Taip gimsta demonai

 

– Apie ką dabar norėtum pakalbėti? – susirūpinęs paklausė sugėrovas.

Buvo dar tik vidurdienis, bet mes jau buvome spėję ganėtinai nusigerti pigiu alumi.

Mačiau ant sugėrovo kaktos prakaito lašus, palengva sruvenančius smilkinių link. Visa ši aludė dvokė prakaitu ir troškiu oru. Langai buvo stipriai priveržti varžtais, tad jų negalėjai atidaryti. Atrodė, kad mes plaukiojame tamsioje tiršto oro masėje lyg mikroorganizmai pirmapradėje sriuboje.

Įdėmiai stebeilijau į savo pustuštį bokalą ir laukiau, kol barmenas įpils dar.

– Na ko tu tyli kaip žemes pardavęs? – vėl pabandė mane prakalbinti bokalo draugas.

Nenorėjau kalbėti, tetroškau paskęsti šitoje purvinoje landynėje ir būti užmirštas amžiams.

Pasistengiau atsitraukti nuo aplinkos ir į viską pažvelgti iš šalies, tad visas baro gyvenimas man virto vienu didžiuliu klegesiu: girdėjau bokalų dunksėjimą, šakučių ir peilių garsus, atsitrenkiant vienam į kitą. Visa tai tapo viena didžiule koše, kažkokiu triukšmu.

Staiga apėmė didžiulė baimė, nerimas, kurio negalėjau išreikšti žodžiais. Aš ir vėl tylėjau.

Sugėrovą, kurį nusipirkau už kelis skatikus gatvėje, nusprendžiau palikti bare, apmokėjau sąskaitą ir bėgau kuo toliau.

Galva sukosi, ją kaitino aštrūs saulės spinduliai. Ko gi norėti, kai esi Viduržemio jūros saloje.

Šlaisčiausi po miestą, vadinamą Superbissima. Gausi baroko architektūra sudarė kontrastą tarp to, kaip jaučiuosi ir kokia neapsakoma žodžiais yra Valetos didybė.

Nuolatos vaikščiodavau Valetos gatvėmis, ieškodamas sugėrovų, kurie, kaip pastarasis, atiduos man savo kompaniją už kelis eurus. Bet vis viena jaučiausi čia kaip dideliame Alkatrase. Pabėgimo iš čia nėra. Nepabėgsi ir nuo savęs.

Užsikonservavau savyje. Nuolatos tylėjau, tetroškau pajusti alkoholio sukeliamą svaigulį ir pasidalinti juo su kitu.

Draugų čia taip pat neturėjau, buvau vienui vienas laivu atkeliavęs prašalaitis. Nuo vienatvės retkarčiais net užmiršdavau savo vardą, nes nebuvo nieko, kas mane pažinotų ir galėtų juo pašaukti. Vardas susumuoja tai, kas mes esame, suteikia mums charakterio ypatybes. Aš neturėjau netgi šito. Vienišiaus dalia sunki, bet man ji tiko.

Savo vienatvę, kaip kokį akmenį, sizifiškai ridenau į kalno viršūnę, bet, vos tik ją pasiekus, akmuo nuriedėdavo atgalios ir man vėl tekdavo viską išgyventi iš naujo. Man nereikėjo žmonių pagalbos, mėgdavau su savo bėdomis tvarkytis vienas. Galbūt todėl čia ir pabėgau. Užsidariau Maltos Alkatrase, kaip moterys užsidaro kokiame vienuolyne.

Taip, ši sala man buvo tarytum vienuolynas, kur susidūriau pats su savimi. Sugėrovai man tebuvo mažas šapelis, už kurio griebdavausi it skęstantis, tikėdamasis, kad jie ir aš, apsvaigę nuo alkoholio, pagaliau rasime bendrą kalbą, tačiau taip niekada neatsitikdavo.

Visados apmokėdavau sąskaitą ir palikdavau juos tūnoti tose alkoholio išdavyklose vienišus. Norėjau, kad jie pajustų tai, ką jaučiau aš. Tą nerimą ir baimę. Kad ir jie išgirstų tas peilių ir šakučių keliamas simfonijas ir, nebegalėdami to tverti, pasišalintų iš aplinkos kaip ir aš. Bet taip niekada nebūdavo, paklaikęs nuo aplinkos likdavau tik aš vienas.

