Internetas ar lazda

Visai ne visagalis tas internetas su savo gūglais ir kitais prajovais. Daug, net labai daug ko negaliu jame surasti. Ko reikia, beveik niekada nerandu. Štai reikia surasti tokio Wacławo Korabiewicziaus nuotrauką jaunystėje – nėra, nors imk ir važiuok į Varšuvą dėl jos.

O jei randu, tai ko nereikia (to paties W. Korabiewicziaus nuotrauką senatvėje), bet ko reikėjo arba dar reikės. Ko man ateityje reikės, ne visada žinau, tik čia ir dabar, aš juk ne Dievas ir net ne angelas koks, tik ieškantis ir nepatenkintas dėl to, kad neranda greitai, žmogus.

Taip, taip patogu, greita, informatyvu, glausta, ne visada teisinga ir tikslu, bet efektyvu. Skubančiam, neturinčiam laiko, su išmaniuoju telefonu delne pats tas visos medijos ir dar daugiau viename ir greitai.

Dabar toks gyvenimo tempas. Čia man mano vidinis balsas atidunda ar dar koks šizofreniškas dėdė pataria iš kažkur, iš de profundis, iš mano vidurių.

Nežinau, kas tampo tą gyvenimą ir koks jo tempas, bet norisi stabdyti.

Ką stabdyti?

Viską stabdyti, žmones, mašinas, internetą, žemę, po velnių, norisi stabdyti. Kur visi lekiam, kaip kokie „Tomahawkai“ į Basharo al-Assado cheminį taikinį Dumoje.

Ar mes jau nebe rūpintojėlių žemė, ar mes dabar jau išmokom susirūpinti greitai? Įsivaizduojate kas nors skubantį rūpintojėlį, tokį pasikėlusį padurkus ir skuodžiantį per laukus ir šunkelius, anot Gintaro Beresnevičiaus, „vieną iš mentaliteto sudedamųjų dalių“?

Reikės kreiptis į pažįstamą tautodailininką ir užsisakyti skubančio rūpintojėlio skulptūrėlę. Pasidėsiu ant darbastalio ir skubėsiu dar labiau, jeigu jau rūpintojėlis pakilo iš savo kryžkelės.

O jeigu lėčiau, mažiau, ramiau vos, vos, kaip seniau, kaip labai seniau?

Štai iš vienos damos, ką damos – poetės, dramaturgės ir rašytojos Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (1815–1869) dienoraščio puslapių lėtai, gracingai, su pasakotojo ir stebėtojo talentu liejasi lėtas gyvenimo vaizdinys (cituoju iš atminties): „…vasaros pradžia, mes kaime Dabraulėnuose, sėdim po šimtamete liepa ir valgom rūgpienį su rupia rugine duona, kalbamės, skaitome gautus laiškus ir laikraščius iš Paryžiaus…“ Seniau laiškai kaimynams buvo gabenami raitelių, o ne vienu paspaudimu.

Ir įsivaizduoju dabar sėdinčius prie lėkščių, vienoj rankoj šaukštas, kitoj „Samsung“ ar „Huawei“, ir bendraujam su eteriu ir jame pasklidusiais nematomais mūsų „draugais“ iš fb ar tviterio, ar dar kokių internetinių pasviečių. Telefoną padedame tam, kad atsikąstume rupios ruginės duonos. Ir vis siunčiam laiškus, žinutes, nuotraukas su rūgpieniu, duonos rieke vienu paspaudimu.

Gal reikia sugrįžti prie dendiškų lazdų lazdelių vyrams ir šelmiškų skėčių moterims? Tada juk tektų bent jau iki transporto priemonės lėčiau eiti, ką ir kalbėti apie pasivaikščiojimą gatve, parku (ar tokių pasivaikščiojimų dar išliko?).

Bet su tom lazdom, žiūrėk, kaip dabar yra. Kad ir tos vadinamosios šiaurietiškosios – jos visai neskirtos lėtai eiti. Kur tau, pasižiūrėk, kokia aštuntą ar devintą dešimtį įpusėjusi močiutė prašvilpia pro šalį su šiaurietiškosiomis lazdomis ne kaip panelė, o kaip kokia gazelė iš tos „Cemio Gemzės“ reklamos, kur Linas Kunigėlis greitakalbe pasakoja apie ją ir naudą sąnariams. Nepavysi, būtų bateliai su gilesniais protektoriais, tai dar į išsižiojusią burną pritaškytų pelkės vandens su visokiomis bakterijų ir bacilų kolonijomis, apnuodytų dar.

Šiandien jau ir lazdos paskirtis yra suteikti greitį ar pagreitį ar bent jau tam, kad neatsiliktumei nuo skubančiųjų. Kur?

Kartais tas skubėjimas asocijuojasi su Cezario Graužinio režisuoto spektaklio „Drąsi šalis“ personažu, kuris ir po mirties, karste, dar dirba, skuba. Kur?

Čia jau kitas klausimas. Sunkus ir neįmanomai sudėtingas. Anądien vieno pažįstamo paklausiau: „O kur tu skubi?“, atsakė: „Niekur“ ir nuskubėjo nemažindamas greičio. O kam skubėti tada? Klausimo neišgirdo, nes jau buvo nutolęs tiek, kad nebereikėtų atsakinėti į tokius įtartinus klausimus. Juk būčiau klausęs dėl lazdos, ar nereikėtų grąžinti jų kartais į madą? Tai štai, prisėdau po pusamže liepa miesto aikštėje, nes dvaro su šimtametėmis liepomis neturiu, juk XX amžiaus žemės reformos dvarus beveik sunaikino. Galvoju, ką rinktis – lazdą ar internetą. Pasitikrinau telefone, veikia „vaifajus“, vai vau, kaip gerai, nes čia palanki erdvė internetui pasirodo esanti. Įsivedžiau į „Google“ paiešką žodį „lazda“. Akimirksniu surado 980 000 paieškos rezultatų, per 0,53 sekundės dalį.

Dabar kol išsiaiškinsiu internete apie lazdą ir jos galimybes stabdyti skubančiuosius, niekur jau neskubėsiu, kol turiu internetą ir neturiu net šiaurietiškųjų lazdų, neskubėsiu.

Bet kas ten taip barška? Ogi rūpintojėlis skuba aikštės pakraščiu su šiaurietiškosiomis lazdomis, su besiplaikstančiais apie basas kojas padurkais. Negi tai jau įvyko?