Žizel ir naujas įvaizdis

Keltis įpratau vos prašvitus, Gurzufe taip pat atsibusdavau anksti. Rytais skaitydavau arba eidavau pasivaikščioti, Maestro pasakydavo, kur kitą dieną ketina tapyti, jei nebūdavau užsiėmusi darbo paieškomis, nueidavau pažiūrėti. Kartą pasiteiravo, ar galėtume susitikti, buvau užsiminusi, kad prabundu saulei tekant; senis nusižiūrėjo uolą, ant kurios užlipus matėsi puikus vaizdas į prieplauką, bet kas nors turėjo padėti jam užsikelti inventorių. Pažadėjau pagelbėti. Dailininko kambarys antrame vilos aukšte, balkonas, kuriame giedodavo himnus tekančiai saulei, kybojo tiesiai virš terasos. Pamatęs mane, sėdinčią ant suolo, ėmė linkčioti ir plasnoti rankomis, braižė ore stačiakampius, supratau, kad kviečia pažiūrėti darbų. Vilos gyventojai miegojo. Suabejojau, ar dera užeiti pas mažai pažįstamą vyrą pusę šešių ryto. Žmones virš šešiasdešimties vadinau seniais, o Maestro priklausė kategorijai senių, kur lytis, tautybė, amžius apskritai nedaug reiškė, tai kūrėjai, pašvęstieji, apdovanotieji talentu. Pakilusi nuo suolo, užlipau laiptais ir užėjau į studiją, mes pasisveikinome, pasigrožėjusi vaizdu į jūrą, prisėdau ant balkono slenksčio. Tapybos darbai buvo tvarkingai sustatyti vienoje vietoje, kai kurie kartonai džiūvo atremti į sieną. Ant darbų, kuriuos Maestro nešė po vieną ir rodė man, pro atvertas balkono duris ir langus krito vaiski ryto šviesa. Peizažai tviskėjo lyg prisiminimai, nežinia kodėl nugrimzdę į praeitį. Ir dabar jie nesidavė atpažįstami iki galo, žvelgiau kaip į šulinį, ribuliuojančiame spalvomis paviršiuje regėdama praėjusio laiko kontūrus… Maestro tylėjo. Pirmą kartą mes nekalbėjome, tik žiūrėjome apstulbę; jis prisėdo ant slenksčio šalia manęs, godojome kiekvienas savo godas. Nesakiau nieko apie tapybą, abu matėme, kad tapyba gera, šis žinojimas vienijo. Triukšmas koridoriuje ir ant laiptų sugrąžino į miestelį prie jūros. Senis surinko darbus ir, paprašęs truputį palaukti, nubėgo į valgomąjį, iš ten atnešęs gausius savo pusryčius pakvietė pasidalinti. Vištiena pusryčiams?!. Sukilo žvėriškas alkis. Tylėdami pavalgėme ir kai jau ruošėmės išeiti, laiptuose pasigirdo vaikiški balseliai.

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Aš nepasakojau apie savo asmeninį gyvenimą ir neklausinėjau. Žinojau, kad Maestro žmona jaunesnė už jį, buvo supažindinęs, susitikdavome krantinėje, kai vakarais vaikštinėdavo visa šeima. Vaikai įgriuvo į studiją, o po sekundės jau tratėjo kieme, aiškiai girdėjau juos tariant mano vardą. Nulipus laiptais į terasą, žmona neatrodė nustebusi, radusi iš ryto vyro kambaryje merginą, tik pykčio perkreiptu veidu burnojo ir priekaištavo, atsigręžusi į sutuoktinį. Senis klausėsi labai neįdėmiai, man pasirodė, kad priekaištų turinį jis mokėjo atmintinai. Nežinau, kokia kalba jie kalbėjosi, gal armėnų, o gal kita. Neapsisprendžiau, kaip pasielgti: palikti inventorių (jį buvome pasidalinę) viduryje kiemo ir nueiti – neprivalėjau klausytis šeiminio barnio – ar visgi padėti dailininkui, juk buvau pažadėjusi… tapyba padarė įspūdį. Kol svarsčiau sutrikusi, mes iš lėto ėjome pakrantės link. Netikėtai iššokęs lengvasis automobilis vos nepartrenkė vieno iš berniukų. Čia jau pašėlo Maestro. Puolė žmoną lyg maitvanagis, rodėsi, prakirs savo stambia nosimi jai pakaušį. Gal tik man pokalbis pasirodė audringas, žodžių nesupratau, pietiečių šeimose tokie pokalbiai galbūt kasdienybė? Atsikračiusi nešuliu, ruošiausi eiti, bet moteriškė nelauktai prisiminė mane; pavijusi vaiką sugriebė į glėbį ir, linguodama su juo, lyg būtų miręs, pratrūko raudoti. Ašaros tekėjo moters veidu, vagodamos jį juodais blakstienų tušo grioveliais. Vaikas nerodė nė mažiausios užuojautos, gal intuityviai skyrė tikras ašaras nuo netikrų? Mažylis muistėsi, bandydamas ištrūkti, po to susidomėjo juodo tušo grioveliais ir nurimęs piešė pirštuku mamai ant veido – sūnus paveldėjo gabumus dailei. Norėjau atsisveikinti, atsigręžiau į Maestro: susirietęs trilinkas, senis slėpėsi artimiausiuose krūmuose.

