Robertas Mūkas: „Mano filosofija yra poezija be sąskambių, o poezija – filosofija su sąskambiais“
Robertas Mūkas (tikr. Avenas, 1923–2006) – latvių rašytojas, filosofas. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje studijavo teologiją (tačiau atsisakė kunigystės), Belgijoje – žurnalistiką, Jungtinėse Valstijose – bibliotekininkystę ir filosofiją. 1954–1998 m. gyveno JAV. Tenai 6-ajame dešimtmetyje ėmė publikuoti eilėraščius, vėliau pasirodė filosofijos darbų. Nuo 1998 m. iki mirties gyveno Rygoje. Išleido 8 poezijos rinkinius, 12 religinio ir filosofinio turinio knygų. Rašė latviškai ir angliškai.
Vaizduotė ir įkvėpimas
Vaizduotės ir įkvėpimo klausimas – tai dalis estetikos, kurios pradmenys siekia senovės Graikiją. Ši erdvė evoliucionavo: estetikos teorija keitėsi drauge su žmogaus ir gamtos santykių permainomis.
Kalbant apie meną, šiandieną vis dažniau vartojamas epitetas „kūrybinis“. Kreacionizmas laikomas svarbia menininko vidinės konstitucijos dalimi. Tačiau estetikos teorija tvirtina, kad šis žodis ir su juo sietini požiūriai apie meno pobūdį atsirado palyginti neseniai – XVII amžiuje. Daug senesnis ir „kreacionizmui“ giminingesnis žodis yra „genijus“, reiškiantis „užtarėją arba dvasios globėją“ (angl. tutelary spirit).
Platono kūriniuose (ypač „Valstybėje“) menas, įskaitant ir poeziją, yra viena iš mimesis (imitacijos) formų. Poetai ir menininkai esą tokie žmonės, kuriais negalima pasitikėti, nes jie geba tik iš dalies imituoti gamtą. Pagal Platono mokymą gamta yra amžinos ir nesikeičiančios realybės (Idėjų valstybės) prasta kopija, vadinasi, menininkas gali pateikti tik ne visos kopijos dublikatą.
Istorijos vyksme keitėsi mimesis sąvoka. Neoplatonikai manė, kad menininkas pamėgdžioja ne fenomenalųjį, materialųjį pasaulį, o juo paslėptus archetipinius sluoksnius, kuria naują gamtą, tarsi būtų naujas dievas. Ši mintis apie menininką kaip Dievo antrininką per Renesansą ir romantizmo judėjimą pasiekė mūsų dienas, meno mimetizmo funkcija tapo „sukūrimo“ sąvoka. Sukūrimas, kūrybinis aktyvumas – esminis menininko įsipareigojimas.
Tačiau poezijos atveju galima skirtingai žvelgti į estetikos patirtį. Platonas vėlesniuose dialoguose, priešingai nei ankstesnė poetus peikianti pozicija, rodo kūrėjams pagarbą. Platoną labiausiai domino įkvėpimo psichologija, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina mokymas apie maniją arba dieviškąją beprotybę (enthousiasmos). Poetas esąs apsėstas kažkokio dievo, dvasios arba savo mūzos, bet niekada – savo mirtingojo ego.
Poezijos psichologijos istorija yra individualiosios psichologijos pasakojimas, jis nuo antikos tęsėsi ir Renesanso laikotarpiu, tik čia ji ėmė centruotis individe ir tapo „genijaus“ psichologija, drauge keičiančia ir šio žodžio reikšmę. Iš pradžių „genijus“ buvo nuo poeto atsiskyrusi dvasia – dvasiška būtybė, išskirtinai sąveikaujanti su poetu. O šiandien genijumi laikome žmogų, kurį yra apėmusios kūrybinės kančios, agonija: kažkas jį įkvepia iš „vidaus“.
Romantizmo sąjūdis romantiškąjį meno suvokimą perkėlė iš įkvėpimo psichologijos į vaizduotės psichologiją. Atsisakyta požiūrio, kad menas yra dvasios apsėsto individo produktas, ir imta tvirtinti, kad tai paties individo produktas; „individas“ suvokiamas ne kaip įprastinė žmogaus asmenybė, o kaip genijus, jo „nesuvokiamas“ protas.
