Seni, davai, išsigelbėjam
Seni, davai, išsigelbėjam
Mokslininkai įrodė, kad kai žmogus pradeda sakinį žodžiais: „Mokslininkai įrodė, kad…“, tai jis pisa protą. Dažniausiai tiesiog nori iškišti savo nuomonę kaip faktą.
Išgalvotas vardas realiam asmeniui: Irena (prieš dvejus metus tai buvo populiariausias moteriškas vardas Lietuvoje). Radau ją per tinderį. Kai pirmąsyk mylėjomės, ji paprašė manęs įkišt pirštą jai į užpakaliuką. Niekad nebuvau to daręs. Nesu kunkuliavęs entuziazmu tokiam veiksmui. Labai nustebau supratęs, kad per sienelę, skiriančią makštį nuo tiesiosios žarnos, galiu pirštu jausti savo penį jos vaginoje.
Pakrutinau pirštą ir uždainavau Adelės „Hello from the other side“. Abu pradėjom žvengt taip, kad trumpam užmiršom patį aktą.
Man tai yra vienas stipriausių įrodymų, kad juokas gelbsti. Juk yra ta įtampa prieš kiekvieną sueitį su nauju žmogumi. Nesi tikras, kaip turėtum žaisti, kas patinka kitam, kaip nesusimauti. Šiurkščiai ar švelniai? Palengva ar greitai? Subtiliai ar tiesmukai? Márquezas knygoje „Šimtas metų vienatvės“ šį jaudulį apibūdino kaip šaltį viduriuose.
Juokas. Tą akimirką atsirado tokio lengvumo ir jaukumo. Įtampa išsisklaidė, liko tik švelnus džiaugsmas. Aktas tapo žaidimu. Juokas išgelbėjo, išlaisvino.
Po mano sukelto gaisro mūsų šeimai atrodė, kad namų netekome visam laikui. Netikėjome, kad bus įmanoma atstatyti namus. Mano veidas buvo nusvilęs ir ištinęs taip, kad mama atėjusi aplankyti pirmą kartą iš pradžių nepažino ir praėjo pro mano lovą. Pirmi jos žodžiai buvo: „Jei dar kartą taip padarysi, lupt gausi.“ Brolis, gavęs laisvadienį, su kario uniforma atvyko į ligoninę ir pasakė: „Žinai, aš artileristas, bet tu savo sąskaitoj jau turi daugiau sunaikintų objektų nei aš.“ Mes juokėmės. Ir galbūt būtent tai padėjo išgyventi.
Bičiulis pasakojo, kad pirmą savaitę gyvenant naujame kotedže jis pasakojo savo mylimajai anekdotą. Jai jis nepasirodė juokingas. Bet baigus pasakoti jie išgirdo juoką palėpėje. Tylomis susižvalgė ir iškvietė policiją. Šis bandymas juokauti išgelbėjo juos nuo vagies.
Sykį lankiausi Panevėžio moterų kalėjime. Ten gan daug moterų sėdi už prekybą narkotikais. Bendravau su viena čigone vardu Aliona. Ji man pasakė: „Teisėjas taip ir sako: „Aliona, mes tave sodinam ne dėl to, kad tu pardavinėji, o dėl to, kad pardavinėt nemoki.“ Kalbėdama ji ir pati juokėsi. Ir stebėdamas ją juokiantis pagalvojau, kad jei žmogus gali juoktis, vadinasi, ne visos laisvės yra atimtos.
Man artimi Terry Pratchetto žodžiai: „Kartais geriausia nusijuokti, nes kitu atveju gali išprotėti.“ Kai gulėjau durnyne, užsiminiau apie juos savo psichiatrui. Jis tarė: „Bet tu supranti, kad tau jau nebegalioja šitie žodžiai?“ Bet man regis, kad net beprotis visuomet gali išprotėti dar labiau.
Viktoras Franklis, rašydamas apie koncentracijos stovyklą, teigė, kad išgyveno tie, kurie juokėsi. Juokas gali atrodyti kaip labai nenormali reakcija į koncentracijos stovykloje vykstančius dalykus. Bet nenormali reakcija į nenormalius dalykus yra visai normalu.
Prie mano namų yra vaikų darželis. Sykį eidamas pro šalį girdėjau, kaip susipažįsta du vaikai. Vienas pirmų klausimų, kuriuos uždavė kažkuris iš jų: „O tu gerietis?“ Manau, kad čia galime kai ko pasimokyti. Kitą kartą eidamas pro šalį išgirdau, kaip vienas berniukas šaukia kitam: „Martynai, tu pedikas!“ Manau, kad ir čia galime kai ko pasimokyti.
Manau, kad Jėzus, Mahometas, Buda ir kiti iš tos gaujos tikrai skaldė prikolus. Ir man atrodo, kad tai turėjo būti nuostabūs bajeriai, tiesiog dieviški. Tik tuo metu niekam iš metraštininkų neatrodė svarbu užrašyti tuos dalykus. O gaila. Yra daug kanoninių ir apokrifinių evangelijų „pagal…“ Galėtų būti bent viena evangelija „paprikolu“.