Šitoks talentas menkystai?!. Mąsčiau apie tapybą, kurią mačiau studijoje, ir apie šeiminę sceną – armėno kūryba ir jo santykiai su žmona pribloškė, vis stovėjo akyse nugara, lyg žiurkės, neriančios į krūmų tankmę.

Jis niekuo nesiskiria nuo pasipūtusių veidmainių viloje, greičiausiai yra mergišius, žemina žmoną; šeimoje, kur sutuoktiniai pasitiki vienas kitu, nėra vietos įtarumui.

Spektaklis su „mirštančiu vaiku“, berniuko tapyba pirštu motinai ant skruostų, kaip visa tai atgrasu. Stovėjau su dailininko daiktais lyg idiotė, o jis – į krūmus… Nors būtų atsiprašęs.

Jaučiausi įskaudinta, pažadėjau sau apsilankyti viloje dar kartą, troškau satisfakcijos.

Tos pačios dienos pavakare, grįžusi iš Simferopolio, kruopščiai lyginau drabužius. Įdegusi saulėje, su siauru šviesiu sijonu, madinga palaidine, apsiavusi aukštakulnėmis basutėmis, atrodžiau įspūdingai; šeimininkė net delnais suplojo, kai užėjau grąžinti paskolinto lygintuvo: tris savaites ji matė mane dėvint džinsus ir saulėje išblukusius marškinėlius, o lagamine gulėjo apdarai, tinkami vizitui į Korovino vilą. Kurso draugės, su kuriomis gyvenau viename kambaryje, studijavo rūbų modeliavimą ir tekstilę; viena numezgė originalų megztinį (nepažįstami žmonės gatvėje nuolat stabdydavo, išsakydami pastabas apie drabužį), kita sukirpo ir pasiuvo keletą puikių vasarinių rūbų. Pasidomėjau, kelintą valandą rodo serialą „Septyniolika pavasario akimirkų“, į vilą nuėjau anksčiau, nei prasidėjo vakaro žinios, ir vienintelė žiūrovė įsitaisiau Raudonojoje svetainėje. Tai, kad perjungiau televizijos kanalą, nekrito į akis, informacinę laidą „Vremia“ („Laikas“) transliavo dvi programos. Pirmas į svetainę įėjo dailininkas iš Mogiliovo. Aukštas, gunktelėjęs vyras graudžia veido išraiška: jo lūpų kampučiai be perstojo krutėjo, pasiruošę bet kuriuo metu paslaugiai išsiriesti į šypseną, o akys išlikdavo visiškai be išraiškos. Mes pasisveikinome, apsikeitėme keliomis frazėmis. Numečiau apyrankę, kurią sukiojau tarp pirštų, tyčia numečiau ar ji išsprūdusi nuriedėjo po vienu iš krėslų, dabar sunku prisiminti. Vyriškis paslaugiai priklaupė ir ištraukė papuošalą, aš padėkojau, pakviečiau prisėsti greta, po to jau bendravome lyg seni geri pažįstami. Tiesą sakant, tokie ir buvome. Senamiestis, kuriame tapė dailininkai, – tai trejetas gatvių ir pakrantė, gegužės mėnesį atvykusiųjų nedaug, pažinome vieni kitus iš veido, nuolat matydavomės krantinėje, aš vakarieniavau Korovino viloje ir incidento ant suolo metu mačiau greta stovintį šį žmogų. Įpusėjus informacinei laidai, rinkosi vis daugiau vilos senbuvių, girdėjau šurmulį už nugaros. Mano kaimyno pagarbi laikysena atstojo vizitinę kortelę, mudu vis apsikeisdavome vienu kitu žodžiu ar šypsniais. Apkūnusis dailininkas iš Žytomyro, radęs užimtą savo krėslą (specialiai išsirinkau patį plačiausią ir pasistačiau arčiausiai televizoriaus), porą sekundžių spoksojo, negalėdamas atplėšti žvilgsnio. Dirstelėjau nereginčiomis akimis, lyg vyras būtų iš stiklo, jis, atsidūsėjęs, pritūpė ant kėdės, už poros žingsnių nuo mano krėslo. Žinios baigėsi, tuomet diktorė, visų čia susirinkusiųjų nuostabai, maloniai pakvietė žiūrėti „Žizel“ ir nukėlė mus į Maskvos didįjį teatrą. Per pirmąją programą tuo metu jau rodė titrus serijinės epopėjos „Septyniolika pavasario akimirkų“, kurioje aktorius Tichonovas narsiai kovėsi su fašistais.

