Eilės

 

Traukinyje

 

gerbiamieji keleiviai, sako diktorė,

prašome pranešti apie pastebėtus

įtartinus dalykus traukinio personalui

 

gerai

 

tačiau juk įtarumas yra subjektyvu

 

pavyzdžiui

 

aš įtariu, kad šios sėdynės neplaunamos

ant jų atsisėdus benamiui

klampiai drėgnu tarpukoju

 

aš įtariu, kad vagono tualetas užimtas,

nes jame kažkas bando atvemti savo

praėjusį vakarą

 

aš įtariu, kad tyliajame vagone vėl

nebus tylos, nes prakeikti vokiečiai

nemoka perskaityt ženklo, kuris

prašo patylėti

 

aš įtariu, kad ta prietranka man po dešine

nenustos kalbėjusi telefonu visą kelią

 

aš įtariu, kad nieko jai dėl to nepasakysiu,

nes nenoriu išgąsdinti kvapu tos ekosistemos,

kuri pursta mano burnoje

 

man netgi konduktorius atrodo įtartinas,

tikrindamas mano bilietą jis nė nepažiūrėjo

mano pusėn –

 

aš įtariu,

kad įsėdau

ne į tą

traukinį

 

 

Srovė

 

kiaurai

pro tavo tošies įskylius

pro įtrūkas ir plyšius

pro angas ir išėjimus

pro pulsuojančias poras

pro atomų rezginių kilpas

pro debesų maršką spinduliais

pro stiklą ragenos žvilgsniu

pro nubėgusias pėdkelnių akis

dalelėmis veržiasi

 

srovė –

upės kurios vardo nežinau

šviesos nė teleskopu neįžiūrimų žvaigždžių

elektros neramiai dūzgiančios

vėjo šiaurinio nuo kurio varveklėja veidas

 

srovė –

prieš kurią nesiiriu kuri nešasi mane

nuo kurios nesidangstau kuria prigeriu

plaučiai pritvinksta

ausys užgula akys šydu pasidengia

piestu pasistoja rankų plaukai

 

kiaurai

pro tavo žemišką netobulumą

į mane srūva kažkas

nežemiškai tobulo

ko aš visą gyvenimą troškau

įsiūty aklam pasauliui klykdamas

kad nežinau ko iš jo noriu

 

 

Rojus

 

tu man parodei sąrašą

su trisdešimt trim vardais,

trisdešimt trim vardais,

kuriems tu davei raktą

ir leidai atrakinti

rojaus vartus –

 

tada

tu man parodei

rojaus vartus

 

 

Miegas

kiek siaurai žmogus gali miegoti?

 

G. T.

 

pastaruoju metu

miegu labai neramiai

daug vartausi

visad į vieną pusę

 

iškrentu iš lovos

ir verčiuos vis verčiuos

išriedu iš kambario

pro duris

koridorium

neduok dieve durys praviros

išriedu į laiptinę

apačion laiptų įvijom

pro laukujes

ir rituos vis rituos

kol neprasibundu

 

pastaruoju metu

miegu labai neramiai

nes bijau kad vieną rytą

nusirisiu per toli ir

atsibusiu upėn įkritęs

negyvas

 

 

Verta

 

čia ne aš kalbu per greitai

čia dopaminas smegenyse verda

čia ne aš saldžialiežuvis

o čia tavo akys gilios –

kaip šulinys!

čia ne mano pirštai landūs

čia tu neturi užtvarų

ir marškinėlis kaip sterblė tavo

kengūriškai mano esačiai

aš džiaugiuosi tave matydamas

bet čia telefonas –

turiu pakelt, darbas

nors velniop, perskambinsiu

dėl tavęs verta

 

dėl tavęs verta

praleisti valandas miego

praleisti progas

o prie progos ir žmones

dėl tavęs verta

vartytis naktim, karščiuojant galvoti

dėl tavęs verta

pavydėti nežinia ko

nežinia kam

ir svajoti, kaip nežinia kam

perskeli smilkinį storu rąstgaliu –

neliesk mano moters!

 

čia ne tu mano, žinau

čia aš, ir manęs čia per daug

mes sėdim, neišsitenkam

kūne šitam, pamiršusiam

ką reiškia liesti

kūne šitam, pamiršusiam

ką reiškia, kai liečia jį

 

dėl tavęs verta

pamiršti

nes antraip vis tiek lieki

lyginti

čia aš per greit baigiau

ar čia ji, ble, frigidiška

 

 

Vitražai

 

sutik, šios bažnyčios viduje

erdviau nei lauke,

nors gal čia mes maži –

 

neišmokę siekti tapti

šventaisiais,

kuriuos vaizduos

jos langus puošiantys

vitražai

 

 

Grindinys

 

grindinys skundėsi

kad minantys jį praeiviai

labai atsainūs –

vis valgo atvirom burnom

lydami iš jų traškučių trupiniais

seilių kriokliais balodami jį

grindinys skundėsi

kad sniegas ir per dažnas

ir per daug reikalaujantis

vis bandantis užlįsti už

vis bandantis priglusti prie

vis bandantis įkišti į

grindinys skundėsi šarkomis

šios vogė jo riešutus

augalais kietakakčiais

kietesniais už jo stuburą

grindinys skundėsi nešviežiu oru

nes kvėpavo degalų nuotėkiu

nes kanalizacijos angų tarpupirščius

skalavo žalsvi srutų geizeriai

skundėsi kad kieta miegoti

nors žemė miegojo ant jo

labiau nei jis ant jos

nors žemė miego nusipelnė

kur kas labiau –

ji čia vargsta nuo amžių pradžios

bet grindinys skundėsi

kad jo smėlio kupini tarpai

yra kupini smėlio

bet grindinys skundėsi

nors jo smėlio kupini tarpai

yra jo

 

 

Viršvalandžiai

 

ruja rajonuose

aimanomis aidi

lango nepraversi

net tada barbena

į stiklą / įleisk įleisk

užsikruškit jūs / einu

kavos kaistis / darbų

daug liko / teks plušti

vėl visą vakarą