(Ne)geros mamytės (ne)rožinių flamingų pasaulyje

„Floridos projektą“ pažiūriu jau po „Kino pavasario“, kur jis buvo patupdytas į „Festivalių favoritų“ kategoriją. Iš tiesų – Seano Bakerio filmas sulaukė teigiamų atsiliepimų ir Kanuose, o Antalijos kino festivalyje pelnė specialų žiuri prizą. Intriguoja ir tai, kad vieną pagrindinių vaidmenų sukūrė Lietuvoje gimusi ir vaikystę čia praleidusi Bria Vinaitė. O dar labiau intriguoja, kad Brią, vaidybos pamokas pradėjusią lankyti tik dvi savaitės iki filmavimo, režisierius susirado instagrame. Vaizdo klipe šokančią su rožiniu boa. Velniai imtų, kaip lemtingai tai dera su pagrindine heroje, su filmo koloritu. Dabar žinau, kuo argumentuosiu savo atsakymus namiškiams, burbantiems dėl kybojimo socialiniuose tinkluose. Nors labai gali būti, kad man, priešingai nei Briai, teks vaidinti tik sudegusiame teatre. Tačiau, pažiūrėjusi „Floridos projektą“, radau daug svarbesnių argumentų daug svaresniam klausimui, keliamam pokalbiuose su savimi. Dažnai jaučiuosi itin nevykusi motina. Per daug egocentriška. Per daug hedonistė. Per mažai buityje. Per daug darbuose. Per mažai – sūnui. Nekepu pyragų, nešiūruoju grindų, pamirštu atnaujinti vaiko drabužinę. Nelyginu, nesiuvu karnavalinių kostiumų, nemoku dailiai lankstyti lėktuvėlių. Piešti mašinų. Sugebu pramiegoti vaiko pamokas. Per daug nemoku ir per mažai darau. Žiūriu filmą – ir viskas jame man pirmiausia šnabžda apie dukros ir motinos ryšį. Apie motinystę. Kokia ji gali būti… visokia. Hali ir Muni. Pankuojanti mama spalvotais plaukais ir kūnu. Esanti teisėsaugos akiratyje. Meluojanti. Vagianti. Užsiimanti prostitucija. Labai dažnai viešumoje rodanti vidurinį pirštą. Fotografuojanti dukrą prie gaisro. Konfliktiška – kitiems ir su kitais. Besikeikianti. Rūkanti lovoje. Demonstruojanti visokį kitokį „nederamą“ elgesį, kurį savaip mėgdžioja ir dukra. Negaminanti. Beprotiškai mylinti savo dukrą. Su ja – sąmojinga. Švelni. Žaisminga. Padūkusi. Leidžianti. Atleidžianti. Ginanti. Lepinanti. Suprantanti. Būnanti. Šitas savybių rinkinys man gniaužė amą ir širdį. Marginalinė motinystė. O kartu – centrinė motinystė. Nes tokia esminė, nesumeluota. Neterminuotas būvis „Stebuklingos pilies“ motelyje. Visos pastangos išgyventi. Turėti taisykles pasaulyje be taisyklių. Tokia jautri man buvo ši detalė – Hali, apšnerkštame kambaryje traukianti cigaretę, sako dukrai, kad į lovą lipti su batais nevalia. Kad valytis rankų į patalynę negalima. Paradoksalu, bet tai visai neatrodo kaip dvejopi standartai. Tiesiog kiek graudulį keliantis mėginimas sukurti saugumą ar jo iliuziją tvyrančiame chaose, perteikti vertybes – kaip jas supranti ir kokių tu turi. Neidealizuoju Hali motinystės, toli gražu. Kai moteris „parduoda meilę“ vyrams, jos dukra maudosi vonioje. Tas kontrastas irgi įstabus. Mergaitė, muilinanti savo barbėms plaukus, sauganti jų akis nuo muilo. Ir motina, sauganti dukros akis nuo nederamų vaizdų, o kartu ir nuo benamystės, skurdo – tuo pat metu kitame kambaryje tenkinanti vyrų aistras. Tačiau jaučiausi prisilietusi prie kažko labai tikro. Iki pat šerdies. Gal todėl man kilo mintis – ne apie destruktyvią motinos dukrai daromą įtaką. Ne apie transgeneracines traumas. O apie tai, kad Hali moka būti laiminga ir kurti stebuklą tame „Stebuklingos pilies“ motelyje – ir perduoti tai dukrai. Tas lengvumas, ta šviesa, tas džiaugsmas – gal tai motinystės esmė? Gal tai marginalinę motinystę paverčia centrine? Muni filme pravirksta vieną kartą – kai socialinės tarnybos ruošiasi atskirti ją nuo motinos. Ta „Floridos projekto“ pabaigos scena neišvengiamai labai jautri.