Girdėjau nuostabos ir nepasitenkinimo šūksnius bei atodūsius už nugaros, sėdėjau priešais televizorių, todėl pasislinkau dar arčiau ir net vos vos pasvirau į priekį. Niekas nedrįso prieiti ir perjungti kanalo (visgi dieviškoji Žizel…), taip pat niekas nedrįso pasiteirauti, ką veikiu Raudonojoje svetainėje. Dailininkas iš Mogiliovo, pirmasis pripažinęs mano teisę sėdėti čia, buvo verčiamas pasiaiškinti. Jis gūžčiojo pečiais, skėsčiojo rankomis, galiausiai ryžosi kreiptis: prašė manęs leidimo (!) perjungti kanalą, paaiškino, kad ši garbinga draugija susirinko ne dėl Žizel. Ne? NE?!. Senas vyras mandagiai atsiprašė, o jo lūpų kampučiai nerimastingai šokčiojo aukštyn ir žemyn. Atsigręžiau nustebusi, apžvelgiau išsiblaškiusiu žvilgsniu susirinkusiuosius, negalėjau patikėti, kad yra žmonių, nemėgstančių DIEVIŠKOSIOS ŽIZEL, nuolat girdėdavau taip apibūdinant šį Adamo baletą per radiją ir televiziją. Adamo baleto nebuvau mačiusi, bet tikėjausi šią spragą užpildyti kaip tik šį vakarą. Išlaikiau pauzę, svarstydama apie ką tik išgirstą naujieną, tyla pasirodė vertesnė už žodžius, kurių niekas nesiklauso, – pauzės yra iškalbingos, tik reikia saikingai jomis naudotis. Po minutės, ekrane liepsnojant fašistų tankui, pakilau iš savo krėslo ir susimąsčiusi iš lėto nuėjau link išėjimo, nežiūrėdama nė į vieną iš sėdinčiųjų svetainėje. Prie pat durų, atsirėmęs į sieną, sutrikęs žvalgėsi Maestro. Ką jis veikė Raudonojoje svetainėje, sakė nežiūrintis televizoriaus ir nesidomintis serialais? Senis išsekė paskui, sekundę apžiūrinėjome vienas kitą; vilkėjo baltus marškinius, mūvėjo šviesias kostiumines kelnes, buvo pasidabinęs dailia medvilnine liemene – pasikeitė neatpažįstamai. Prisiminusi batraiščius, dirstelėjau žemyn: šviesių vasarinių batų raišteliai buvo tvarkingai užrišti kilpele. Pagavęs mano žvilgsnį, nusišypsojo.

– Kas jus subjaurojo?!. – norėjau klausti, bet jaučiausi per daug pavargusi; tapybos darbų peržiūra šeštą valandą ryto, šeiminė drama, kelionė į Simferopolį, dieviškoji Žizel – vienai dienai visko pasirodė per daug. Nelaukdama, kol Maestro pradės atsiprašinėti, linktelėjau atsisveikindama ir nulipau laiptais į terasą.

