Maksimas Krongauzas: „Kalba keičiasi, ir tai požymis, kad ji gyva“

 

Rusų portalas „Culture.ru“ praėjusių metų vasarį pakalbino rusų kalbininką, profesorių, tarptautinio slavistikos žurnalo „Russian Linguistics“ redakcinės kolegijos narį Maksimą Krongauzą (g. 1958), pastaruoju metu besispecializuojantį sociolingvistikos srityje, tyrinėjantį internetinę kalbą ir žargoną. Jo įžvalgos apie interneto įtaką kalbai, besiformuojantį naują bendravimo etiketą ir apskritai kalbos kultūrą gal bus įdomios ne tik rusų kalbos vartotojams.

 

– Kaip keičiasi mūsų gimtoji rusų kalba? Kokią įtaką jai daro naujosios technologijos?

– Išorinio pasaulio transformacijos verčia kalbą prisitaikyti. Tokiomis sąlygomis nesikeičianti kalba nustoja savo pagrindinės – komunikacinės – funkcijos. Tokie pokyčiai nėra kuo nors blogi, bet puristams tai pats skaudžiausias dalykas, todėl diskusijose ima skambėti tokie įvardijimai kaip „kalbos darkymas“, „degradacija“, „žūtis“, nors yra visiškai ne taip! Šiuolaikinės rusų kalbos transformacijos prasidėjo nuo Persitvarkymo, o piką pasiekė praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Dar vienas kalbai svarbus reiškinys – internetas, jis iš principo pakeitė žmonių komunikaciją. Tinklaraščiai ir socialiniai tinklai visų pirma paveikė patį bendravimą internetu, bet padarė įtakos ir rusų kalbai apskritai.

– Socialiniuose tinkluose bendraujame trumpais pranešimais, ir daug kas atkreipė dėmesį, kad tokia maniera persiima ir tiesioginė, „gyva“ šneka. Kaip atsiradus internetui pasikeitė kalbos normos?

– Tai savaime suprantama. Nors internetu mes tarsi bendraujame raštu, iš tikrųjų tai tiesioginis bendravimas, atitinkantis sakytinę šneką. Šnekėdami paprastai nevartojame sudėtinių sakinių, dalyvinių ar pusdalyvinių konstrukcijų, o jei ir vartojame, tai labai retai. Struktūriškai šiuolaikinė interneto kalba – labiau sakytinė.

– Nors suvokiame ją kaip rašytinę.

– Taip, suvokiame akimis. Būtent dėl to pasitelkiame papildomų priemonių: pavyzdžiui, šauksmą reiškiame didžiosiomis raidėmis.

– Be to, socialinių tinklų etiketas neleidžia dėti taško sakinio gale. Jei „pašnekovas“ padėjo tašką, tai vertiname kaip agresiją arba nenorą plėtoti dialogo. Kokia šio skyrybos ženklo ateitis?

– Su tašku sietinos dvi problemos. Pirmoji: koks taško santykis su šypsenėle, ypač su „išsigimusiąja“, t.  y. reiškiama skliaustų pavidalu? Šypsenėlės tapo labai svarbiu bendravimo elementu. Jos paprastai dedamos sakinio gale ir, negana to, tapo tokios įprastos, kad jų nebuvimas verčia sunerimti. Ypač kalbant apie žmones iki trisdešimties. Sakinio gale neišvydę šypsenėlės, jie mano, kad pašnekovas pyksta. Taigi neutralus yra šypsenėlės buvimas, o ne atvirkščiai. Negana to, ji ima užgožti tašką. Šypsenėlė gerai sugyvena su klaustuku, neprisiima jo funkcijos. O jei sakinio gale padėjai vieną ar kelis skliaustus, taško jau nebereikia. Antroji atsiradusi problema nesusijusi su šypsenėlėmis: kam dėti tašką viso pranešimo gale? Jeigu žinutės tekstas sudarytas iš kelių sakinių, tai tarp sakinių taškas dedamas, o visos žinutės pabaigoje jis jau nebereikalingas, nes žinutė turi tam tikrą rėmą, dėl kurio žymėti pabaigos nėra būtina.

– O gal tai tiesiog kvietimas toliau tęsti „pokalbį“, kažkas panašaus į nebaigtą sakinį?..

– Nemanau, veikiau – „pastangų ekonomija“. Kalba apskritai linkusi paprastėti, todėl tai, kas neturi praktinės ar pragmatinės vertės, sunkiai išsilaiko. Taško nebuvimas tapo norma, o štai padėtas taškas kelia nerimą. Atsirado reiškinys, kurio anksčiau, žinoma, nebuvo.