Laikas čia slinko lėtai, leidau dienas melancholiškame karštyje, rūkydamas arba gerdamas. Kovojau su savo vienatve, bet ji kaskart pasirodydavo daug stipresnė už mane. Laikas pasireikšdavo tik akivaizdžiai gausėjančiomis raukšlėmis ant mano veido. Nežinau, gal tai buvo ir didelių kiekių alkoholio, ir rūgščių rūkalų pasekmė.

Gyvenau čia, šalia baro antrame aukšte įrengtoje skylėje, buvau susitaupęs pinigų savo askezei, tad dėl stogo virš galvos neteko jaudintis. Tačiau gyvenau visiškoje landynėje, ten buvo tik pajuodęs čiužinys, pora kėdžių, stalas ir gatvės pusėn šviečiantis drumzlinas langas. Man daug nereikėjo, vis viena visą dieną praleisdavau šlaistydamasis gatvėmis.

Ir būtent Valetoje atrodė, kad gyvename antrosios belle époque laikais. Kaip jau minėjau, laiko čia nebuvo, žmonės neskubėdami žingsniavo gatvelėmis, džiaugėsi vasarišku oru, visi linksmi ir nerūpestingai išsišiepę.

Tik ne aš, aš pabėgau nuo žmonijos, bet žmonija atsekė mane ir čia. Nenorėjau būti tarp jų, nes maniau, kad visi vis viena dėvi socialines kaukes. Sukausi neliečiamųjų kastoje, tų visiškai prasigėrusių bedalių kompanijoje.

Ridenau čia savo vienatvės akmenį niekieno nesuprastas ir netgi smerkiamas. Toji vienatvė gniuždė mane, bet, be jos, aš nieko daugiau neturėjau. Teko susitaikyti su ja ir priimti kaip duotybę.

Netikėjau nei dievais, nei demonais. Aš pats sau buvau ir viena, ir kita. Galbūt skamba per daug egocentriškai, bet aš tuo tikėjau. Alinau savo kūną it demonas, ridenau savo vienatvės akmenį ir dievas.

Nenorėjau kalbėti, nes buvau emociškai palūžęs žmogus. Tyla konstatuoja mirtį, o aš jau seniai buvau socialiai miręs. Teliko kūnas, valdomas instinktų ir svaigalų. Tetroškau, kad laikas eitų kuo greičiau, nes juk visi anksčiau ar vėliau būsime nugalabyti būtent laiko.

Kartkartėmis, kai likdavau vienas, pagalvodavau apie savižudybę: norėjau pats būti savo likimo kalviu, nenorėjau paklusti laiko kanonams.

Kaskart, kai išsiblaivydavau, realybė smogdavo visa savo galybe, koks aš buvau niekingas žemės skruzdėliukas, tokiais momentais eidavau į parduotuvę ir pirkdavau kelis metrus virvės. Ir taip kaskart.

Vieną kartą bandžiau pasikarti savo kambaryje: užmečiau virvę ant sijos, užmezgiau mazgą, o kitame virvės gale suraičiau kilpą. Atsistojau ant kėdės, užsimoviau virvę ant kaklo, išmušiau kėdę iš po kojų, tačiau mano sumegztas mazgas neatlaikė svorio, ėmė ir nutrūko. Likimas šaipėsi iš manęs, aš likau gyvas.

Po šio nutikimo kažkas pasikeitė. Nusprendžiau kardinaliai pakeisti savo gyvenimą, norėjau pasišaipyti iš likimo, kuris man buvo toks dosnus dovanodamas gyvybę. Taip, aš tapsiu žudiku, kad artimo netekę žmonės pajustų tokią pat vienatvę, kokią jaučiu ir aš. Tik taip būsiu suprastas – per mirties tylą.

Buvau egocentrikas, žinojau, kad visi mano sutikti žmonės mato tik šešėlius ant olos sienos, o aš buvau tas tikrasis – įžvelgiantis tikrąją ugnį, besišildantis jos glėbyje, patyręs daug šalto.

Taip, tik aš vienas galėjau juos išgelbėti nuo purvino ir tamsaus gyvenimo, bet ne nutraukdamas grandines, o pasmerkdamas juos pražūčiai.

Ar tikslas bus pasiektas, nežinojau. Viskas priklausė nuo tinkamų aplinkybių. Iš gatvėje dirbančio kišenvagio nusipirkau dviašmenį peilį ir kaupiausi savo veiksmui.

Nenorėjau žudyti paprasto benamio, nes jie vis viena neturi ko prarasti, jie neturi artimųjų, tad per tokį žudymą mano vienatvės jausmas būtų nesuprastas, o būtent to ir troškau – bent kruopelės supratimo.