Satisfakcija įvyko, bet pasitenkinimo nejaučiau, tik tuštumą ir nuovargį. Norėjau pasakyti jiems, kad vertindami žmogų pagal aprangą elgiasi netinkamai. Pagarba, kurią dabar rodė vilos gyventojai, glumino – kuo jie mane laikė?!. Vienas paprašė padėti atrinkti darbus baigiamajai parodai, akvareles, kurias pagyriau, iškabino galerijoje. Kiti, sutikti krantinėje, iš tolo kėlė skrybėles sveikindamiesi, lankstėsi per pusiaują, net apkūnusis tapytojas iš Žytomyro nukeldavo plokščią kepuraitę su snapeliu. Dabar atrodžiau kaip šie respektabilūs žmonės, niekuo nuo jų nesiskyriau; pavydūs moterų ir smalsūs vyrų žvilgsniai, nulydintys vaikštinėjant krantine, erzino, rūbai, atsivežti iš Simferopolio, ir naujas įvaizdis prilipo, pati nustebau, kad daugiau nė karto neapsimoviau džinsų ir neapsivilkau saulėje išblukusių marškinėlių, nors dėvėdama juos labai gerai jaučiausi. Vieną pavakarę užėjau pažiūrėti vilos gyventojų baigiamosios parodos. Pusė dalyvių iškabino senus, iš namų atsivežtus darbus, ypač pasistengė maskvietis profesorius, oficialusis grupės vadovas; jis nepatingėjo atsivežti didelio formato drobių, kuriose tamsiame, beveik juodame, fone buvo nutapytos nudžiūvusios šakos pilkose apdulkėjusiose vazose: trys paveikslai ir visuose tik šakos be lapų. Natiurmortai niekuo nepriminė pavasario Gurzufe, bet vis tiek juos iškabino geriausiai apšviestoje vietoje. Apžiūrinėjant darbus, įėjo moteris, prisigretino ir sekiojo paskui, atsilikusi per porą žingsnių.

– Tai jūsų tapybos darbai? – atsigręžiau į moterį.

– Kaip atspėjote? Mano pavardės galūnė vyriška, iš pavardės negalėjote suprasti? – nusišypsojo tapytoja iš Almatos.

Ant kortelės, po darbais, perskaičiau pavardę Nosik, tik iš moteriško solidarumo nepasakiau, ką galvoju apie jos tapybą, išsisukau nuo klausimo, bet dailininkė ir toliau vaikščiojo paskui. Palaukusi, kol apžiūrėsiu parodą, ji vėl prisiartino, klausė, ar nesutikčiau pažiūrėti nuotraukas. Skubiai traukė iš didelės rankinės plastikinį maišelį su pluoštu nuotraukų. Tylėjau nustebusi, ji rodė man po vieną. Nufotografuoti prieš daugelį metų sukurti tapybos darbai, grupiniai partinių darbuotojų portretai; du metrai iš penkių, labai didelio formato drobės, kuriose snieguotų viršukalnių fone pavaizduoti išsirikiavę vyrai, visi pasidabinę juodais kostiumais, rūsčiais, neperžvelgiamais, gerai įmitusiais veidais.

– Ir jūs visa tai nutapėte?!. – paklausiau apstulbusi – fotografijų buvo daug, kiekvienoje iš jų mačiau vis kitą grupę, po penkiolika ir po dvidešimt figūrų visu ūgiu.

– Taip, – laiminga linksėjo galvą plenero dalyvė pavarde Nosik. Moteris neteisingai išsiaiškino mano nuostabą, nors dėl darbo apimties triūsas buvo vertas pagarbos.

Man pagailo jos. Labai draugiškai šypsodamasi paklausiau:

– Kodėl užkalbinote mane, kodėl rodote šias nuotraukas?

– Mano darbai, tapyti Gurzufe, nenusisekė. Jūs gi iš Maskvos… – ji lyg teisinosi, lyg atsiprašinėjo.

– Kas jums sakė, kad aš iš Maskvos?

– Viloje kalba…

Dabar supratau, kodėl iš tolo sveikinosi su manimi susitikę dailininkai iš Korovino vilos, kodėl prašė padėti atrinkti darbus baigiamajai parodai – jie bijojo. Gavę progą už dyką pailsėti Kryme (kaip ir aš vaikystėje gavau kelialapį atostogauti tarptautinėje pionierių stovykloje), jie nebuvo tikri, ar pakankamai stropiai už dovaną atidirbo. Mane įtarė esant žmogumi, kuris stebi ir vertina, kaip pionierių vadovas Aleksandras, kuris rinko informaciją stebėdamas pionierių būrį: tai yra skundikai, valstybės saugumo tarnybų užverbuoti neetatiniai darbuotojai, pranešinėjantys apie vieną ar kitą susibūrimą, kolektyvą ir grupę. Žargonu tokia tarnystė vadinosi stukač (rusų k.), pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą „belstukas“, nors aš girdėdavau šį žodį vartojant tik originalo kalba.

Sutikau Maestro, dirbantį krantinėje, guodėsi, kad vienas iš berniukų šukomis subraižė puikų prie jūros nutapytą etiudą, bandė taisyti, bet nesisekė. Neklausiau, ar tai jis gąsdino kolegas, paskleisdamas melą apie mano vaidmenį, ar jie patys padarė klaidingas išvadas, man buvo nebesvarbu. Kalba nesimezgė, atsisveikinau ir nuėjau.