– Grįžtant prie šypsenėlių: dabar įsigalėjusi nauja mada – internetiniai paveikslėliai (stickers). Žiniasklaidoje rašoma apie naujus paveikslėlių rinkinius. Teatro kritikas Aleksejus Kiseliovas net atliko eksperimentą: savaitę su draugais ir kolegomis bendravo vien GIF failais ir paveikslėliais, ir žmonės ne tik jį suprato, bet ir panašiu stiliumi palaikė pokalbį. Kokia paveikslėlio ateitis?

– Tokia komunikacija įmanoma, bet nesu tikras, ar stabili. Dabar, jei neklystu, bendravimas paveikslėliais nederinamas su tekstu, tiesa?

– Ne, bet jie priduoda papildomos prasmės.

– Teisingai, bet paveikslėliais bendraujama be žodžių, ir tuo jie skiriasi nuo emociukų (emoji), kurie įterpiami į tekstą. Bet nei paveikslėliai, nei emociukai nėra kalbos ženklai. Tarkim, „tekstinė“ šypsenėlė vis dėlto yra ženklas, atliekantis maždaug skyrybos ženklo ar intonacijos funkciją, o paveikslėliai visai kitokie: jie neterpiami į tekstą, jie patys yra atskiri baigtiniai pranešimai. Negana to, juos galima perskaityti labai įvairiai. Galiu interpretuot kaip vieną žodį, kaip visą frazę, galiu išskaityti ištisą tekstą, bet kanoninės jo reikšmės nėra. [...] Jei Kiseliovas būtų susidūręs su tokiu pat eksperimentuotoju iš kitos šalies, tai bendravimas būtų nutrūkęs, nes keliskart apsikeisti paveikslėliais, žinoma, įmanoma, bet paskui komunikacija užbuksuos. Manau, įprastos kalbos paveikslėliai neišstums, bet bus naudojami žaidimo forma, kaip paprastos replikos. Pavyzdžiui, kai nelabai norim atsakyti „pašnekovui“, neturim, ką sakyti, arba baigiam pokalbį, mums patogu pasinaudoti paveikslėliu, nenumatančiu tolesnės plėtotės. Anksčiau tokią funkciją atlikdavo šypsenėlė, ir pokalbis savaime užsibaigdavo.

– Prakalbote apie tai, ką daryti, kai nesinori tęsti pokalbio. Šiuo metu randasi naujas bendravimo etiketas: tiesiog šiaip paskambinti – nederama, geriau iš pradžių parašyti, sutarti dėl skambučio, o tada jau pabendrauti tiesiogiai. Kokių dar subtilybių esama? Kaip jas sugaudyti žmogui, užaugusiam ne interneto epochoje?

– Štai aš, pavyzdžiui, neužaugau interneto epochoje, ir tokie dalykai mane siaubingai erzina, tačiau esu priverstas prisitaikyti prie šitos rašytinės kalbos ekspansijos. Esat absoliučiai teisus: šiandien kreipimasis į žmogų žodžiu suvokiamas kaip tam tikras spaudimas, trukdymas, o gal net agresija. Buvau apstulbintas, kai pirmąkart gavau SMS žinutę su klausimu, ar galima man paskambint. Atrodytų, nėra nieko paprasčiau, kaip surinkti numerį, bet kuo daugiau tokių žinučių gaudavau, tuo labiau man aiškėjo, kad bendravimas žodžiu yra tapęs kažin kokiu specialiu veiksmu. Sprendžiant problemas tai be galo nepatogu. Tarkim, reikia susitarti dėl susitikimo: „Galite pirmadienį?“ – „Ne, negaliu.“ – „O kada jums patogu?“ – „Antradienį.“ – „O kelintą?“ – rašo man. „Iki ketvirtos užsiėmęs…“ Tai, kas tiesioginiu pokalbiu būtų išspręsta per minutę, čia aiškinamasi dešimtimis laiškų.

– Bet juk galim ir neatsakyti…

– Taip. Arba užtempti „pokalbį“. Tarkim, paprašau jauno kolegos susisiekti su kitu žmogumi ir išspręsti kokį klausimą. Po savaitės suprantu, kad taip nenutiko. Klausiu kolegos, ar įvykdė mano prašymą. „Taip, įvykdžiau“, – atsako. O ką jis padarė? Nusiuntė laišką ir nesulaukė atsakymo. Kiekvienas žmogus plečia asmeninę savo erdvę, tad pereiti prie žodinio bendravimo galima tik įveikus mandagumo užtvaras ir gavus leidimą.

– Netrukus išvis nustosime vienas su kitu bendrauti žodžiu.

