Aforizmai ir fragmentai
Benas Okri (g. 1959) – iš Nigerijos kilęs angliškai rašantis poetas, prozininkas, eseistas. Ankstyvąją vaikystę (nuo 2 iki 9 metų) su tėvais praleido Didžiojoje Britanijoje, vėliau čia studijavo lyginamąją literatūrą. Dešimties romanų, taip pat poezijos, esė ir apsakymų rinkinių autorius. 1991 m. už romaną The Famished Road pelnė Bookerio premiją. Į lietuvių kalbą išverstas Okri romanas „Pavojinga meilė“ (1996, liet. 1999, vertė Zita Marienė).
Okri anaiptol nėra tipiškas vad. pokolonialistinės literatūros autorius (neeksploatuoja madingų kolonistų primestos, neautentiškai artikuliuotos afrikietiškos tapatybės temų), priešinasi jis ir magiškojo realizmo etiketei, kurią jam bandą prilipinti „tingūs kritikai“. Arčiau tiesos turbūt tie literatūrologai, kurie Okri kūrybą vadina tradicinių afrikietiškų tikėjimų dvasios persmelktu realizmu.
Tarptautinės Afrikos dienos, minimos gegužės 25-ąją, proga siūlome ištrauką iš pirmąkart 1993 m. viešai perskaitytos Beno Okri esė „Pasakojimo džiaugsmai“ (The Joys of Story-telling).
1
Norėdamas apnuodyti tautą užnuodyk jos pasakojimus. Doroviškai smukusi tauta seka sau doroviškai menkas istorijas. Saugokitės pasakotojų, kurie gerai nesuvokia savo talento svarbos ir savo meistryste naudojasi neatsakingai: jie gali nesąmoningai prisidėti prie savo tautiečių psichinio pakrikimo.
2
Jėzaus parabolės galingesnės ir įtaigesnės už jo stebuklus.
3
Pasakojimai – visa kur esantys kaip vanduo ar oras; ir tokie pat būtini. Nėra žmogaus, kurio nejaudintų tyli pasakojimų esatis.
4
Žmonių sveikata ir pasitikėjimas pareina nuo pasakojimų, kuriuos jie sau seka. Nesveiki pasakotojai gali susargdinti tautą. O nesveikos tautos reikalauja nesveikų pasakotojų.
5
Didieji vadai suvokia pasakojimų, kuriuos bruka savo liaudžiai, galią. Jie supranta, kad pasakojimai gali pakeisti amžių, apversti epochą.
6
Didingos epochos yra tos, kuriose gyvuoja ir yra pasakojami didingi pasakojimai.
7
Didieji vadai pasakoja tautai išmones, kurios pakeičia jos suvokimą. Napoleonas, sukūręs iš savęs dėmesį prikaustančią istoriją, – puikus to pavyzdys. Netgi niekam tikę vadai suvokia negatyvių pasakojimų galią.
8
Visoms didžiosioms tikyboms, visiems didiesiems pranašams atrodė būtina skleisti savo žinią pasakojimais, parabolėmis, pasakėčiomis. Biblija – viena iš didžiausių išmonės ir svajonių versmių pasaulyje.
9
Jėzaus stebuklai mus pasiekė pasakojimų, stebuklinių pasakojimų pavidalu. Būtent pasakojimai, o ne faktai, mus vis dar kreipia tikėjimo link.
10
Aleksandras Didysis nukariavo visą žinomą pasaulį. Bet patį Aleksandrą be ginklo įveikė Homeras.
11
Pasakojimai be kovos palenkė savo pusėn daugiau žmonių nei visi didieji karai kartu sudėjus.
12
Didžiosios tikybos patraukia savęsp savo pasakojimais.
13
Didysis mūsų ir ateities laikų iššūkis – praturtinti pasakojimą taip, kaip kalbą praturtino Joyce’as: pakylėti jį iki apžavų ir burtų aukštumų; pripildyti pasakojimą begalinio sodrumo; pasakojimo tėkmei suteikti ramybės, amžinasties.
