Tapyba yra meilė, inspiracija ir dopingas

 

Su pianistu ir tapytoju VIKTORU PAUKŠTELIU kalbasi Vidas Poškus

 

 

– Viktorai, šį pokalbį noriu skirti vienai (bet ne vienintelei) iš Tavo kaip menininko sričių – tapybai. Tačiau pirmas klausimas vis dėlto bus skirtas ir muzikai. Būsiu banalus ir pirmiausia paklausiu turbūt dažno klausimo: esi žinomas pianistas, grojęs ne vienoje prestižinėje salėje, – tad kas Tave patraukė į vaizduojamuosius menus? Kodėl?! Žinau, kad šis klausimas pačiam turėtų būti atsibodęs (nes, būdamas tapančiu dailėtyrininku, sulaukiu panašių), bet visgi – kodėl?

– Nuo pat vaikystės buvau ugdomas dviem kryptimis. Nuo penkerių metų lankiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą (fortepijono specialybę) ir lygiagrečiai nuo šešerių – privačias dailės pamokas. Jau tada turėjau vaizduojamųjų menų ir muzikos pagrindus.

Vėliau paauglystėje buvo pasirinktas pianisto kelias, tačiau nuo maždaug dvidešimt dvejų trejų metų vėl ėmiau tapyti. Kodėl? Turbūt kiekvienam žmogui yra skirta tai, ką jis gali daryti geriausiai ir ką darydamas jaučiasi laimingiausiai. Mano atžvilgiu tai tapyba. Kiekvieno žmogaus vienas didžiausių tikslų gyvenime – atrasti tinkamą profesiją, kuria užsiimdamas galėtų jaustis kiekvieną akimirką įsimylėjęs ir inspiruotas.

Žiūrint į dailės istoriją tikrai nesu išskirtinis: pakanka prisiminti Paulį Gauguiną, pradėjusį tapyti dvidešimt penkerių, Henri Matisse’ą, įstojusį studijuoti menų dvidešimt vienų metų, ar mūsų laikų tapytojus Michaëlį Borremansą, pradėjusį tapyti apie trisdešimties, ir Marką Bradfordą, vieną žymiausių mūsų dienų abstrakcionistų (jis įstojo į menus būdamas trisdešimties).

­– Kaip manai, kuo grojimas yra artimas tapybai (o tapyba – grojimui)? Ir kuo skiriasi?

– Man pagrindiniai skirtumai yra du (neskaitant akivaizdžiausio, kad tapybą mes suvokiame akimis, o muziką ausimis). Grojimo procesas vyksta kartu su klausytoju koncerto metu. Jis priklauso nuo publikos ir atlikėjo susikaupimo, akustikos, instrumento kokybės ir t. t. Dailės kūrinys – atvirkščiai – kuriamas būnant vienatvėje ir pristatomas vėliau. Tapytojas gali taisyti klaidas, nuvalyti darbą ir dar kartą bandyti jį nutapyti, o to neįmanoma grojimo proceso metu.

Muzikos kūrinys trunka laike, tam tikrą daugiau ar mažiau fiksuotą jo tarpą. Jo struktūra, nuotaikų kaita yra suvokiama paeiliui ir klausytojas negali to proceso ilginti ar trumpinti. Tapybos darbas yra pamatomas ir suvokiamas iškart visas. Ir tada jau priklausomai nuo žiūrovo skonio, asociatyvumo, žinių gilinamasi į kūrinio esmę.

Visos meno rūšys yra panašios: muzikos kūrinio atlikimas ir tapybos darbas turi turėti idėją, struktūrą, formą, atlikimo meistrystę ir energiją. Kaip bendrumą išskirčiau ir kūrybos proceso sakralumą. Grojant ir tapant geriausiomis kūrybai dienomis yra pasiekiama tam tikra harmonija tarp kūrinio idėjos ir jo įgyvendinimo meistrystės, kuri leidžia dreifuoti po garsų ar dažų vandenyną. Tokiomis dienomis pasiekiamas lygis, kada ne tu sugroji ar nutapai, o atvirkščiai – pats muzikos kūrinys ar tapybos darbas veda, o kūrėjui lieka tik „būti“ tame procese.

– Iš Tavo atsakymų esu jau lyg ir susidaręs tam tikrą nuomonę, bet vis dėlto sukonkretinčiau – kaip manai ar tiki (nes manymas ir tikėjimas yra skirtingi dalykai), kad menininkas yra kažkuo išskirtinis kitų žmonių, kitų socialinių grupių atžvilgiu?

– Menininkai man nėra išskirtinė grupė. Man išskirtiniai yra kūrėjai. Tai žmonės, sugebantys įvaldyti profesiją, tada pakilti virš jos, laisvai kurti. Tai gali būti ne tik meno, bet ir kitų sričių atstovai.