– Klasikinė situacija, kai žmonės susirenka į vieną vietą ir puikiai praleidžia laiką, neištarę kits kitam nė žodžio. Vyresniems žmonėms tokia istorija, viena vertus, atrodo anekdotinė, kita vertus, tai tikroviškas vaizdas. Vaikai tėvams pasakoja, kaip gerai kompanijoj „pabendravę“. „O apie ką šnekėjotės?“ – „Nieko nešnekėjom. Drauge žaidėm kompiuterinius žaidimus.“ Atsirado naujas bendravimo stilius, naujas etiketas – reikia prisitaikyt, bet svarbiausia: nepasinerti visa galva. Štai jūs, pavyzdžiui, pageidavote, kad interviu vyktų žodžiu, bet šiais laikais aš vis dažniau tik gaunu klausimus, atsakau, ir tuo interviu baigiasi.

– Bet tai, man regis, irgi etiketo nepaisymas: kodėl žmogus, iš principo nesuinteresuotas tuo interviu, privalo skirti tam laiko: rašyti atsakymus, siųsti laiškus?

– Bet čia esama tam tikrų pliusų: kuo pokalbis malonesnis emociškai, tuo interviu – beprasmiškesnis. Kadangi šnekėdami vartojame tokias priemones, kurios užrašytos erzina, tarkim, tokie pertarai kaip „tai va“. Ne visi žurnalistai juos išbrauko.

[...]

– Palikime internetinius memus ir grįžkime prie kalbos. Daug tėvų ir mokytojų skundžiasi, kad vaikai šiais laikais prasčiau rašo, daro daugiau rašybos ir skyrybos klaidų. Ar čia galima įžvelgti ir internetinės kalbos kaltės?

– Taip, tai viena iš priežasčių. Karta, užaugusi tais laikais, kai nebuvo taip aktyviai naudojamasi internetu, skaitė knygutes. O karta, augusi tuo laikotarpiu, kai buvo madinga „padugnių kalba“ (язык падонков – šio amžiaus pradžioje rusakalbiuose internetiniuose pokalbių forumuose, tinklaraščiuose, socialiniuose tinkluose ir pan. vartotas žargonas, kuriam būdingas sąmoningas taisyklingos rašybos nepaisymas (pvz., rašant taip, kaip tariama), nenormatyvinė leksika – red. past.), rašybos darkymas, iš ekrano skaitė ne mažiau nei iš popieriaus. Todėl tie žmonės neturi susiformavusio taisyklingos žodžių rašybos vaizdo. Juk taip, kaip reikia, rašome ne dėl to, kad mokykloje išmokome taisykles, o paprasčiausiai todėl, kad pripratome prie tokio, o ne kitokio žodžio vaizdo. Raštingas žmogus absoliučia dauguma atvejų nepajėgia suformuluoti taisyklės, bet vis tiek žino, kaip taisyklingai rašyti. O vaikams, užaugusiems interneto epochoje, taisyklingasis atstumas ir „padugniškas“ actumas – iš esmės kone lygiaverčiai žodžiai. Šiandien žmonės nekontroliuoja savęs: jei praleista raidė ar nepadėtas kablelis netrukdo suvokti prasmės, tai ir gerai. Tyčinio žodžių darkymo mada jau praėjo, bet komunikacija vis tiek liko svarbiau už rašybą. Pažymėtina, kad dabar apskritai į ortografiją žiūrima paprasčiau. Jei žmogus sovietiniais laikais parašydavo su klaidomis, jam būdavo baisiai gėda. Tokia sarmata psichologiškai apsunkindavo rašymą. Interneto epochoje iškilo principinio pasirinkimo klausimas: arba rašai, nors ir su klaidomis (dauguma net raštingų žmonių vis dėlto daro klaidų, nes netikrina to, ką parašė), arba toliau gėdijies, bet nieko nerašai. Ir čia išaiškėjo, kad komunikacija svarbiau už kalbą. Žmonės tiesiog bendrauja sau būdingu raštingumo lygmeniu.

–  O jums neatrodo, kad tam įtakos galėjo turėti ir fonetika, mokykloje mokoma vos ne nuo pirmos klasės, tas žodžių skaidymas garsais?

– Taip, matyt, tai metodinė klaida, bet aš nežinau, kada ta metodika imta taikyti; man regis, kad dar anksčiau. Šiaip ar taip, tai prasta metodinė priemonė, bet interneto poveikis vis tiek stipresnis.

– O kaip šnekėti šiuolaikiškai, bet drauge ir kultūringai?