Tikiu, kad juokas gelbsti. Kadaise nusipirkau vibratorių ir visur su savim tampiausi. Juoko dėlei. Jis mane išgelbėjo ir stojant į vaidybą akademijoje. Per etiudą, kurį rodžiau, komisijos nariai sėdėjo akmeniniais veidais. Suprantu juos – neutrali išraiška yra taktika. Kad stojantysis nesuprastų – gerai ar blogai. Šešerius metus sukdamasis scenose su literatūra, performansais ir kt. buvau pripratęs prie publikos reakcijos. Tas komisijos neutralumas žudė. Etiudui įpusėjus išsitraukiau vibratorių ir padėjau ant žemės. Įjungtas jis sukasi. Išgirdau, kaip komisijoje keli žmonės nusijuokė. Buvau išgelbėtas, galėjau už to užsikabinti ir tęsti. Galiausiai įstojau.
Dirbdamas už baro pastebiu, kad juokas padeda išvengti begalės konfliktinių situacijų. Išgelbsti. Vienas mano kiemo draugas pasakojo, kad naktį pripiso kaip paršas ir myžo ant krūmų prie kažkokio daugiabučio. Kažkoks marozas jam pradėjo šaukt: „Ką tu myži ant mano namų?“ Tada anas jam atsakė: „Seni, ką, tu krūmuose gyveni?“ Jie abu nusižvengė ir marozas tik nusitręšė cigaretę, pizdy nedavė.
Pro jau minėtą darželį sykį ėjau vakare. Tėvai važiavo pasiimti vaikų. Iš vienos mašinos išlipo be galo orus ponulis. Veide išraiška „esu labai svarbus“. Ėjo darželio kiemu įėjimo link. Pro šalį bėgo du vaikiukai. Vienas bėgdamas klausia: „Kas čia toks?“ Kitas nesustodamas atsako: „Kažkoks šikalas.“ Tai buvo stebuklas matyti, kaip subliūško visas orumas ir vertė. Priminė pasaką, kurioje tik vaikas išdrįso pasakyti, kad karalius nuogas.
Išsigelbėsim juokdamiesi. Kalbėjau su draugu, baigusiu filosofiją. Sakiau: „Žmonės teigė, kad pasaulį išgelbės gėris, grožis, dar kažkas… Man atrodo, kad pasaulį išgelbės juokas.“ Jis akimirką patylėjo ir atsakė „Žinai… ne. Bet kai suprasim, kad pasaulio niekas neišgelbės, juokas mums labai padės.“
Baigdamas: mokslininkai įrodė, kad šis kūrinys nuostabus. Ypač pirmasis jo sakinys.
Jolitos Puleikytės piešinys
Nuogumo spąstai
Priminė apendikso operaciją prieš penkiolika metų. Operacinėje uždėjo kaukę, pradėjo narkozę. Prieš atsijungdamas pamačiau save iš viršaus, gulintį ant operacinės stalo po apskritom lempom, jodu išteptu pilvu. Per spektaklį atrodė, kad neveikiu, tik stebiu. Kūnas juda erdvėje ir atlieka veiksmus. Nėra sąmoningo proto srauto. Scenoje nejaučiu skausmo. Tik kitą dieną pamačiau, kad pasikardamas dar ir abudu kelius nusibalnojau.
Ar lengviau apsinuoginti, kai stebi pažįstami, ar tai atlikti priešais pirmą kartą matomus žmones? Pirmasis mano vaidmuo – spektaklyje pagal Saros Kane pjesę „Apvalytieji“. Veikėjas Robinas pirmoje savo scenoje visiškai apsinuogina, o kitoje – pasikaria ant moteriškos palaidinės.
Kiekvienas pasirodymas scenoje yra savotiškas stresas. Nuo streso, kaip ir nuo šalčio, susitraukia bybys. Gal dėl to, kad kraujas suteka į kojas, kad galėtum bėgti. Stovėjau užkulisiuose ir laukdamas savo nusirengimo scenos bandžiau susijaudinti. Jei šalia nebūtų buvę kitų aktorių, gal būčiau net šiek tiek patampęs. Bet čia sukyla abejonė – jei persistengčiau ir į sceną įbėgčiau su palapine kelnėse…
Mano vaidmuo – antraeilis, kelios scenos, spektaklis rodomas retai. Tai, kas nutinka, yra visai nesvarbu vertinant apskritai. Vertinant apskritai, tai, kas nutinka bet kurio vieno iš aštuonių milijardų žmonių gyvenime, yra visiškai nesvarbu. Bet nė vienas iš mūsų juk apskritai nevertina savo gyvenimo. Savąjį vertiname su ypatingu išskirtinumu.
Po savaitės galvojau apie nuogumą. Apsinuoginti sunku ir prieš pažįstamus, ir prieš nepažįstamus veidus. Bet supratau, kad visiškai pochui, kaip fotogeniškai atrodo apsinuoginimas. Ir bet kurios kūno dalys. Esmė ne ta. Tikiu, kad išėję iš spektaklio žmonės kalba apie save pačius, apie Kane medžiagą, režisūrinius sprendimus… o ne apie kažkurio aktoriaus birką ar papus.
