Žaidimas kaip laimės oazė
Eugen Fink. Laimės oazė: esė apie žaidimo ontologiją. Vertė Rūta Jonynaitė. V.: Apostrofa, 2018. 115 p.
Eugeno Finko knyga „Laimės oazė“ yra skirta žaidimo problemai filosofiškai aptarti. Galima teigti, kad Finko filosofijoje žaidimas tapo viena svarbiausių temų. Finkas žaidimą nagrinėjo ir kaip pamatinį žmogaus būties fenomeną, ir kaip kosminį pasaulio simbolį. Jis pratęsė klasikinėje filosofijoje nuo seno gvildentą temą. Herakleito žaidžiančio vaiko įvaizdis buvo svarbus kosminės žaismės simbolis, taip pat Friedricho Schillerio svarstymai apie meno ir žaidimo panašumus dažnai buvo naudojami estetinėse meno teorijose. Nietzschė žaidimą susiejo su kosminės būties tapsmu ir parodė, kad pasaulis gali būti suprantamas kaip apoloniško ir dionisiško pradų žaismas. Olandų kultūros istorikas ir teoretikas Johanas Huizinga knygoje „Homo ludens“ (1938) teigia, kad žaidimas yra būtinas bet kurios kultūros elementas. Savo idėjas jis pagrindžia plačia kultūrologine medžiaga iš įvairių kultūros sričių. Finkas savo knygose rašo apie šiuos žaidimo aspektus siekdamas sistemiškai apmąstyti juos per fenomenologinės filosofijos prizmę. Vienoje iš populiariausių savo knygų „Nietzschės filosofija“ (1960, ji išversta į daugelį kalbų) jis aptaria žmogišką ir menišką žaidimą kaip esminę pasaulio universumo sąvoką. Filosofinei antropologijai skirtoje knygoje „Pamatiniai žmogaus būties fenomenai“ (1979) jis žaidimą apmąsto šalia mirties, meilės, darbo ir kovos fenomenų. Knygoje „Žaidimas kaip pasaulio simbolis“ (1960) kosminę žaismę nagrinėja kaip išorinio tikslo ir pagrindo neturinčią sklaidą. Kosminė žaismė, jo manymu, yra be prasmės ir plano egzistuojanti kosminė visuma, kurios esminiai bruožai atsispindi žmogiškame žaidime. Kuo išskirtinė Finko knyga „Laimės oazė“? Ji išsiskiria paprastumu ir prieinamumu skaitytojui. Ją galima skaityti net ir be nuodugnesnio filosofinio konteksto išmanymo. Joje sistemiškai pateikiami svarbiausi žaidimo bruožai. Visa tai reikia pabrėžti, nes Finko filosofija šiaip jau nepasižymi aiškumu ir sistemiškumu. Jis dažnai dėl to sulaukia priekaištų. Knyga „Laimės oazė“ yra sėkminga išimtis. Šios knygos pagrindas yra radijo eteryje skaitytos paskaitos. Koks gi yra šios nedidelės knygelės turinys? Pirmiausia pateikiamos paskaitos apie žaidimo ontologiją. Papildomai spausdinama paskaita apie žaidimo ir šventės santykį. Pabaigoje kaip priedas pridėtas Arūno Sverdiolo straipsnis „Žmogaus žaidimas, pasaulio žaismė“.
Pirmiausia Finkas siekia pademonstruoti, kuo skiriasi filosofinė žaidimo samprata nuo kasdienio jo supratimo. Žaidimą pažįsta visi, nes visi vienaip ar kitaip turi žaidimo patirties. Tačiau žaidimas paprastai yra traktuojamas kaip kažkas nerimto, kaip pabėgimas nuo darbų ir atsakomybės. Įdomu, kad tokią žaidimo sampratą savo svarstymuose apie kultūros esmę pateikė ir Antanas Maceina. Studijoje „Kultūros tragizmas“ (1949), kuri buvo parašyta pokaryje gyvenant Vokietijoje, Maceina teigia, kad kultūros žaismas yra rimtumo paneigimas: „Kiekvienas kultūros kūrinys netrukdomai gyvena vaizduotės pasaulyje. Todėl šia prasme kiekvienas kūrinys išsivaduoja iš apsisprendimo rimtumo ir virsta savotišku žaismu. Kultūrą žmogus kuria žaisdamas. Tačiau šitame žaisme kaip tik glūdi kultūros tragizmas.“ Toks kultūros žaidybinės prasmės nuvertinimas yra susijęs su maceiniška kultūros esmės samprata. Kultūra, pasak Maceinos, yra netikra. Ji neturi savyje nei gamtinio, nei religinio tikrumo ir todėl pasmerkia žmogų tragiškam egzistavimui. Finkas eina kitu keliu ir, priešingai nei Maceina, siekia reabilituoti žaidimo žaismingumą ir atmeta jo supriešinimą su rimtumu bei atsakingumu. Šiuo požiūriu žaidimas negali būti laikomas vaikišku užsiėmimu. Žaidimas yra pamatinis žmogaus būties fenomenas, kuris apima ir persmelkia visus kitus. Žaismės esama kovoje, meilėje, darbe ir net mirtyje. Visas žmogaus gyvenimas, pasak Finko, yra tikslų siekimas, o šie savo ruožtu yra susieti su galutiniu tikslu – palaima arba eudaimonia. Tačiau siekdamas šių tikslų žmogus suserga savotiška „futurizmo“ liga. Jis nebemoka džiaugtis dabartimi. Žaidimas nepaklūsta šiai ateities tikslų logikai. Žaidimas reikalauja stabtelėti ir būti dabar. Būtent todėl žaidimą Finkas vadina laimės oaze: „Palyginti su gyvenimo eiga ir jos neramia dinamika, jos miglotu abejotinumu ir vis tolyn genančiu nusistatymu į ateitį, žaidimui būdinga rami „dabartis“ ir savipakankama prasmė – jis panašus į stojusios laimės „oazę“ mūsų nuolatinio laimės siekio ir tantališkų paieškų dykynėje“ (p. 27). Žaidimui būdingas imanentinis tikslingumas, pasitenkinimas savimi, vientisa veiksmo prasmė. Žaidimas žaidžiamas ne dėl ko nors, bet dėl paties žaidimo.