14
Pasakojimai – tai slaptos vertybių talpyklos: perkeisk pasakojimus, kuriais žmonės ir tautos gyvena ir kuriuos sau pasakoja, ir pakeisi pačius žmones ir tautas.
15
Tautos ir žmonės iš esmės yra pasakojimai, kuriais jie save peni. Jeigu seka sau melagingus pasakojimus, ateityje dėl to kentės. Jeigu pasakojimai atitinka jų pačių tiesas, jie nuves į klestinčią ateitį.
16
Pasakojimų slaptoji savastis išsiskleidžia pagal nenuginčijamą prigimtinės teisės logiką.
17
Pasakojimai yra pavojingi arba išlaisvinantys, nes jie – savotiškas likimas.
18
Pasakojimo buvimas byloja apie pamatinį žmogaus nerimą, byloja apie žmogaus netobulumą. Ten, kur tobulybė, nėra ką pasakoti.
19
Pačioje pradžioje nebuvo pasakojimų.
20
Tas ankstesnis fragmentas – jau pasakojimas.
21
Visata prasidėjo kaip pasakojimas.
22
Patirtį ar chaosą, perteikę pasakojimu, mes perkeičiame, padarome prasmingus, suteikiame patirčiai kitokį pavidalą, suvaldome chaosą.
23
Pradėję sekti pasakojimus, gyvenimui suteikėme naują matmenį: reikšmės – supratimo – supratingumo matmenį.
24
Tiktai tie, kurie gyveno, kentėjo, giliai mąstė, stipriai mylėjo, pažino džiaugsmą ir tragedijos prietamsius, pasakoja tikrai nuostabias istorijas.
25
Pasakojimai nepriklauso amžinybei. Jie priklauso laikui. Ir iš laiko jie išauga. Tik gyvendami patiriame kančios gelmę ir sielos liepsną; tik dėl gyvenimo – ir laiko – pasakojimai, iš naujo išgyventi ir persvajoti, tampa nepavaldūs laikui.
26
Puikiausi pasakojimai yra tie, kurie atliepia mūsų pradmę ir nujaučia mūsų baigmę (slėpiningas ištakas ir nepaaiškinamą likimą), ir sulieja juos į viena.
27
Homo fabula: mes – pasakojančios būtybės.
28
Esame pusiau žmonės, pusiau pasakojimai.
29
Pasakojamomis išmonėmis ir istorijomis įtikiname save ir kitus, kad gyvename gyvenimą, kad slepiamės nuo jo, tvarkome jį, suteikiam kryptį, sąveikaujam su juo, suteikiam pavidalą, priimam jį, palūžtam, vėl tampame šeimininkais arba plaukiame pasroviui.
30
Be pasakojimų išeitume iš proto. Gyvenimas pamestų inkarą arba nustotų atskaitos taško. Netgi tylėdami gyvename pasakojimuose.
31
Pasakojimai gali išvaryti iš proto.
32
Pasakojimai gali išgydyti sunkiausias dvasines ligas.
33
Tai savo pasakojimais senovės graikai daro tokią stiprią įtaką ir formuoja pasaulį. Pasakojimai apie Prometėją, Iksioną, Sizifą, Persėją, Gorgonės galvą, Kalipsę, Odisėją – tai amžinos tik iš dalies atskleistos žmogiškosios prigimties metaforos.
34
Afrika kvėpuoja pasakojimais.
35
Afrikoje viskas yra pasakojimas, visa kas yra pasakojimų saugyklos. Vorai, vėjas, lapas, medis, mėnuo, tyla, žvilgsnis, slėpiningas senukas, pelėda vidurnaktį, ženklas, baltas akmuo ant šakos, vienutėlis geltonas pranašiškas paukštis, nepaaiškinama mirtis, savaiminis juokas, kiaušinis prie upės – visa tai pritvinkę pasakojimų. Afrikoje daiktai yra pasakojimai, juose glūdi pasakojimai, jais prapliumpa tam tikrą sapno akimirką, kai esame atviri esinių ir nuotaikų paslapčiai.