– Studijuoji tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Kodėl? Juk, mano nuomone, buvo galima pasirinkti privačiai kokį nors autoritetingą tapytoją (gal net ne Lietuvos tapytoją). Ar VDA pateisino Tavo lūkesčius (klausiu, nes studijuoji jau ketvirtame kurse, šiais metais ginsiesi bakalauro darbą)?

– Manau, lūkesčius pateisino. Dabar kitose dailės akademijose, net ganėtinai žinomose, dažnai nemokoma, neduodama žinių, o studentai kuria kaip išeina ir tai prilyginčiau meno terapijai. Daugiau gydomasi nuo streso, negu gaunama tapybos pagrindų. Pasirinkau Dailės akademiją, nes čia gali studijuoti tapybą kaip amatą gerąja prasme. Pirmuose kursuose yra tapoma lauke, plenero sąlygomis, taip pat modelių, natiurmortų tapymas yra labai svarbus. Tapybos katedroje tai privaloma. Manau, Tapybos katedros stiprybė – tikrų tapybos žinių suteikimas kartu su studento įvedimu į šiuolaikinės tapybos kontekstą. Jaunieji tapytojai turėtų domėtis šiuolaikine tapyba ne tik mūsų lietuviškame kontekste, bet ir plačiau (pavyzdžiui, tokiais menininkais kaip abstrakcionistas Cy Twombly, figūratyvo virtuozas Kerry Jamesas Marshallas ar tapytojai metafizikai Peteris Doigas, Hurvinas Andersonas).

– Kadangi užsiminiau apie bakalauro studijas, tad paklausiu ir apie tai – koks yra Tavo baigiamojo darbo objektas ir tema? Klausimą galima formuluoti ir šiais laikais labai madingu terminu – koks yra Tavo tapybos tyrimas?

– Esu tapytojas, praktikuojantis tapytojas. Kiekvieną dieną stengiuosi nueiti į dirbtuvę ir ką nors nuveikti. Taip kaupiasi darbų kolekcija. O tapydamas aš irgi kolekcionuoju. Kolekcionuoju idėjas, prisiminimus, jausmus, fantazijas. Ypač prisiminimus. Prisiminimai, atsidūrę drobėje, tampa jau nebe prisiminimais, o tapybiniu kūnu. Mano tema vadinasi „Netikrų prisiminimų kolekcija“. Kalbant plačiau, net pats tapybos procesas yra savotiškas prisiminimas. Dėdamas potėpį nesąmoningai prisimeni, kaip jį dėjai milijonus kartų. Tapydamas, pavyzdžiui, mirusį paukštį, negaliu neprisiminti Jeano-Baptiste’o Chardino, Michaëlio Borremanso ar mažųjų olandų.

– Šiais metais atstovausi VDA tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“. Kaip manai, kokie turi būti studento darbai, kad galėtų atstovauti šiai institucijai? Šį klausimą galima formuluoti ir globaliau – kaip manai, koks turi būti ryšys tarp menininko ir institucijos (na, konkrečiai – galerijos), kad tarp jų megztųsi bendradarbiavimas ir normali kūrybinė / vadybinė praktika?

– Ryšys tarp menininko ir galerijos yra labai svarbus. Manau, svarbu, kad galerija ar galerininkas suprastų ir tam tikra prasme pamiltų menininko darbus, kūrybą. Tada viskas vyks natūraliai. Taip pat jų tikslai ir siekiamybės turi sutapti. Kalbant apie meno rinką, ir galerija, ir menininkas yra vienodai svarbūs dalyviai. Tik dėl jų tarpusavio supratimo ir bendro darbo gali kas nors pavykti.

– Esi matęs platesnio meninio pasaulio, tad turi galimybę lyginti tai, kas vyksta „čia“ ir „ten“. Ko trūksta, o ko ne būtent „čia“? Kas stebina, glumina, galbūt net erzina?

– Net nežinau, visur meninis gyvenimas vyksta panašiai. Skiriasi tik masteliai. Turiu omeny žmonių skaičių, finansus. Bet žmonės visur panašūs ir yra vedami panašių ir gerąja, ir blogąja prasme pamąstymų, jausmų ir idėjų.

Gaila, kad iki šiol neturim tikrai gerų ekspozicinių erdvių didelėms parodoms ir kad nėra politikos vežti pasaulinio lygio tapytojų, skulptorių ir kitų menininkų parodų į Lietuvą. Jeigu būtų vežamos rimtos parodos kaip, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, Lenkijoje, tikrai atkreiptume pasaulinių meno institucijų ir meno gerbėjų dėmesį. Ir pats mūsų meninis lygis kiltų.

