Musė? Taip, musė su deimantu
Simboliška, kad Pasaulinę grafinio dizaino dieną, balandžio 27 d., atsinaujinusi Klaipėdos galerija (Bažnyčių g. 6, Klaipėda) lankytojams pristatė menininko Alfonso Lekavičiaus parodą žaismingu pavadinimu „Musė su deimantu“. Kaip grafiniame dizaine kuriant vizualinį turinį susitinka tokios, atrodo, skirtingos ir net priešingos sritys – meninė ir techninė, taip ir parodai pavadinimą davusiame Lekavičiaus darbe lyg ir profaniška musė tiesia kojytes į tarsi sakralų deimanto akmenėlį. Bet kas pasakys, kuris iš jų iš tikrųjų sakralesnis: kad ir kokią menką, bet vis vien gyvybę turintis vabzdys ar pernelyg išaukštintas negyvosios gamtos objektas – kristalinė anglies modifikacija? Taip pat kas galėtų įvertinti, ar klasikine technika atliktas meno kūrinys tikrai yra vertingesnis, tikresnis, „dvasingesnis“ už kompiuterinės grafikos darbus. Pats Lekavičius intriguojantį parodos pavadinimą paaiškina labai paprastai: „Musė, kaip ir žmogus, mėgsta saldžius dalykus…“
Menininkas savo piešiniuose ir fotokoliažuose bando atspindėti mūsų dabartinį dinamišką, bet kartu ir labai prieštaringą bei socialiais įvykiais komplikuotą laiką. Užėjus į parodų salę, pirmiausia žvilgsnį patraukia darbas „Zombie“ – jame nutrupėjusios klasikinės marmuro skulptūros veidą pratęsia modernus neužbaigtas eskizas. Tokiu atveju mes visi esame zombiai, nes tai, ko mūsų protėviai kartais siekdavo per visą savo gyvenimą, mes dabar galime padaryti vieno klavišo paspaudimu. Interneto sensacija Emma „like“ šiuo metu yra tokia pat žvaigždė lietuviakalbiame pasaulyje kaip tas žmogus, kuris norėdamas tapti nemirtingas padegė Artemidės šventyklą. Na… Kaip jis ten vadinosi?.. Gi tikrai žinojau… „Visa, ką buvo padaręs Chersitronas ir jo įpėdiniai, sunaikino Herostratas. Eilinis žmogus“, – tvirtina mūsų dabartinė dievybė Vikipedija. Akibrokštas tampa legenda, o legendos nemiršta. Jėgų ir drąsos reikalaujantį žygdarbį (arba niekšybę) dabar pakeičia asocialus elgesys socialiniuose tinkluose. Šis sunkus lengvumas arba nepatogus patogumas mus paverčia filosofiniais zombiais – žmonėmis be fenomenologinės sąmonės (sukluskite Edmundo Husserlio gerbėjai!). Fenomenologinė mąstymo tradicija teigia, kad neįmanoma ką nors pasakyti apie pasaulį apie jį nepasisakant. Pasisakymą lemia sava patirtis, kitų patirtys, atmintis. Tad išsidavimas būna neišvengiamas. Tai galima įžvelgti ir Lekavičiaus kūriniuose, kuriuose jis drąsiai apmąsto šiuolaikinius socialinius procesus, juos analizuodamas ir kritikuodamas, bet neteisdamas. Turbūt dėl to, kad jo kūryba remiasi postmodernistinėmis idėjomis. Žinoma, tai tik mano kaip stebėtojos analizė, o žinia, kad mes, karta Y, pasižymime gebėjimu į vieną dalyką susikoncentruoti ilgiau gal tik už musę… „Vienas pingvinas kainuoja 10 tūkstančių eurų!“ – atleiskite, šis sakinys atkeliavo iš kito (gyvenimo) teksto, bet pamaniau, kad jums būtų įdomu sužinoti, jei kada sugalvotumėte pirkti pingviną.