Jan Voerman. Obuoliai ant šakos. 1963
36
Afrika yra kraštas, knibždėte knibždantis pasakojimų ir nuotaikų. Šis pasakojimų perviršis, šita knypava – tai tam tikras chaosas. Kraštas, pertekęs pasakojimų, – tai toks kraštas, kuris nebūtinai iš jų mokosi. Aiškumo dėlei jis turėtų atsikratyti dalies savo pasakojimų. Juose bylojama tiek apie nesėkmes, tiek apie šventes. Mirštantys kraštai veisia pasakojimus kaip lavonai – kirmėles. Kraštas, pradedantis apsibrėžti, iš savo chaoso kurti grožį ir tvarką, nuo ore susitvenkusių nuotaikų ir istorijų pereina prie aiškios sandaros, tylos, skaidrios muzikos, prislopinto ir pamatuoto šventimo, išlaisvinto kvėpavimo, santūraus džiugesio ir vaiskaus šviežumo naujų aušrų virš vietų, pirmą kartą pamatytų kitoje jūros pusėje. Kai pasakojimai kyla iš kančios, kančios virtimas aukštesne tvarka, grožiu, praktiškumu dvelkia ramybe.
37
Ramybė – tai pasakojimo įtampų ir vidinių prieštaravimų sulydymas į anapus pasakojimo slypinčią tyką.
38
Nelaimingi kraštai linkę į utopinius pasakojimus.
Laimingi kraštai – į pasakojimus su nelaiminga pabaiga.
39
Egiptiečių ir graikų pasakojimai labiau nei jų poezija suteikė pavidalą pasaulio sąmonei ir vardus žvaigždėms.
40
Afrikiečiams pasaulis yra kupinas pasakojimų, legendų, pasakų.
41
Afrikietiška sąmonė yra esmiškai abstrakti, o jos pasakojimai – esmiškai filosofiški.
42
Afrikos laimė slypi ateities ilgesyje ir aukso amžiaus sapnuose.
43
Afrikietiškos muzikos melodija – tai širdį aitrinantis nepaliaujamos vilties ir maldos aukso pasakojimas.
44
Kur esti istorijų, išgyventa daug vargo, patirta likimo smūgių, pergalių ir nesėkmių suktinių, o žmonių likimai paliko įspaudų, kaip ir jų sielos bei istorijos, žemėje, ore ir netgi vandenyse. Svetimšaliai tuose kraštuose gali pajusti užmirštų tų žmonių istorijų ir likimų virpesį ore.
45
Nuotaikos – tai neišpasakotos istorijos, susitvenkusios ore, neišsakytos. Pasakojimai tampa nuotaikomis, neišsiskleidusiomis nuotaikomis, kurioms leidžiama augti.
46
Puikių pasakojimų skaidrybė: žodis tirpdo žodį, ir tik daiktai lieka kaip buvę.
47
Prastuose pasakojimuose žodžiai atšaukia vienas kitą, tad nelieka nieko. Žodžiai grįžta į ištakas; jie apleidžia puslapius, palikdami tik bereikšmius ženklus.
48
Pasakojimas yra paradoksas.
49
Autorius už kitus pranašesnis ne vien tik kalbos meistryste, bet ir istorijos bei jos pasakojimo kokybe, kerinčiu patrauklumu ir to patrauklumo antlaikiškumu. Kaip tik dėl to bergždžia kalbėti apie pranašumus. Pranašus tik tas, kas tveria ir nepaliauja būti tvarus.
