Fragmentai (V)

 

Nuvažiavau į „Evans Cycles“ pasikeisti dviračio sėdynės. Parduotuvė ką tik atidaryta (gan ankstus rytas), erdvioje naujų dviračių salėje stoviniavo vienas pardavėjas. Kai pamatė mane įvažiuojant su dviračiu, iš jo laikysenos ir vangaus apsisprendimo ateiti link manęs supratau, kad tikra nelaimė, jog užsukau. Pasisveikinom tačiau maloniai. „Reikia sėdynę pakeisti“, – parodžiau įplyšimus senojoje. „Ar iš anksto užsisakei laiką?“ – „Ne. Pamaniau, paprasčiausiai užsuksiu… Gal galima užsisakyt dabar?“ – „Naaaa… Rekomenduočiau, – atsirėmė pilvu į mano dviračio stabdžių rankenėlę, – vieną kitų „Evans“, kur nors Belsaize, pavyzdžiui (TOLI), nes pas mus užsakyti visi laikai. Nėra kur įterpti.“ – „Norėčiau čia, nes gyvenu netoliese (ką reiškia „užsakyti visi laikai“?). Kaip geriausia užsisakyti?“ – „Aaaaa… – vėl nutęsė (internetu tai galima padaryti arba DABAR), – geriausia pasiskambinti…“ – pasakė, bet tada pagalvojo tą patį ką ir aš – jeigu jau atėjau, tai gal tai tolygu užsakymo skambučiui. Atsijungė nuo stabdžių rankenėlės ir nuėjo prie kompiuterio patikrinti kalendoriaus. Artimiausias metas, kai galiu atvaryti dviratį, – liepos 11 d., bet turbūt to nenoriu, pridūrė. „Labai jau ilgai laukti.“ – „Kaip aš nepagalvojau, – tariau susigėdusi. – Turbūt teikiate pirmenybę klientams, kurie dviračius pirko pas jus?“ – „Naaa… – sujudo. – Tiesa, daug naujų dviračių reikia sukomplektuoti, ir tik tada galiu tave užrašyt, užtai liepos 11 d.“ – „Viskas aišku, turėjau susiprasti. Ką gi, dėkui, geros dienos.“ – „Geros dienos“, – tespėjo pasakyti, mano nugara jau buvo tarpduryje.

Kiaulė, pagalvojau išėjus. Mano, kad pasyvia agresija viską galima pasaulyje nulemti. Durnius.

Pakeliui namo yra kita dviračių parduotuvė. Mažytė. Nuvažiavau ten. Jos durys visada užrakintos, bet kabo didelis užrašas PASPAUSTI SKAMBUČIO MYGTUKĄ. Vos paskambinau, kaipmat durų atidaryti atėjo gerai nusiteikęs vyras. „Ar galiu užeiti?“ – „Jo, žinoma žinoma, varyk vidun.“ Labai greitai išsiaiškinom, ką daryti su sėdyne, tada pakalbėjome apie bėgius, stabdžiai geri – iškart patikrino. Trumpai aptarėm patį dviratį, pagyrė. Kiek viskas kainuos? Keli svarai pakeisti sėdynę ir keli svarai suderinti bėgius. Užsirašė vardą, telefoną. Visa užtruko gal 3 min.

 

●

 

Vakar britai nubalsavo už išstojimą iš Europos Sąjungos.

Turkų parduotuvėje man už nugaros, girdžiu, kasininkas (turkas) kalbasi su pirkėju (anglu).

– Kaip sekas? Seniai matytas, – pradėjo pokalbį kasininkas.

– Kaip čia seksis?.. – atsakė ir ėmė nesuvaldomai kvatotis. – Nei premjero! Nei opozicijos lyderio! Nei futbolo!! Chachachacha. O dar pažeminimas dėl išstojimo iš ES!!! CHACHACHACHA… Visiška velniava.

 

●

 

Žmonės nuolatos glaustosi prie manęs. Autobuse, darbe. Darbe liestis prie manęs uždraudžiau, visi tą žino, laikosi taisyklės. Atėjo anądien nauja bendradarbė, rumunė, supažindinau su Vasi, ši pirmu reikalu jai tarė: „Tik neliesk tu jos.“ Naujokė sumišo ir vos anai nuėjus savo reikalais tuoj pat uždėjo ranką man ant liemens. Turbūt rumunės perima tą iš rumunų vyrų arba elgiasi taip, kai joms išties baisu, be to, taip daro nesąmoningai. Šis gestas lyg nematomas joms pačioms, todėl visada netikėta, netgi šokiruoja, kai aš tiesiog liepiu liautis tą darius. Ariel, kuriai taip jau nutiko, nuo pat pradžių su didžiausiu nekantrumu tykojo momento, kai naujokei tą pasakysiu, – kaip ji išsigąs, kaip ji susigės. O, kokį neapsakomą jaudulį Ariel patyrė to laukdama! Ji žinojo, kad naujokė nė neįtaria, kas jos laukia, kad su kiekvienu prisilietimu prie manęs ji artinasi prie prarajos ir tuoj tuoj į ją nugarmės. Geriau ir už Hitchcocką. Naujokė Ariel nepatiko iš pirmo žvilgsnio, ji iškart apsisprendė jai ne padėti, o kenkti. Rumunės visiškai natūraliai vienos kitų nekenčia. Bent jau tos, kurios čia ateina dirbti. Vis dėl įtakos, galios, svarbu, kas duos nurodymus, o kas juos vykdys.

