Psichologiniai užrašai. Salomėja Nėris
Norisi rašyti Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, nes man, kaip psichologui, vis dėlto labiau rūpi žmogus, o ne talentingas menininkas, bet tebūnie – Salomėja Nėris. Norisi, kad šie užrašai turėtų tam tikrą tęstinumą, tad po Vinco Mykolaičio-Putino pasirinkau jo studentę, o vėliau moterį, su kuria jį siejo globėjiški, draugiški santykiai. Abiem rūpėjo didingi idealai, tik Putinas jų daugiau ieškojo kūryboje, o Nėris – meilėje. Abudu dėl to kentėjo, tik skirtingai.
Šiame straipsnių cikle analizuoju lietuvių rašytojų asmenybes, remdamasis viešai prieinamu Myers ir Briggs asmenybės testo (MBTI) teoriniu modeliu, įkvėptu dar Carlo Gustavo Jungo idėjų. Pagal šį modelį žmogaus asmenybės tipą galima identifikuoti atsižvelgus į keturis bruožus.
1 asmenybės bruožas nusako, kuriam pasauliui žmogus teikia pirmenybę – savo vidiniam idėjų, vaizdinių (introversija) ar išoriniam žmonių, daiktų ir pan. (ekstraversija).
Salomėja Nėris paauglystėje nebuvo linkusi daug bendrauti, sudarydavo atsiskyrėlės įvaizdį: „Gimnazijoje būdavo šokiai, vaidinimai. Bet Salomėja neidavo į šokius, nedalyvaudavo vaidinimuose, chore“, – prisiminė ją pažinojusi metais jaunesnė moksleivė (Viktoras Alekna, Salomėja, Vilnius: Dienovidis, 1996, p. 43). Vėliau universitete situacija pasikeitė, ji aktyviai dalyvavo menininkų susirinkimuose, tapo veiklesnė. Nors neabejoju, kad tam turėjo ir vidinio polėkio, vis dėlto didelę įtaką darė žmonės, kuriuos ji laikė autoritetais ar kuriems simpatizavo. Taigi pirmiausia Nėrį matau kaip introvertę, linkusią analizuoti savo vidų, o ne išorinį pasaulį, tai rodo ir įprotis ar pomėgis rašyti dienoraštį.
2 bruožas nusako, kokiam supratimui žmogus teikia pirmenybę – praktiškam, orientuotam į tai, kas realu, ir paremtam patirtimi ar intuityviam, paremtam savarankišku mąstymu, įspūdžiais ir įvairiomis galimybėmis.
Skirtumą tarp praktiškumo ir intuityvumo suprantu taip: praktiškumas – tai gebėjimas naudotis aplinkybėmis, aplinka, sumanumas savoje srityje; intuityvumas – polinkis neapsiriboti tuo, kas pasiekiama aplink, bet siekti įsigilinti į dalyko esmę. Taigi Putiną matau kaip turėjusį kūrybos teoretiko talentą, Nėrį – iš esmės kaip poezijos meno praktikos meistrę. Nėries kūryba labiau kyla ne vien iš mokslinio išsilavinimo, bet iš žmogiškos patirties, ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės. „Poetės žodis auga iš to, kas giliai glūdi mūsų visų pasąmonėje, genuose – iš pasakų, sakmių, raudų“, – teigia Rita Tūtlytė (Rita Tūtlytė, „Poezija mums ir apie mus“, in: Salomėja Nėris, Lauk manęs, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 11). Dėl to jos kūryba arčiau visų žmonių, ne tiek individualistinė.
3 bruožas nusako, kaip žmogus linkęs priimti sprendimus – dažniau remiasi savo įsitikinimais, principais ir logika ar labiau atsižvelgia į santykius su kitais žmonėmis, situacijos specifiką.