50
Kad ir smulkiausio gyvo daikto kūrimas, kad ir menkiausios gyvybės kūrimas yra didingiau už milžiniškos negyvos planetos kūrimą. Bet koks gyvis – tai visata.
51
Pasakojimo kūrime, istorijos perkėlime į meno valdas – būtent čia slypi aukštesnioji kūrybiškumo būtis.
52
Vykęs pasakojimas nepaliauja augęs. Vykęs pasakojimas niekada nemiršta.
53
Pasakojimai – tai išmintingiausi dalykai, liekantys iš žmonių kvailysčių ir paklydimų.
54
Žmonės be pasakojimų būtų tobulybės įsikūnijimai, užuomaršos ar bepročiai, kitaip tariant, mitiniai žmonės, jau paliovę arba bebaigiantys gyvuoti.
55
Pasakojimai gali sugriauti civilizacijas, laimėti ir pralaimėti karus, gali pavergti milijonų širdis, priešus paversti draugais, padėti išgydyti ligonius, gali pasėti imperijų užuomazgos sėklą ir sugriauti jas, gali perkeisti žmonių psichikos sanklodą, performuoti politinį ir dvasinį amžiaus charakterį.
56
Pasakojimai gali būti užkratas arba šviesa: gali pakirsti organizmą arba nušviesti pasaulį.
57
Pasakojimai, tarsi vanduo, priimami kaip savaime suprantami. Iš pažiūros jie paprasti ir neutralūs, bet iš tikrųjų tai vienas galingiausių tiek gėrio, tiek blogio ginklų.
58
Lengvai pamirštama, kokie slėpiningi ir galingi pasakojimai esti. Savo darbą jie daro tylomis, neregimai. Veikia jūsų sąmonės ir savasties vidinį turinį. Jie įsismelkia ir keičia jus. Būkit atidūs, kokias istorijas skaitot ar pasakojat: naktimis, beveik nejučia, sąmonės gelmenyse jos keičia jūsų pasaulį.
59
Pasakojimai – viena iš aukščiausių ir nepastebimiausių žmonijos kūrybiškumo formų.
60
Pasakojimas visada yra pasipriešinimo forma.
61
Istorijos pasakojimas susijęs su begaliniu kūrybiškumu. Pasakojimai žmones veikia kūrybiškai: teigiamai ar neigiamai.
62
Istorijų rašymas: paslėptas rėmas, paslėpta dermė.
63
Pasakojimų stebuklas; ir paslaptis.
64
Pasakojimo pobūdis Mozarto muzikoje. Kaip tam tikrais koncerto fortepijonui Nr. 27 taktais, tam tikromis gaidomis bylojama istorija, kuri skamba maždaug taip: „Vieną dieną, kai buvau laimingas, lakštingala praskrido pro mano langą, ir mano gyvenimo meilė paliko mane dėl kito.“
65
Muzika ir pasakojimai: melodijos mus persekioja, nes amžiams yra tapusios mūsų džiaugsmų ir mūsų saldaus liūdesio nuotaikomis.
66
Orfėjo sielvarto istorija su širdgėla vis pasakojama vėl ir vėl – kiekvieną dieną, septynerius metus iš eilės, ir pasakojama visomis kankinančiomis jos atmainomis.
67
Orfėjo sielvartas yra muzikos gimdytojas, bet pats yra gimęs iš pasakojimo, iš gyvenime sunkiai pakeliamos, iki apsėdimo pasakojamos istorijos; jo sielvartas – tai neišvengiamos netekties istorija ir mūsų meilės matas.
68
Begalinės didžių istorijų interpretavimo erdvės; ir begalinė romybė.
69
Matyti beprotybę, bet vis vien įžiūrėti prošvaisčių.
70
Geriausias vedlys yra skaidri siela ir skaidrus protas.
71
Štai koks turi būti tikras pasakotojas: geras skaidraus proto vedlys, įžvelgiantis prošvaisčių net pragare ir beprotybėje. Dantė rinkosi Vergilijų. Aš rinkčiausi Jėzų arba Budą, Laodzi arba Homerą.
