Džiaugsmą kelianti agresija
Šiųmečio „Naujojo Baltijos šokio“ metu lietuvių publikai parodytas belgų choreografo Alaino Platelio darbas „Nicht Schlafen“ sukelia daug klausimų. Kodėl mėgaujamės stebėdami smurtą? Ar tikrai esame labai nutolę nuo pirmykščių žmonių? Kiek mumyse dar yra užgniaužto vidinio žvėries, pirmykštės agresijos ir žmogiškojo siautulio? Kodėl ritualizuojame mirtį? Ar jos ritualas – išties pagarbos aktas, o galbūt juo mėgaujamės mes, likę gyvieji? Gal kartais netyčiomis alkstame greta esančiojo mirties?
Chriso Van der Burghto nuotrauka
Gustavo Mahlerio kūrybos įkvėptame darbe susipina tai, ką norėtume vadinti priešpriešomis. Mahlerio muzikai būdingą nervingumą, agresiją, nevaldomą aistrą palydi stiprus džiugesio antplūdis. Galbūt jį sukelia laisvė, kurią (nors ir labai varžydamiesi) patiriame stebėdami scenoje rodomą smurtą? „Nicht Schlafen“ leidžia „atitrūkti nuo grandinės“, su pasimėgavimu stebėti nesuvaldytą brutalumą, kuriuo mėgautis šiaip jau, regis, negalima, nenormalu. Net jei to brutalumo turime kiekvienas mūsų.
Pasirodymo pradžia primena ritualines apeigas. Scenoje – negyvų žvėrių kūnus imituojanti dekoracija. Aplink ją sustoję atlikėjai (Bérengère Bodin, Boule Mpanya, Dario Rigaglia, David Le Borgne, Elie Tass, Ido Batash, Romain Guion, Russell Tshiebua, Samir M’Kirech) primena pirmykščių medžiotojų būrį, atliekantį tam tikrą rimties aktą prie parsinešto grobio. Simboliškai primityvia judesių kalba rodomos santykio su mirtimi paieškos; jos dar pravers kiek vėliau, kai primatai ieškos būdų atsisveikinti su žuvusio gentainio, tiesa, užmušto jų pačių, kūnu.
Ritualo rimties tylą nutraukia staiga prasiveržiantis smurtas. Agresija tarytum sprogsta žiūrovų akyse, gentainiai be jokios aiškios priežasties pradeda grumtis, plėšti vienas nuo kito rūbus, draskyti, trankyti bet kurį greta esantį. Kartais jie muša ir patys save. Nemušami jie ieško, ką galėtų mušti. Smurtas šiems pusnuogiams primatams atrodo natūralus. Jie neieško jo priežasčių, būdų jam pateisinti, nekvestionuoja smurto prasmės. Jie tiesiog leidžia jam nevaldomai veržtis. Atlikėjai pyksta, rėkia, trankosi, trypia, kumščiuojasi ir jau žinai – smurtas scenoje pasibaigs taip pat netikėtai, kaip prasidėjo. Grumtynės vyksta dėl grumtynių, jos neturi tikslo, kaip neturi ir aiškaus akstino – taip turbūt nurodoma, kad agresija glūdi mūsų prigimtyje, jos persipildę, gentainiai tiesiog staiga užsimano ją išlieti. Jei jos negniaužtume, ji veržtųsi iš mūsų lygiai taip pat laisvai, kaip veržiasi iš scenoje esančių primatų, nepažįstančių klasikinės logikos, neieškančių priežasčių, besivadovaujančių instinktais. Kūnus virpinanti, niežulį kelianti vidinė agresija reikalauja iškrovos: ji juos blaško iš vieno scenos kampo į kitą, nuo vieno gentainio prie kito. Kyla labai ritminga, labai graži painiava. Ir šis organizuotas sceninis chaosas tikrų tikriausiai atspindi bet kuriam žmogui atpažįstamus jausmus. Primatai atrodo negebantys susivokti, besiblaškantys nežinioje, nesupratime, nepažįstantys harmonijos; tačiau šie jausmai juk artimi ir mums, vidinį smurtautoją sutramdžiusiems žmonėms. Kūrinyje esama aiškių aliuzijų į šiandienos žmogų. Pavyzdžiui, atlikėjai vienu metu pasipuošia spalvingais treningais, šiuolaikinių primatų apdarais.