– Ką laikai savo tapybos mokytoju? Perfrazuoti klausimą galima ir taip – ar turi tokį autoritetą, kuriuo tapydamas kliaujiesi ar su kuriuo net mintyse diskutuoji?

– Nepasakyčiau, kad yra vienas autoritetas. Visa tapybos istorija yra autoritetas. Kai buvau jaunesnis, galbūt buvo vienaip, tačiau dabar maniškis tapybos laukas plečiasi, tad negaliu ir išskirti vieno mokytojo.

– Ar tapydamas įsivaizduoji savo žiūrovą?

– Kai tapau, pats sau esu žiūrovas. Perfrazuoti galiu Ericą Fischlą, kuris, paklaustas: „Kada yra baigtas paveikslas?“, atsakė, kad paveikslas jam baigtas rodosi tuomet, kai jį pats pamato kaip žiūrovas. Jis būna patenkintas, kai žiūri jo akimis. Aš taip pat susitapatinu su žiūrovu. O šiaip galvoti apie konkrečią publiką yra pražūtinga. Tas pats galioja muzikos klausytojų atveju. Stengiuosi pajausti energinius dalykus ir ne prisitaikyti, o įtikinti.

– Kas Tau yra idėja tapyboje?

– Turbūt reikėtų atskirti, apie ką kalbame – apie spalvinius kodus ar pasakojimus. Modernizme pasakojimu galėjo būti net spalviniai dalykai, kad ir raudonos ir žalios santykis. Dabarties mene dažnai siekiama „kabinti“ pačia idėja. Manau, kad mano atveju galioja ir viena, ir kita. Gaudau ore egzistuojančius, kartais visiškai skirtingus, prieštaringus dalykus. Suvirpinti, suvibruoti gali ir spalva, ir jausmas, ir mintis.

– Matau, kaip kinta Tavo spalvinis mąstymas – nuo ryškių, grynų perėjai prie subtilesnio kolorito. Papasakok apie savo paletę ir spalvas joje. Kokią spalvą mėgsti, kokios nemėgsti?

– Nuo ryškių spalvų prie pilkų atspalvių perėjau dėl to, kad norėjau praplėsti savo galimybių ir priemonių amplitudę. Vienodai smarkiai gali paveikti tiek patys aštriausi (raudona ir žalia, violetinė ir oranžinė), tiek subtilesni (pilka ir mėlyna, pilka ir žalia) spalvų santykiai. Viskas priklauso nuo meistrystės ir paties paveikslo.

O dėl mėgstamų ar nemėgstamų spalvų, tai anksčiau tokias tikrai būčiau galėjęs išvardinti. Dabar – ne. Bet, žinoma, yra tokių spalvų, kurių vengiu, nevartoju. Bet nesakysiu kurių.

– Kaip manai, kančia mene – tai mitas?

– Kančia gyvenime – tai mitas ar ne mitas? Pianistas Ivo Pogorelićius yra pasakęs, kad norint sugroti kūrinį (nesvarbu – ar trumpą, ar ilgesnį) reikia „išnešioti“ beveik metus, devynis mėnesius. Tuo periodu būtina ir maloniai pastoti, ir kentėti nuo skausmų, nemalonių dalykų. Galop – pagimdyti. Man taip yra ir muzikoje, ir tapyboje. Labai retai paveikslą nutapau būdamas vienos būsenos. Dažniausiai reikia patirti ir džiaugsmo, ir kančios.

– Ar asmeninio gyvenimo aistros tapybai padeda? Gal trukdo? Pavyzdžiui, meilė…

– Priklauso nuo to – kaip įsimyli (juokiasi).

– O kokia būsena turi būti atėjus į studiją? Ar aistros padeda?

– Geriau, kad aistrų būtų kuo mažiau (juokiasi). Nes jų ir taip pakanka. Geriau tapyti, kai gyvenime yra viskas ramu. Iš kitos pusės – kartais verta ateiti į dirbtuvę sukrėstam, tada padarai nenumatytų dalykų, to, ko pats iš savęs nesitiki. Svarbiausia – nesinervinti. Man pačiam labiausiai kenkia nervingumas, skubotumas, nepasitenkinimas. Aistros – tai puikūs vitaminai, bet iš kitos pusės – didelis monstras, kuris trukdo siekti tikslų.

– Dopingas mene – koks jis yra ir ar jis reikalingas?

– Dopingas yra gero meno kūrinio pamatymas. Užkuria pamatytas geras paveikslas, išgirstas puikus atlikimas. Tuomet pagalvoju, kad šis pasaulis dar nežlugo…