Įkvėpimo psichologija nuo vaizduotės psichologijos skiriasi tuo, kad pirmoji yra pasyvi, o antroji – aktyvi. Šiandieninė nuostata: vaizduotė negimsta pati iš savęs, pats poetas turi kažką dėl to daryti, nors nesama sutarimo, ką jam reikėtų daryti arba – su kuria savo psichikos dalimi. Poetas kažką privalėtų daryti ir tada, jeigu tai reikštų „nieko nedarymą“ – paklusti savo vaizduotės jėgoms, savajam genijui, savajam „nesuvokimui“.
Šiame taške sunku atskirti vaizduotę nuo įkvėpimo. Abiem atvejais turime reikalą su savitu „aktyviu pasyvumu“, atsipalaidavimu (relaksacija). Reikia nusiraminti vidujai, įsileisti kokią nors jėgą ar faktorių, kurie viršytų ego ribas. Tiktai tada galima sukurti ką nors nauja. Reikia išsivaduoti iš ego spąstų, susijungti su visuma. Tai yra procesas, kurį religijos istorija vadina mistine patirtimi. Poetas pagal prigimtį yra mistikas.
Antra vertus, mėgstama sakyti, kad visi poetai yra egoistai. Jeigu taip, tai tada reikėtų sakyti, kad jie yra šventieji egoistai. Poetas yra „šventas“ ne tuo požiūriu, kad jis visados „be nuodėmės“, o todėl, kad jo nuodėmė prilygsta Rojaus Adomo nuodėmei, kurią šventasis Augustinas pavadino felix culpa – laiminga nuodėme, nes ji padarė žmogų nepriklausoma, savarankiška ir laisva būtybe, kuri gali rinktis ir gėrį, ir blogį. Tiktai dėl šios pasirinkimo galimybės žmogus gali nuspręsti dalyvauti dieviškajame kūrybos akte – būti kuriantis: ne tik vaizduojantis, ne tik imituojantis Dievą, bet ir padedantis Jam kurti naują pasaulį. Poetas yra naujasis Adomas.
Šiame procese esminį vaidmenį vaidina Ieva – moteriškasis žmogaus psichikos elementas. Ievos „misija“ – kartkartėmis pristabdyti poetą, jeigu jis pradeda skrajoti pernelyg aukštai, priminti, kad dangus negali būti be žemės. Poezija, kuri sklendžia aukštai, yra sterili, pažodžiui – nevaisinga. Ievos pareiga – poetą „apvaisinti“, priversti jį sugrįžti prie šaknų žemės plutoje.
Poezija ir filosofija
Žodis „filosofija“, kaip žinome, gimė senovės Graikijoje, jo pradinė arba etimologinė reikšmė – „išminties meilė“. Išmintis nėra „protingumas“. Protingu žmogumi paprastai laikomas toks individas, kuris daug ką žino, kuris savyje turi sukaupęs augančio informacijos plūsmo saugyklą arba kartoteką. Bėda ta, kad šie žmonės daug žino, bet mažai ką supranta. O ką reiškia „suprasti“? Kad suprastum, nepakanka proto, smegenų vožtuvų aktyvumo. Prote sukaupta išmintis turi integruotis į visą žmogų, ji turi tapti gyvenimo leitmotyvu. Išmintingas žmogus ne tik žino, bet ir stengiasi gyventi santarvėje su savo žiniomis.
Mylėti išmintį nelengva, bet ji yra vienintelė, kuri mus pakelia aukščiau gyvulio. Kad ji nebūtų „beviltiška meilė“, pirmiausia savyje reikia įkurdinti, išvystyti kurį nors vidinį priimantį sluoksnį. Tarp įsimylėjėlių ir mylimų objektų arba asmenų turi būti kokia nors bendra platforma, bendras vardiklis. Filosofija sklinda ne tik iš proto aruodų, bet ir iš širdies gelmių. Latviškai tai pavadintume širdies protu.