Spektaklyje skambanti Bacho muzika keistai dera su ją keičiančia Afrikos genčių muzika. Vakarų klasika su afrikiečių tradicine muzika neturėtų derėti, tai savotiška opozicija, tačiau šiame kūrinyje jos suliejamos organiškai ir nesukelia nė menkiausios abejonės. Galbūt absoliučiai skirtingų pasaulių miksavimas taip pat yra nuoroda į kūrinio centre esančios agresijos universalumą – ji glūdi kiekviename mūsų, nesvarbu, kokie kultūringi, tvarkingi, logiški, susiturėję jaučiamės esą.
Pusnuogiai gentainiai scenoje užmuša saviškį. Jie nežino, kaip elgtis su mirusiuoju, ieško būdų paminėti jo mirtį. Nešioja negyvą kūną iš vienos vietos į kitą, bėga aplink jį, šalia jo atlieka keistus judesius, kurie atrodo kaip savotiškas pagarbos aktas, tačiau jis atliekamas su aiškiu džiaugsmu – primatai mėgaujasi mirtimi. Galbūt mirties ritualas gimė ne iš būtinybės pagerbti kritusįjį, o iš noro pajausti keistą malonumą, kritus kitam?
Chaosas scenoje vyksta skambant romiai, nuosaikiai muzikai. Įdomu, kad muzika ir judesys netrukdo vienas kitam – priešingai, vienas kitą papildo. Švelni muzika, kurios fone regime smurtą, atrodo kaip čia buvusi – ji nestebina, nesukelia atmetimo reakcijos. Galbūt tai parodo, kaip ramiai iš tiesų gebame priimti smurtą, aplinkos sumaištį, kaip lengvai galime žiūrėti į vienas kitą draskančius žmones. Gal kūrinyje įvairiausias formas atrandantį chaosą ir agresiją regime kaip neišvengiamą realybės dalį, o gal taip ramiai juos stebime, nes jie mums artimi? Galbūt kūrėjų pasirinkimas scenoje vaizduoti pirmykščius žmones yra sąmoningas, taip mums lengviau atsiriboti, stebėdami, kaip jie skerdžia vienas kitą, jaučiamės, tarsi stebėtume gyvūnus. Ir vis dėlto. Muštynes ir žudymą mes stebime ramiai. Net su džiaugsmu.
Viso spektaklio metu jaučiama grėsmė, nervinga griūties nuojauta. Vis dėlto iki pat pabaigos niekas taip ir nesugriūva (galbūt griūti primatų pasaulyje dar nelabai yra kam?). Smurtas kažkuriame taške labai natūraliai (atrodo, nė nepajunti kada) perauga į nevaržomą, palaimingą šėlsmą. Šėlsmą, kuris glūdi žmogaus šaknyse, jo pradžių pradžioje. Išsikrovę, savo instinktus patenkinę primatai džiūgauja, o nuostabiausia, kad drauge su jais džiūgauja ir pusantros valandos agresijos aktą scenoje stebėję žiūrovai.
Paskutinėmis spektaklio minutėmis atlikėjai lipa į žiūrovų salę, vaikšto ant kėdžių atbrailų, laviruoja tarp publikos, karstosi virš galvų – žiūrovai juos savo glėbin priima su kuo didžiausiu džiaugsmu. Oras salėje prisipildęs fantastiško džiugesio ir draugiškumo, žiūrovai žvalgosi tarpusavyje, krizena. Kaip ir kurią akimirką tie, į kuriuos pradžioje žiūrėjome su panieka, kurių primityvia agresija bjaurėjomės ir kurių net būtume bijoję, tapo draugais, kuriuos džiaugiamės priimdami į savo būrį? Ir kodėl tokį džiaugsmą sukėlė mūsų akyse prasiveržusi agresija? Plodama publika kuo smagiausiai šėlo – šėlau ir aš, tačiau kankinamai keista susivokti šėlstant dėl to, kad vidinis žvėris – jau pasilakstęs, patenkintas ir ramus. Sunku pripažinti, bet stebėti smurtą mes norime. Matyti jį mums malonu, nes, nors ir gniaužiamas, jis neišvengiamai yra mums artimas – jis yra mūsų šaknyse, mūsų esybėje, kad ir kaip smarkiai jį norime neigti. „Nemiegokite“, – įspėja kūrėjai. Nemiegokite, nes jus sutryps kiti? Ar veikiau – nemiegokite, nes ne miegoti esate sukurti.