Kokie yra pagrindiniai žaidimo elementai? Finkas pateikia svarbiausius. Pirma – žaidimo nuotaika. Žavėjimasis menamąja dimensija ir mėgavimasis pačiu žaidimu. Antra – žaidimo prasmė. Žaidimas negali būti apribotas vien fiziniais judesiais. Šie judesiai turi turėti prasmę. Trečia – žaidimas negalimas be žaidimo bendruomenės. Žaidimas yra žaidimas vieno su kitu. Jis yra žmogiškos bendrystės forma. Ketvirta – žaidimą steigia ir palaiko tam tikras suvaržymas. Jam reikalinga susaistanti tvarka. Žaidimas negalimas be žaidimo taisyklių. Penkta – žmogaus žaidimui reikia žaislų. Žaislo esmė yra susijusi su magišku virsmu. Kasdienės tikrovės daiktas žaidime atsiskleidžia kaip turintis kitą, paslaptingą realybę. Šešta – žaidėjui yra būdingas esminis dvilypumas. Žaidimas reikalauja iš žaidėjo vaidinti tam tikrą vaidmenį: „Žaidimo pasaulio modelyje pats žaidėjas kaip šio „pasaulio“ kūrėjas pasislepia, jis pranyksta savame kūrinyje, vaidina savo vaidmenį, apsuptas to žaidimo pasaulio daiktų ir žaidimo pasaulio bendrininkų. Trikdo čia tai, kad šiuos žaidimo pasaulio daiktus mes įsivaizduojame kaip „tikrus daiktus“, kad netgi galime kas kartą laikyti juos tai tikrove, tai regimybe“ (p. 38). Septinta – tikrovės ir regimybės susipynimas yra esminis žaidimo bruožas. Žaidimui yra reikalingas realių daiktų pagrindas ir menamas žaidimo tikrovės pobūdis negali būti paaiškintas vien subjektyvia vaizduote. Žaidimas atveria esmines pačios tikrovės galimybes.
Aiškindamas žaidimo menamos tikrovės kilmę Finkas žaidimą susiejo su simboliniu veiksmu ir švente. Šią temą studijoje „Grožio aktualumas. Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė“ vėliau plėtojo Hansas-Georgas Gadameris. (Ši knygelė yra išversta ir į lietuvių kalbą.) Reikia pažymėti, kad Finko svarstymai apie žaidimo ir šventės sąryšį yra prisodrinti empirinių pavyzdžių, kurie paprastai būdingi ne filosofijos, bet kultūrinės antropologijos tekstams. Tekste „Žaidimas ir šventė“ Finkas pažymi žaidimo santykį su kūniškai jusliška veikla. Tai būtina nuoroda norint suprasti daugelį sportinių žaidimų. Įdomu, kad Vosyliaus Sezemano „Estetikoje“ (1970) žaidimas taip pat apmąstomas siejant su kūniška veikla ir vaizduote. Žaidimo pavyzdį Sezemanas pasitelkė aiškindamas meno atsiradimą ir kūrybinį naujų tikrovės galimybių atskleidimą. Apmąstydamas žaidimo sąryšį su kultu Finkas pateikė įdomią kaukės vaidmens analizę. Kaukė nėra skirta apgauti ar sukurti iliuziją. Kaukė demonstruoja, kaip netikrovė virsta tikrove, kaip tame, kas netikra, apsigyvena tai, kas aukščiau tikrovės. Finko teigimu, „žinojimas, kad kaukė, žaidimas, vaidinimas ir scena tėra regimybė, nepanaikina ir nesugriauna vaidybos intencijos, „nepalaužia“ tikėjimo, jog tai yra būtis. Priešingai, būtent žinojimas, jog tai regimybė, ir yra sąlyga, kad galėtų nušvisti simbolis“ (p. 68).
Finkas išplėtė žaidimo filosofinę koncepciją. Žaidimą jis suprato ne tik kaip pavyzdį, galintį paaiškinti meno arba kultūros egzistavimą, bet ir kaip žmogaus bei pasaulio visumos simbolinį sąryšį. Kokia, pasak Finko, yra svarbiausia filosofinė žaidimo prasmė? Iš daugelio paminėtų pavyzdžių aiškėja, kad svarbiausias žaidimo bruožas yra tikrovės ir netikrovės dvilypumas. Finkas atmeta metafizinės filosofijos pretenzijas atrasti tikrą tikrovę, kurios filosofai ieško anapus regimybės. Žaidimo fenomeno analizė atskleidžia, kad tikrovės ir fikcijos dualizmas yra tik tariamas. Regimybė ne paneigia tikrovę, bet savo regimumu atskleidžia esmines tikrovės galimybes. Žaidimas atsiranda kaip atvirumas galimybėms ir būties pilnatvės siekimas. Suprasti pasaulio visumos prasmę galima tik dalyvaujant pasaulio visumos žaismėje, būnant čia ir dabar. Žmogiški žaidimai simboliniu būdu atskleidžia kosminės visumos žaismą.