Nėris neretai apibūdinama kaip neprincipinga, patikėjusi sovietinės valdžios pakalikų įtikinėjimais. Nesiginčysiu, jaunystėje buvo ateitininkė, vėliau pradėjo gilintis į politinės kairės pažiūras, savo kaip poetės gabumus naudojo rašydama meninės vertės neturinčius eilėraščius. Vis dėlto psichologiniu požiūriu matau asmenybę, kuri savo sprendimus paremia santykiais su žmonėmis, kuriais tiki, kuriems simpatizuoja. Dar būdama jauna jautriai reagavo į kitų žmonių nesėkmes: nemėgo, kai mokytojai šiurkščiai elgėsi su klasiokais, jaudinosi dėl prastai besimokančios sesers, ilgai nedrįso atstumti ją įsimylėjusio vaikino, nors ir nesistengė apsimetinėti, kad jį myli: „Pagaliau pasakiau, kad jo nemylėjau ir nemyliu. Man baisu dabar, kad aš tada galėjau tokia beširdė būti. [...] Aš kentėjau ir jaučiau, kaip jis kenčia“ (Viktoras Alekna, Salomėja, p. 135). Taip pat nesiryžo nutraukti santykių su jau vedusiu Juozu Eretu, nors, regis, suprato, kad jie niekur neveda. Jausmai ir ne visai pamatuotas pasitikėjimas užgoždavo sveiką mąstyseną, principus. Be to, daug tikėjosi iš meilės, bet ilgokai nesutiko jai skirto vyro. Tai lėmė nuotaikų svyravimą, kartais, atrodo, ir lengvą depresiją.
4 bruožas nusako, kuo žmogus labiau remiasi formuodamas savo gyvenimo būdą – planavimu, iš anksto priimtais sprendimais ir tvarka ar lankstumu ir spontaniškumu.
Atrodo, kad gyvenime Nėris daugiau kliovėsi įspūdžiais, jausmais, buvo spontaniška, priimdavo sprendimus gerai neapgalvojusi, pasitikėdama kitais. Dėl to jos gyvenimas labiau primena bangas, o ne liniją (žinoma, kalbant griežtai, nė vieno iš mūsų gyvenimas neprimena linijos, tačiau analizuodamas Putino gyvenimą susidariau įspūdį, kad jis buvo ganėtinai stabilus ir apgalvotas). Šitai iš dalies suteikia poetei žavesio, stichijų ar archetipų energijos, savo prigimtį ji pati yra pavadinusi pasiutusiu, laukiniu žirgu (Viktoras Alekna, Salomėja, p. 188).
Bene svarbiausius tris poetės gyvenimo įvykius taikliai apibendrina eilėraščio „Gyvenimo giesmė“ (1927) pradžia:
Gyvenimas mano – vėjas palaidas!
Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus.
Gyvenimas mano – pavasario aidas.
Gyvenimas mano – tai sapnas klaikus.
Palaidas vėjas – bene garsiausiai nuskambėjusi Nėries ir Ereto meilės istorija. Pavasario aidas – 1936 m. balandžio 28 d. dienoraščio įraše skaitome: „Prieš porą dienų (IV.26) mudu susiglaudėm, susiliejom į vieną būtybę.“ Čia kalbama apie laimingos meilės paieškas pagaliau vainikavusių santykių su Bernardu Buču pradžią. Galiausiai klaikus sapnas – prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas privertė blaškytis iš vieno Rusijos miesto į kitą su mažu sūnumi, kamuojamai nežinios dėl vyro, apsigavusiai ir ištekėjusiai antrą kartą. Sapnas – nes galiausiai iš jo pabunda: grįžta į Lietuvą, vėl apsigyvena su savo pirmuoju vyru.
Apibendrinimas. Šįkart apibendrinsiu pavaizduodamas asmenybės visumą tam tikra schema. Uždaras vidinis ratas žymi iš patirties kylantį pasaulio suvokimą, labiau apsiribojantį vienos srities išmanymu. Rodyklė, nukreipta į centrą, – tai orientavimasis į savo vidinį pasaulį. Banguotas išorinis ratas (debesis) – spontaniškas, emocijomis paremtas gyvenimo būdas. Vingiuotos jungiančios linijos – sprendimai labiau lemiami aplinkybių, jausmų ir santykių.