– Man atrodo, kad šios dvi sąvokos neprieštarauja viena kitai. Aš, pavyzdžiui, su jumis ar, tarkim, su anūkais virtuvėje juk nešnekėsiu tokia pat kalba, kokią vartoju skaitydamas paskaitą. Išsilavinęs žmogus žino, kaip ir kada šnekėti. Tai vadinama registrų perjungimu. Žmogus, nemokantis kaitalioti šitų registrų, nemoka rusų kalbos. Mokėti kalbą – tai ne tik gebėti šnekėti bendrine kalba. Jei noriu šnekėti ir kultūringai, ir šiuolaikiškai, vienoje situacijoje visai nevartosiu slengo, pavyzdžiui, moksliniame pranešime. Kitoje situacijoje, pavyzdžiui, bendraudamas su vaikais ar su draugais, jei nevartosiu šnekamosios kalbos ir tai kompanijai būdingo slengo, atvirkščiai, atrodysiu keistai ir nekultūringas. Taigi, jei aš bendrauju internetu, turiu derintis prie stiliaus, kuris įprastas toje sferoje. [...] 

– Internetine kalba persiima ir literatūra? Daug pavyzdžių, kai rašytojai ant savo socialinių tinklų profilių „sienos“ rašo ištisus romanus arba leidžia knygas, sudarytas iš socialiniuose tinkluose skelbtų žinučių.

– Taip, nauji žodžiai iš literatūros tekstų gali „emigruoti“ į bendrinę kalbą, tačiau internetinio žargono žodžiams paprastai tai nebūdinga – jie per daug žaismingi, ir tai trukdo tapti neutraliems. Bet vienas kitas žodis vis dėlto prasibrauna į bendrinę kalbą. [...]

Dar atsirado nauja atsisveikinimo forma – „iki ryšio“. Anksčiau sakydavome „iki pasimatymo“, „iki susitikimo“, turėdami omeny vizualinį kontaktą. Naujajai atsisveikinimo formulei jau dvidešimt metų, ir ji taip įsitvirtino, kad tik puristai begali ją neigti.

– Įdomu, kad jūs – memų, internetinės kalbos tyrinėtojas – taip atsargiai vertinate frazę „iki ryšio“!

– Aš net šypsenėlių beveik nenaudoju! (Juokiasi.) Reikalas tas, kad nuolat turiu būti stebėtojo pozicijoje: jei pernelyg pasiduočiau visoms naujovėms, nustočiau pastabumo, atšiptų žvilgsnis.

– Vaikams sunku suvokti sudėtingas literatūros kūrinių kalbines konstrukcijas, ten juk visiškai kitokia kalba, nepanaši į interneto. Kaip sudominti vaiką skaitymu?

– Reikia patiems skaityti, aptarinėti, domėtis vaikų skaitymu. Reikia sudaryti sąlygas, kuriomis ši veikla taptų įdomi. Jei šeimoje įprasta aptarinėti suaugusiųjų pažiūrėtus filmus, perskaitytus romanus, tai patraukia ir vaiką, jam irgi norisi dalytis. Būtina su mažais vaikais daug drauge skaityti ir neperleisti šio užsiėmimo auklei. Tėvai, nerandantys laiko paskaityti savo vaikui, daug praranda. Bendras juokas ir knygos išgyvenimas, man atrodo, labai suartina. Savo vaikams aš daug skaičiau, anūkams, suprantama, mažiau laiko lieka, bet su jais aš daug šnekuosi, o tai kalbos atžvilgiu, man regis, irgi naudinga (juokiasi).

– Kokia jums regisi rusų kalbos ateitis, tarkim, po 5–10 metų? Ar šnekėsim angliškai ne blogiau nei rusiškai kaip, pavyzdžiui, Olandijoje?

– Rusų kalbos stiprybė paremta visų pirma didžia rusų literatūra, kuri visai šiuolaikiškai toliau plėtojama, ir, antra, didžiule mase tingių jos vartotojų, kurie niekada neišmoks jokios užsienio kalbos. Šiuo atžvilgiu Olandijos likimas mums negresia. Problemų rusų kalbai gali kilti nebent atskirose vartojimo sferose. Pavyzdžiui, mokslininkai dažnai pereina prie užsienio kalbos, nes taip patogiau. Arba norėdami padauginti savo skaitytojų rašo angliškai. Rusų kalbos pranašumas, daugelio nepasitenkinimui, tas, kad ji gyvai įsilieja į bet kurią sferą, pavyzdžiui, internetą: baisioji „padugnių“ šneka ir jos šalininkai jame kuo puikiausiai gyvuoja. O pagal internetinių puslapių skaičių pasaulyje esame antri treti, žinoma, smarkiai atsilikdami nuo anglų kalbos, bet vis dėlto. Kalba keičiasi, ir tai požymis, kad ji gyva. 

 

www.culture.ru

Vertė Reda Vegelevičiūtė