Filmo centre – trijulės, o paskui tik Muni ir Džensi, nuotykiai. Pašėlimo šiems vaikams netrūksta, oi, netrūksta. Rungtyniauti spjaudynių varžybose, susukti planą, kaip gauti ledų, padegti apleistą namą, stebėti nuogalę kaimynę. Prisiminiau „Emilį iš Lionebergos“. Ir eee… pagalvojau, aišku, apie savo sūnų. Didįjį mokyklos sistemos priešą, maištininką ir eibininką. Jis – pirmokas, pažįstamas su direktoriaus pavaduotojos kabinetu. Galvojau, kad tai neišvengiamai žymi, kokia sumauta mama esu. Dabar galvoju, kad gal tai žymi, kad, kaip pasakojama Astridos Lindgren knygoje, auginu būsimą „municipaliteto pirmininką“. O gal nežymi nieko. Gal tiesiog – graudžiai šypsulinga. Kaip ir filme. Nepaisant visų nepriteklių, graži filmo vaikystė. Nuoširdi. Besidalijanti viena ledų – gyvenimo tarpsnio – porcija. Smalsi. Vaizduotės palaiminta – Muni su Džensi stebi karves ir įsivaizduoja stebinčios Afrikos safarį. Vaikystė, ne tik pasyviai ir pavydžiai spoksanti į nepasiekiamą realaus Disnėjaus pasaulį. Vaikystė, ryškiaspalviame motelyje susikūrusi savo Disnėjų. Matanti realybę. Apleistame name projektuojanti savo svajonių kambarius. O taikliausiai, nors kiek seniokišku balsu, draugei pasako Muni: „Žinai, kuo man patinka šis medis? Nes jis palinkęs, bet vis tiek auga.“ Manau, tai pamatinė filmo metafora. Ir dar jo pradžios muzika. „Celebration“.

Prie šios temos neišvengiamai šliejasi kita tema – draugystė. Vaikų ir suaugusiųjų. Įdomu palyginti scenas. Bėdos prispirta Hali kreipiasi į draugę, su kuria susipyko dėl vaikų išdaigų. Viskas baigiasi priekaištais, konfliktu ir muštynėmis bei kerštu – skambučiu socialinėms tarnyboms. Bėdos prispirta Hali dukra Muni ateina pas geriausiąją Džensi. Draugė supranta. Draugė ieško išeičių. Ji ryžtingai tempiasi Muni link eižėjančio Disnėjaus pasaulio.

Marginalinė motinystė – ne vienintelis filme plėtojamas marginalumas. Režisieriaus pasirenkamos dominantės ryškios jau nuo ankstesnio filmo – „Mandarino“. „Floridos projekte“ apskritai vaizduojami į gyvenimo paribius nustumti žmonės. Prispausti problemų, varganos buities, nepriteklių, nežinomybės, ar rytoj išgalės susimokėti nuomą. Ši socialinė tikrovė labai ironiškai kontrastuoja su ryškiomis „Floridos projekto“ spalvomis ir amerikietiškąją svajonę suponuojančiais motelių pavadinimais, pavyzdžiui, „Ateities kraštas“, „Stebuklinga pilis“, „Arabija“, „Užburtoji smuklė“. Chaotiškai filmo subjekto būčiai pateikiama atsvara – motelio prižiūrėtojo Bobio figūra. Rūpestinga akis ir jautri širdis. Atlaidumas vaikų ir jų motinų krečiamoms eibėms. Santūrumas, kuris pranyksta aplink motelį beslankiojant pedofilui. Gal tiesiog banaliausias gerumas.

Šįkart, kaip niekad, mane pakerėjo vaidyba – tiek suaugusiųjų, tiek vaikų. Bria regėjosi tokia organiška, kad sunku buvo jos pačios asmenybės netapatinti su vaidmeniu. Mažoji Brooklynn ir kiti filmo vaikai – puikūs, natūralūs. Širdis džiaugėsi žiūrint.

Man patiko filmo pabaiga. Nenusaldinta, nors Muni ir Džensi atsiduria prie Disnėjaus pasaulio vartų. Lieka nujausti. Koks trapus tas pasaulis, atsirėmęs į tikrovės tironiją. Kokia Muni išaugtų globėjų šeimoje? Kokia galbūt išaugs? Ką praras ir ką įgis? Aišku, kur ir su kuo jai būtų socialiai teisinga gyventi. Aišku, su kuo ir kur augant virs atšiaurus, bet gražus meilės gyvenimas.

Marginalinė ir centrinė motinystė. Tikrumas – pasilieku su šiomis sąvokomis. Ne tam, kad save pateisinčiau ar įteisinčiau. Kad susitaikyčiau su tuo, jog nenoriu kepti jokių ten tortų. Net dėl vaiko. Bet „kutulių monstrams“ esu tinkama. Ir futbolui. Nors ir labai klišai spardydama šito gyvenimo kamuolį. Būkim. Pakraščiuose ir viduriuose. Smūgiuokim. Su rožiniais boa ant kaklų.