Filosofija, kaip „gryno proto“ produktas, nedera su poezija, kuri labiau primena vėją. Vėjas pučia ten, kur jam patinka. Poeto šūkis galėtų būti toks: „Laikykis už vėjo!“ Bet iš kur tas vėjas pučia? Psichologas pasakytų – iš pasąmonės. Taip pat būtų galima pasakyti – iš už-pasąmonės ar virš-pasąmonės, iš kažkurio sielos sluoksnio, kuris be perstojo keičiasi, miršta ir atgimsta. Paprastai tai vadinama inspiracija (įkvėpimu). Tai galėtų būti būsena, kurios apimtas esti visas žmogus – žmogus kaip mikrokosmas, į kurį remiasi makrokosmas. Manyje skamba ir dūzgia visas neišmatuojamai kerintis ir slėpiningas pasaulis. Rašant eilėraštį, pasaulio dvelksmas įsiveržia į mane, ir aš esu vienas su viskuo. Arba – kaip mėgstama patetiškai pasakyti – manyje pulsuoja visata.
Bet įkvėpimą būtina disciplinuoti, nes jis neturi proto – vėjas neturi proto. Jis gali tapti nevaldoma, chaotiška jėga, kuri sunaikina poetą arba – geriausiu atveju – padaro padrikų posmelių eiliakaliu. Poezija yra reikli ir pavojinga mylimoji. Jai reikia viso žmogaus, įskaitant ir jo smegenų aparatūrą. Nepakanka vien gilių ir stiprių emocijų. Asistuojant protui, reikia nugrimzti į gelmę. Jei poetui šis pasaulėlis atrodo absurdiškas, tai jo užduotis – ne tiek atskleisti tą absurdą (sudėti į posmus), bet kuo aiškiau jį parodyti. Absurdą reikia apvilkti prasminga, suprantama forma.
Poezija ir filosofija yra seserys, kurios kartkartėmis kivirčijasi, nesuprasdamos viena kitos, bet galų gale joms lemta seseriškai sugyventi. Jeigu tai neįvyksta, filosofija tampa sausu akademizmu, profesija, į kurią įsilieti gali tik išrinktieji („šviesūs protai“). Tada filosofai ima kurti „pasaulio pažiūras“, kurių ryšys su „gyvu gyvenimu“ labai menkas. Tai abstrakcijos, kurios nepatenka į daugiasluoksnį pasaulio dvelksmą. Jos gimsta negyvos.
Savo ruožtu poezija be „išminties meilės“ yra akla. Ji gali būti „tyra“, bet tam tyrumui trūksta šio pasaulio atmatų ir purvynų tikrumo, pagrįstumo. Purve reikia įklimpti iki ausų, nes tiktai jame gali pajusti nežemiškus nušvitimus.
●
Iš pradžių esą buvęs Žodis. Ir Žodis tapęs kūnu (istoriniu Jėzaus asmeniu). Poeto atveju Žodį reikia įterpti į formą, „suformuoti“ taip, kad jis taptų prieinamas visiems nepateptiesiems – kad ir „paprastas žmogus“ galėtų dalyvauti poezijos mūzos svajonėse. Poetas irgi svajotojas, bet jo svajonės skiriasi nuo įprastinio „svajingumo“, nes jos yra realesnės už realųjį gyvenimą. Poetas kalba vaizdų kalba. Vaizduotė yra sielos galia matyti anapusinius daiktų paviršius – pažvelgti į visą esamos gelmės dimensiją, pagrindinių dalykų ir įvykių turinį. Vaizduotė yra kūrybinė galia par excellence. Dievas sukūrė pasaulį vaizduote, šiuo požiūriu Jis yra visų laikų genialiausias menininkas. Žmogus gali tik sekti šį dievišką talentą ir gal net pagerinti Dievo sukurtą pasaulį. Šiuo ir tiktai šiuo požiūriu poetas – kaip ir bet kuris menininkas – yra tik „pasaulio lopytojas“. Jis turi užlopyti kiaurymes, kurių Dievui nepasisekė užsiūti. Ar galima įsivaizduoti dar kilnesnę profesiją?
Bet į šias kiaurymes galima sukišti ir įvairias dvokiančias atliekas. Tą aromatą, kuris kelia šleikštulį sielai ir kurio nenuplausi duše, kuris tinka tik musėms, uodams ir kipšams.
Žodis tapo kūnu. Turiniui (žodžiui) būtina forma. Manding, svarbiausias poezijos vertinimo kriterijus yra turinio ir formos vienovės reikalavimas. Turinys be formos yra žurnalistika, informacijos lavina. Forma be turinio yra sterili – tuščias skambesys. Tiktai tada, kai esti turinio ir formos dermė, galima kalbėti apie metonimijas ir kitus literatūros kritikos įrankius.