Sėdėjau savo kambaryje antrame baro aukšte ir galvojau apie visa tai, ką nusprendžiau padaryti. Supratau, kad jei ir žudysiu, tai žudysiu blaivus, kad viską tikrai suvokčiau ir pajusčiau. Norėjosi suteršti šio baroko miesto gatves krauju, pažadinti žmones iš belle époque miego.

Man nerūpėjo, kada bus įvykdytas šis nusikaltimas, diena tai bus ar naktis. Man netgi nerūpėjo, ar būsiu baudžiamas už šį veiksmą ir kokia bausmė manęs laukia. Aš tiesiog paklusau savo instinktui žudyti. Negalėjau pakęsti kito žmogaus laimės, nes pats jos nebuvau patyręs.

Išaušo rytas, tūnojau savo kambaryje galvodamas apie būsimą auką: vyras tai bus ar moteris, turistas ar vietinis, ką jis ar ji veikia gyvenime.

Mano ir aukos gyvenimai it paskiri besisukantys vilkeliai trumpam susikirs ir tik maniškis liks toliau suktis.

Išėjau į rytinę Valetą, žmonių buvo nedaug – miestas dar miegojo. Mano vienatvė mane žudė, tyla dusino. Norėjosi tik kažkam sukelti panašius jausmus.

Staiga netoli mano kambario esančiame skersgatvyje pamačiau befotografuojančią turistę. Ji buvo vidutinio amžiaus, apsivilkusi vėjyje laisvai besidraikančia suknele, siekiančia kelius. Nieko nelaukdamas pribėgau prie jos ir išsitraukęs peilį dūriau jai kelis kartus į kaklą. Užklupau ją netikėtai, iš už nugaros. Ji nespėjo net pamatyti mano veido, kai sukniubo ant asfalto.

Išmečiau peilį ir likau stovėti kruvinomis rankomis. ,,Jos tikrai kažkas pasiges“, – pagalvojau.

Kartu ėmė purtyti visą kūną, kuris pajuto adrenalino pliūpsnį. Dar niekada nesijaučiau toks gyvas. Štai ko man reikėjo. Aš įgavau teisę kažką pasiųsti į nežinią. Jaučiausi toks galingas ir svarbus, tikrosios ugnies prievaizdas.

Stovėjau ir žiūrėjau į ją, gulinčią kraujo klane, dabar aš pajutau gyvenimą. Likau stovėti vietoje, niekur nebėgau. Atrodė, kad galėčiau žiūrėti į šį makabrišką paveikslą amžinai.

Staiga išgirdau kažkieno klyksmą ir riksmus. Nespėjau apsižvalgyti, kaip atvyko policija. Susirinko gausi smalsuolių minia.

Prieš mane surakinant antrankiais dar spėjau pagalvoti, kad teisingumas pagaliau buvo įvykdytas. Tyla konstatuoja mirtį, pagaliau kažkas buvo toks pat negyvas, koks ilgą laiką jaučiausi aš pats.

Kas vėliau nutiko su ta moterimi, galiu tik spėlioti, tačiau mane nuvežė į nuovadą. Visą kelią pratylėjau. ,,Viskas, ką jūs pasakysite, gali būti ir bus panaudota prieš jus teisme“, – man dar spėjo išpyškinti vienas iš policininkų. Tylėjau, nes tyla buvo vienintelis logiškas paaiškinimas kalbant apie šitokį mano veiksmą. Prie tylos buvau pratęs ir net nesiruošiau gintis teisme.

Areštinėje praleidau gal savaitę, atsisakiau advokato paslaugų ir į teismo salę žengiau be pagalbos, be jokio užnugario.

Visas tas teismo procesas netruko ilgai. Mane nuteisė kalėti iki gyvos galvos be teisės išeiti lygtinai. Pabaigoje leido trumpai pasisakyti: ,,Aš nesigailiu to, ką padariau, Valeta dabar nebe tokia, kokia buvo prieš šį mano aktą. Aš tik norėjau parodyti, ką gali vienišas, supratingumo negavęs žmogus. Aš net nelaikau savęs žmogumi, nes būti žmogumi man yra per didelė privilegija. Aš sukuosi neliečiamųjų kastoje ir nesitikiu būti suprastas.“

Niekas manęs ir nesuprato, bet po šio įvykio Valeta tikrai nebebuvo tokia laisva kaip iki tol.

Po teismo mane uždarė į vienutę kalėti, kol pakratysiu kojas. Pasilikau su savo vienatve ir tyla. Ir jokio dievo čia nebuvo.