72
Didieji pasakotojai retai kada būna tikybų kūrėjai. Didieji religijų kūrėjai visada būna nuostabūs pasakotojai.
73
Tik išskirtinis pasakotojas gali ištarti šitaip: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane.“
74
Iškiliausi pasakojimo apibrėžimai skleidžiasi pačiuose pasakojimuose.
75
Tikras pasakotojas išgyvena chaosą, beprotybę, košmarą – visa tai įveikia ir, aiškiai regėdamas, užtikrintai veda jus per šituos gurinius ir kintantį pasaulį.
76
Aš kalbu ne apie visus pasakojimus, o tiktai apie iškiliuosius, sodrius ir retus, tuos, kurie neduoda ramybės, kurie išsprūsta, kurie kamuoja, kurie veikia lygiai taip kaip širdį gildinančios melodijos, įstrigusios sunkiai pasiekiamose sielos gelmėse. Tokiais pasakojimais žmonija nėra gausiai apdovanota.
77
Tarp burtininko ir keliaujančio pamokslininko daug bendra: abu turi išblaškyti (mūsų dėmesį).
78
Tarp burtininko ir politiko taip pat daug bendra: abu turi nukreipti mūsų dėmesį nuo to, ką jie iš tikrųjų daro.
79
Burtai nukreipia mūsų dėmesį nuo slaptų veikimo būdų, menas sutelkia mūsų dėmesį į užslėptą atvertį.
80
Burtai menu tampa tada, kai nebeturi ko slėpti.
81
Kuo iškilesnis menininkas, tuo mažiau gestų.
82
Kuo mažiau įrankių, kuo lakesnė vaizduotė.
83
Kuo stipresnė valia, tuo didesnė slapta nesėkmė.
84
Būtent suskeldėjusiame amžiuje mes trokštam paslapties ir vėl pažadinto stebuklo jausmo – trokštam vėlei būti visetas.
85
Filosofija galingiausia tada, kai susilieja su pasakojimu. Bet pasakojimui ji taip pat teikia stiprybės.
86
Begalinis gražaus pasakojimo gyvastingumas.
87
Kūrybiškumas – tai pasaulietiška amžinybė.
88
Kūrybiškumas – tai antžmogiškumo įrodymas.
89
Kūrybiškumas – tai kilniausias žmogaus ugdymo būdas.
90
Meilė yra visų didžiausias kūrybiškumas; ir palaimingiausias.
91
Bet koks vertingas kūrybiškumas yra bene didžiausia žmonijos ir mumyse slypinčio dieviškumo išraiška.
92
Didžiausias džiaugsmas – meilė: mylėjimas gyvenimo, mylėjimas kitų, savęs, savo darbo. Kitas didelis džiaugsmas – laisvė tarnauti.
93
Kūrybiškumas yra meilė, labai prakilni meilė.
94
Vaizduotė – bene didžiausias iš mūsų talentų.
95
Atrasti gyvenimą mite ir mitą gyvenime.
96
Galimas daiktas, esama tik trijų pasakojimo atmainų: tai – istorijos, kuriose gyvename, istorijos, kurias pasakojame, ir kilnesnės istorijos, kurios padeda mūsų sieloms skrieti didesnės šviesos link.
97
Visi didieji pasakojimai yra slėpiniai.
98
Kuklumas – štai slaptažodis, kuris atveria kūrybiškumo vartus.
99
Kūrybiškumas yra maldos forma ir didžiulio dėkingumo, kad gyveni, išraiška.
100
Ak, kūrybinių kančių saldumas.
101
Politika – tai įmanomybės menas; kūryba – to, kas neįmanoma.
Iš: Ben Okri. Birds of Heaven. London: Phoenix, 1996
Vertė Andrius Patiomkinas