Tam, kad išprotėtum, nereikia katastrofų. Užtektų objektyviai įvertinti savo egzistenciją. Gerai, kad absoliučioji dauguma to nesugeba. Dėl to daugelis ir išvengia šizofrenijos. Tiesa ta, kad gyvenime mes vaidiname dar daugiau nei teatre. Kiekvienas, net ir mažiausias, mūsų melas yra vaidinimas. Kasnakt pradėdamas darbą už baro aš pradėdavau dešimties valandų monospektaklį. Man tekdavo barmeno vaidmuo. Retam lankytojui būdavau kas nors daugiau.
La petite mort. Mažoji mirtis. Taip prancūzai vadina jausmą stipraus orgazmo metu, kai akimirką iš malonumo šiek tiek atsiskiri nuo realybės. Mane šis jausmas apima kaskart leidžiantis lėktuvui. Tai visad primena kritimą. Panika su dėkingumo prieskoniu. Nes gyvenimas ganėtinai pilnas įvairiausių potyrių.
Ir scenoje. Kai tik išėjus į prožektorių šviesą apima malonus siaubingos panikos dvelksmas. Panika, kylanti suvokus, kad dabar negalėsi pajudėti iš vietos. Nepadarysi nieko, ką planavai. Tartum staigiai panirus į ledinį vandenį. Tada žengi žingsnį. Mažoji mirtis lieka mažoji, apėmusi tik akimirką.
Atvirai kalbėdamas su draugais, kurie pamažu įgyja suaugusių žmonių statusą, pastebiu įdomų dalyką. Kartais didelė dalis suaugusiojo gyvenimo yra planavimas, kada gali sau leisti sugriūti. Fiziškai, dvasiškai, emociškai, psichiškai. Leisti sau tokį breakdowną.
Teatras pareikalauja daug. Dabar tik mokausi to, bet jau formuojama darbinė etika ir metodai. Dažnai pasijunti išsunktas. Tačiau psichiškai jaučiuosi sveikiausiai per savo gyvenimą. Gal dėl to, kad per etiudus ir trenažus įkūnijame daugelį savo pavidalų. Paprastai dauguma žmonių juos slopina, gniuždo, slepia.
Juk dažnai atskiriame veiklą nuo „savo gyvenimo“. Darbas ir „mano gyvenimas“. Mokslai ir „mano gyvenimas“. Šeima ir „mano gyvenimas“. Bet juk nėra atskirų veiksmų ar vyksmų – visa tai ir yra tavo gyvenimas. Tai suvokus pasidaro lengviau. Nes nebeieškai laiko „gyvenimui“, o tiesiog gyveni. Kitu atveju tiesiog skaldai savo gyvenimą į fragmentėlius.
Teatras, filmavimai, akademija – man rodos, kad tai nėra „darbas“ ir „mokslai“. Tai ta pati vienalytė būtis. Nereikia jos skaldyti į atskiras dalis. Pats žodis „šizofrenija“ yra iš graikų „schizein“ – skilti ir „phrēn“ – protas. Įmanoma, kad bėgant laikui darbas scenoje taps rutina, nebeveiks taip kaip dabar.
Anksčiau galvojau: „Jei turėčiau laiko, parašyčiau pjesę, pateikčiau projektų paraiškas, imčiausi iniciatyvos…“ Dabar galvoju: „Blemba, jei turėčiau laiko, tai nusikarpyčiau kojų nagus.“ Dabar dažnai nuščiūvu, kai atsiranda laisvo laiko. Darbinio kuino mąstysena: kai nėra bybio, kurį reiktų čiulpt, nustembi ir nesuvoki, kodėl vaikštai išsižiojęs.
Tai žavinga. Aišku, ateina dugnai, kai jau visai pyzdec. Gal pasaulį išgelbės ne tiek grožis, kiek mūsų gebėjimas grožėtis pasauliu. Jei pasaulį apskritai reikia gelbėti. Dabar pagalvoju, kad jei baigiantis dienai dar turiu jėgų, vadinasi, pasilikau jas sau ir niekam neatidaviau. Tai šiek tiek apmaudu. Yra teorija, teigianti, kad jei milijardai beždžionių spausdintų mašinėlėmis, galų gale kažkuri iš jų parašytų „Hamletą“. Bet, paprastai sakant, beždžionės evoliucionuodamos tapo mumis ir vienas iš mūsų galiausiai parašė „Hamletą“.
Apsinuoginti nėra sunku. Taip atrodo, kyla jausmas, panašus į mažąją mirtį. Tada žengi žingsnį. Mes to bijome ir gal visai pagrįstai. Bet nuogumas išprovokuoja nuogumą. Nuostabiausi ir gražiausi akimirksniai įvyksta dėl to apsinuoginimo – fizinio, emocinio ar protinio.