Reinkarnacija
Mano pelenų urnos neužkaskite į žemę.
Te mano dulkės it lengvi pūkeliai
Plevena stratosferoje
Drauge su angelais ir piktosiomis dvasiomis,
Anapus laiko ir erdvės
Būna gyvi To Pono alsavimu.
Gal iš pelenų prasikals
Naujos gyvybės daigai,
Ir aš kiurksosiu dar kartą
Čia virš žemės –
Netikras.
Po apokalipsės
Šis pasaulio namas jau svyruoja,
Skersvėjai traukia, treška,
Skylė skylės gale.
Remontuoti būtų metas.
O gal geriau nugriauti jį
Ir viską pradėti iš naujo?
Kaip per pirmą sukūrimo dieną?
Neskubėki.
Ženklus išvysi – greit bus apokalipsė,
Iš kapo išlįs
Naujasis Adomas su Ieva
Be figos lapelio,
Rojaus žalčiui išaugs sparnai,
Ir jis skris angelų pulke
Tarsi savas,
Sąvadaudamas šviesą ir tamsą.
Išnyks ir pragaras, ir velniai,
O pats Viešpats bus tai baltas, tai juodas.
Rainis ir Aspazija
„Velniai rautų! – tarė Rainis, įžengęs į dangaus platybes. –
Čia juk nėra apie ką mąstyti.
Ar kas nors čia spausdins mano rankraščius?“
„Pasilik juos savo krepšy, – pasigirdo kažkoks balsas. –
Mes neturime spaustuvės.
Tu pernelyg dvasingas,
Tavo didelė galva, plona sėdynė
Ir neturi žaibolaidžio.
Geriau eik pas savo Aspaziją
Ir jos plaukų sruogomis
Kopki į dangų.
Niekas kitas tavęs čionai neatneš.
Pasinerki į jos akių gelmę,
Į jos sūpuojančias šlaunis,
Į jos lūpų nektarą
Kaip į Šėtono glėbį
Ir tiktai tada kalki posmus.“
Rainis pakluso.
Nulipo žemyn, padėjo gėlių prie savo paminklo
Ir su Aspazija, už parankių susikibę,
Klaidžiojo Latvijos kloniais,
Žemėje kopė į dangų
Kaip Dievo duota pora.
Tiktai šv. Petras stebėjosi: kaip tai gali būti –
Pulti nuodėmėn ir pakilti?
●
Vakar paskambinau Dievui.
– Alio, – sakau. – Ar galėčiau kreiptis į Jus?
Tyla.
Vadinasi, jis yra.
Dinozaurų konferencija
Skambutis. Visi sėdasi už ilgo, tuščio stalo,
Vyriausiasis zauras – stalo gale,
Kiti – pagal rangus – šonuose.
– Taigi, – sako Balsas, – kiek ilgai tai dar gali tęstis,
Kai žmonės nebeturi ką valgyti?
Draugai zaurai, prašau ramybės,
Dar ne katastrofiška pabaiga.
Kancleris Kolis mums kuriam laikui
Atsiųs pakankamai sausų davinių.
Mano draugas Bušas pamokys ekspertus,
Kaip tuos davinius teisingai išdalyti,
Taip, kad kiekvienas kažką gautų
Ir kad mano imperijoje nebūtų jokio radikalizmo.
Paskui savo emisarus siųsiu pas popiežių,
Kad jis pašlovintų
Žemėje prasidėjusią amžinąją taiką,
Kad patrankas perkaltų į arklus.
Taip. Dabar, draugai zaurai, eikite pas velnią,
Nes mane netikėtai užvaldė juoduma.
●
Šiandieną galiu kalbėti tik simboliais ir metaforomis,
Šiandieną poetu jaučiuosi.
Sakyčiau – iškilmingai pakylėtas.
Aš žvelgiu į gyvenimą iš aukščiau –
Olimpietiškai, metaforiškai ir, atleiskite,
Šiek tiek sarkastiškai.
Ne, aš nesišaipau iš jūsų kasdienybės bėdų.
Aš viską, ką regiu, į posmus keliu.
Rytoj nulipsiu nuo pjedestalo
Tenai, kur egzistenciškai kuičiasi
Tokie patys kaip aš ir kiti
Parazitai.
Vertė Arvydas Valionis