Žmogus per pastaruosius tūkstančius metų fiziškai nepasikeitė, bet vaizduojame jį vis kitaip. Pats menininkas sako, kad ieškojimai nėra nutrūkstanti būsena – tai mumyse vyksta nuolat. Turbūt klausiate: „Bet ar tai nuolat vyksta musyse?“ Turiu jus pradžiuginti, nes mokslininkai atrado, kad musės pirmiau pagalvoja ir tik paskui veikia. Tai paaiškina, kodėl jas taip sunku pagauti ir taip sunku jomis atsikratyti – jos turi sąmonę (arba bent jau jos užuomazgas). Tai nenustebintų Husserlio, kuris įrodinėjo, kad sąmonė kaip tokia net neegzistuoja, tėra nuolat kuria nors kryptimi sukoncentruoti loginio mąstymo veiksmai, sąmonės intencijos ir objektų prasmių formavimai. Jeigu pradėjote žiovauti ir keikti tą nelemtą femen… („Kas ten toks buvo? Ai!..“) fenomenologiją, tai siūlau jums pasidomėti semiotika. Va, ten tai iš tikrųjų kažkokia nesąmonė (neįsižeiskite, Algirdo Juliaus Greimo sekėjai)…
Nusiraminkime ir grįžkime prie Lekavičiaus darbų, kuriuos jis pats apibūdina kaip pasąmoninį judesį. Dalis šių piešinių, sukurtų per dvi pastarąsias vasaras, egzistuoja ir marškinėlių pavidalu. Madai nesvetimuose kūriniuose iškyla subkultūros atstovas pankas anarchistas su skiautere, beveidis herakliškas galiūnas, bandantis įveikti, o gal ir prijaukinti jį apsupusį chaosą, kampuoti mechaniški pirštai, rodantys pergalės simbolį, ranka-detalė, įrankis-ranka, šokėjas, atradęs tobulą laipsnį kampui, kuriame sustingdys savo emocijas, susigėdęs fantomas, susigūžęs savyje monstras, spalvingas už narvelio suvokimo ribų skraidantis kolibris, užklupta vėjo plaikstoma persišviečianti mėlyna marška, negalinti atitrūkti nei nuo šalto blokinio pastato, ant kurio pakibo, nei nuo giedro globėjiško dangaus, kurį taip meistriškai atkartoja, marška, fotoaparatu jautriai „nutraukta“ tai akimirkai, bet kartu ir amžinybei. Visi šie darbai po stiklu, bet vis dėlto labai laisvi, nesuvaržyti nei formos, nei atlikimo technikos. Menininkas sujungdamas linijinį piešimo būdą su tamsiomis figūromis sukuria daugiasluoksnį, bet kartu fragmentišką vaizdą. Aštrūs kampai darbuose tarsi atkartoja dailininką dominančius šiuolaikinio žmogaus sąmonės lūžius. Socialinio protesto ženklai, visuomenės pakraščio leitmotyvai pavojingai laviruoja tarp autoriaus kūriniuose vyraujančios centrinės kompozicijos diktato. Menininko kūrybinius užkulisius ir inovatyvų eksperimentavimą galite stebėti jo „Facebook“ paskyroje su pseudonimu „Linija Alfa“. Pažadu, kad užtruksite ten kaip ta neatsargi musė, įsisukusi į painų voro tinklą. Ir nepamirškite paspausti „like“ mygtuko.
Lekavičius tarsi įgudęs žvejys savo rankų darbo musele pagauna lankytojo dėmesį ir nebepaleidžia net pastarajam parėjus į namus ir į tūtelę susuktu laikraščiu bandant p erzinančią musę… Dalyvavęs šioje parodoje, privalėsi dvisparnės atsiprašyti, gal net palinkėti jai geros kelionės į Hado arba Hadijos (lyčių lygybė!) karalystę, kur ji kartu su Herostratu ir Husserliu sėdės pokalbių laidoje ir aiškins, kad negali įsidarbinti, nes yra per graži… Oi, o gal aš kažką čia supainiojau?..
„Musę su deimantu“ pagauti dar spėsite iki šių metų gegužės 22 dienos.
