu niekaip negalėjau nuspręsti, ar čia aš mąstau it sociopatė, ar tiesiog numanau jo būseną, nes vis kūriau ir kūriau scenarijų, kaip galėčiau būti nužudyta. Turiu omenyje tai, kad jo laivas stovi nuošalioje vietoje, čia pat kanalas, laivo vietą jis privalo keisti kas dvi savaites, jokio adreso ar pašto kodo neturi. Įsispraudusi į traukinio kampą (buvo pilnut pilnutėlis), dar jo nesusitikusi, apsisprendžiau neskubėti nusimesti rūbų, nes, man atrodė, jis, ko gero, dar imtų manęs nekęsti (o tai padidintų riziką būti nugalabytai). Kai susitikome, jis kaipmat pajuto mano atsargumą ir nepatiklumą. Negalėjo manęs tuo kaltinti – pats pažiūrėjo į savo automobilį ir įveiktas mano skepsio skėstelėjo rankomis – šita gelda egzistuoja, ji skylėta, štai. Toks pats ir jis. Įsėdau. Faktas, kad automobilis man atgrasus, jam ėmė patikti. „O Dieve“, – sakiau nesivaržydama. „Sustosime parduotuvėje ko nors nusipirkti. Tu alkana?“ – paklausė pasigręžęs. „Nelabai, bet sidro mielai išgerčiau“, – atsiliepiau per triukšmą. Parduotuvėje prie kasos jis susigriebė už kišenių ir tarė: „O, velnias, turbūt pamiršau piniginę.“ Bet pamatęs, kad aš nė kiek nesusirūpinau, o tiesiog žvelgiu smalsiu žvilgsniu laukdama – ir ką gi jis darys? – užpakalinėje kelnių kišenėje aptiko dešimt svarų. Kaip jau minėjau, labai norėjau pamatyti laivą. Taigi, įsėdę atgal į pokario laikų automobilį nuvažiavome prie kanalo. Ten švartavosi ir daugiau laivų, be to, kiti laivai gan dažnai praplaukdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Apstulbino: po Justono geležinkelio stoties ir apskritai nesiliaujančio Londono maratono – tyla ir sustingęs, beveik nejudrus laikas. Tarsi kanalas nulemtų jo tėkmę. Tądien buvo šilta, visai jokio vėjo, vasara tvyrojo it tirštas sluoksnis. Bemaž galėjau įžvelgti spalvą. Jis jungė visą aplinką į viena – vešlią žalią medžių, palinkusių virš tamsaus minkšto vandens, lają, žuvis, švelniai siurbčiojančias oro gurkšnius iš kito pasaulio, tylą, nedidelį krioklį netoliese, tamsiai mėlyną tiltelį, nutiestą virš kanalo, mane ir Alaną, kuris tuo metu jau virė vakarienę, – visa tai jungė kanalo substancija. Taiku ir tylu. Nesunkiai galėjau įsivaizduoti save čia žvejojančią, o jį tuo tarpu dažantį laivo stogą – jei tik jis būtų mažiau įsitempęs, draugiškesnis ir apskritai žmogiškesnis. Jis save apibūdino taip: „Aš impulsyvus ir gyvuliškas.“ Vėliau supratau kodėl – Alanas gyvena absoliučiai atsiskyrėliškai, atsiribojęs nuo visuomenės, tikrojoje paraštėje – kanalą nesunku taip įsivaizduoti. Bet to, tai gyvenimas paraleliniame laike, kur viskas vyksta daug lėčiau, jame Alanas niekada nepasens. Susižavėjo, kai jam tai pasakiau. Ir, regis, truputį atidėjo manęs likvidavimo idėją, bet vis vien, kai pasidomėjau (rodydama į kuro saugyklą laivo nosyje): „O kas čia?“, jis niūrai atsakė: „Laikau čia kūnus.“ Arba traukdamas pinigus iš taupyklės: „Čia mano slaptavietė.“ – „Tai dabar žinau, kur tavo slaptavietė“, – atsakiau žvaliai, o jis: „Vadinasi, turėsiu tave nužudyti.“ Įdėjau visas pastangas paslėpti baugumą, jaustis laisvai ir pagarbiai. Pagaliau patenkinau smalsumą ištyrinėti laivo vidų. Nudažytas tamsiai mėlyna spalva ir ištapytas rožėmis. Pro siauras ir žemas dvivėres dureles į vidų reikia prasisprausti. Atkreipti dėmesį į laiptelius žemyn. Viduje prieblanda. Prieblandoje išryškėjo maži baldai (kairėje – sofa, dešinėje – lova), tolėliau lentynos su antikvarinėmis knygomis, smilkalų kvapas. Laivo viduje nustebino tai, kad buvo visiškai sausa ir jauku – net neįtartum čia pat už lango tyvuliuojant vandenį. Pusę laivo užėmė virtuvė su įrengta kriaukle, virykle, lentynėlėmis prieskoniams ir nedideliu kvadratiniu stalu. Šalia stovėjo svarbiausias laivo interjero elementas – sunki metalinė krosnelė, gražiai iškaldinta, ornamentuota. Ant jos žiemą Alanas pasakojo gaminąs troškinius, verdąs arbatą, pavyzdžiui, kavinukas ima gurguliuoti už dešimties minučių – taip smarkiai įkaista krosnelės viršus. Taip pat vonia ir dar vienas kambarys galinėje laivo dalyje. Pakankamai vietos kukliai ir patogiai gyventi atskalūnui. Laivą jis nusipirko ir su broliu parsiplukdė iš Oksfordo, kaip galėdamas aptvarkė. Nusiplukdęs į Temzę ir pasistatęs ten, kur per atoslūgį atsitraukia vanduo, nudervavo laivo šonus ir dugną. Vis pasakojo apie dvi dukras, bet aš nebuvau įsitikinusi, ar jis išties jas turi, nes laive nepamačiau nė vieno žaislo.

●

Jau senokai šnekuosi su žmogumi iš Bazelio. Susiradau jį tokiame nelabai maloniame tinklalapyje, bet jis pasirodė visai nieko. Jo vardas Werneris. Keletą savaičių susirašinėjame apsikeisdami žinutėmis kartą per dieną ar dvi: apie knygas, šiek tiek apie kiną, kartais jis bando pakreipti pokalbį prie jam rūpimų temų (jei galėtum valdyti mane, kaip tą darytum?), iš kurių aš vis kaip nors išsisuku, bet, regis, jam tai sunkumų nekelia. Anądien jis paklausė, kokiu keisčiausiu, labiausiai neįprastu žaislu esu žaidusi. Klausimas man pasirodė labai geras. Susimąsčiau… Peržvelgiau mintyse vaikystę – žaislų beveik neturėjau. Pliušinis meškinas, kuriuo žaisti man buvo leista tik tada, kai suėjo treji (nors buvo padovanotas per krikštynas, t. y. dar tada, kai buvau kūdikis), senas nutriušęs šuo. Tada prisiminiau kai ką geresnio ir į jo klausimą atsakiau: varlės! Jis nustebo, nes kaipmat – net negalvojęs, nors visada kruopščiai permąsto, ką ketina parašyti, – paklausė: „Ką tu darei toms vargšėms varlytėms?“ Paaiškinau, kad tuščiame kelyje iš šlapio molio išlipdydavau baseiną, prileisdavau vandens, suleisdavau dar visai neseniai buožgalviais buvusias mažulytes varles ir stebėdavau jas plaukiojančias. Bandančias išsigelbėti. Jos daug kuo man priminė žmones.