Bet štai net ir autobuse pilna dėmesio siekiančių… Užvakar užmigau grįždama iš darbo, kažkas šalia atsisėdo. Po kurio laiko pajutau, kad pakeleivio kulkšnis švelniai, labai atsargiai liečiasi prie manosios, paskui blauzda, paskui šlaunis – tarsi jis slinktųsi arčiau manęs. Atsibudau, pasisukau į bendrakeleivį nusiteikusi jį pasmerkti, o ten jaunas berniukas, na gal 16 metų, išsigandusiom akim. Net nežinojau, ką pasakyti. „Atsiprašau, – pasakiau, – man metas išlipti.“ Praleido visiškai suglumęs. Kitąsyk šalia atsisėdo mergina ir gal tris kartus mane prižadino atsiremdama alkūne į mano alkūnę. Galiausiai sako: „Atsiprašau, vis prižadinu. Graži apyrankė, beje“, – pridūrė.  „Kuri? Šita ar šita?“ – pasitikslinau. „Šita“, – parodė odinę su sąsagom. „Ačiū“, – padėkojau, o ji su dideliu palengvėjimu nusišypsojo.

 

●

 

Bendradarbis lifte:

– Tai papasakok, kodėl visgi nusprendei pasikeisti plaukų spalvą?

– Pirmiausia susapnavau sapną… – pradėjau, kaip jis ir prašė, pasakoti – taip, kad pajustų pasakojimą būsiant ilgą.

– Tiek to, tiek to!.. – ėmė gintis.

 

●

 

Nastin, kai jos kas nors paklausia, kaip ji jaučiasi, atsako nupasakodama mano savijautą kaip savo. Pavyzdžiui, sako: o aš tokia pavargusi, neišsimiegojusi, visiškai trūksta energijos, skauda nugarą. Nors atrodo linksma, gerai nusiteikusi, netgi apimta euforijos. Pavargusi jaučiuosi aš. Šiandien septinta darbo diena. Bet ryt prasidės atostogos. Stengiuosi sumažinti įtampą, kuri jau spengia. Įsivaizduoju, kad prikabinu prie „įtampos“ kažką sunkaus ir tempiu žemyn, kaip žuvis plūdę.

 

●

 

Ruošiuosi kelionei į Gentą. Nusiunčiau broliui viešbučio adresą. Pasikalbėjom apie kelionę ir kad būtų smagu kartu atšvęsti Kalėdas šiais metais. Priminė susirasti draugą. Sutikau, kad derėtų…

Noras būti apkabintai kito žmogaus neapsakomo masto.

 

●

 

Gal ir man metas keisti vietą, darbą. Pakeliui į viešbutį pradėjau naršyti darbo skelbimus. Žiūrinėju pačius keisčiausius, bet ką, kas labiau atitiktų mano besikeičiančius poreikius. Su bendradarbiais nebežinau kaip bendrauti. Jie pasidarė tokie pagiežingi, pikti.

 

●

 

Turiu atsiminti – darbe: klausytis savo kvėpavimo, laikytis ramiai, meluoti, pridengti save, apsisaugot. Geriau pavyksta, kai daug darbo. Kai nėra ką veikti, sunku ištverti.

 

●

 

Pagaliau prasidėjo vasara – temperatūra nuo 17 laipsnių pašoko iki 30. Gerai, nes liepa beveik baigiasi. Kai atostogavau gegužę Graikijoje, Londone vieną dieną buvo 27 laipsniai. Bendradarbiai paskui juokavo, kad pražiopsojau anglišką vasarą. Taigi vakar išsiruošusi nuvažiavau į Camber Sands. Pasirinkau Camber, nes žvelgiant į žemėlapį atrodo nuošali pakrantė, čia nevažiuoja traukiniai (bet vietovė gan garsi dėl smėlėtos – tai reta JK – pakrantės) ir naiviai, kaip man būdinga, maniau, kad būsiu aš, dar kas nors ir kas nors vedžios šunį. O čia, pasirodo, Palanga. Daugybė žmonių, kamštis, įvažiuoti į kaimelį beveik neįmanoma. Na, ką gi.

Smėlis, paaiškėjo, mane erzina, aplipo rankos ir kojos – ak. Akmenukai kur kas geriau! Be to, garsai – visa pakrantė ūžė. Jei garsų labai daug, aš tarsi siekiu, turiu į juos reaguoti. Garsas tam tikra prasme pavojaus signalas. Kad nurimčiau, susiskirsčiau juos į tolimus, vidutiniškai nutolusius ir prie pat (atitinkamai skiriasi pavojaus lygis). Tada pasidarė įdomiau, nes galėjau išskirti iš bendro triukšmo, pavyzdžiui, įdomų vidutiniškai nutolusių kaimynų pokalbį apie kino scenarijų rašymą. Žinoma, joks žmogus net neįtartų, kad ten taip vargau. Kaip ir visi patogiai gulėjau – turiu bambukinį kilimėlį. Nusipirkau per klaidą, pamaniau, kad tai patiesalas iškylai. Puikus kilimėlis! Su skrybėle, visai visai kaip daugelis, išskyrus – gal kam nors galėjo kristi į akį, kad buvau viena.

 

●

 

Šiais laikais jei vyras pažinčių tinklalapyje susilaikė nuo žodžių „mano b…“ – tai nuostabu, tai kelia nuostabą!

Kartais susirašinėdama su vyrais pajuntu – iš to, ką rašo ir kaip, – kokio pobūdžio konfliktas juos kamuoja. Koks jų santykis su savimi, su šeima, koks dėmesio stygius kankina. Nežinau tikslių psichologinių terminų tiems reiškiniams apibūdinti, bet pradedu juos jausti ir tiek. O tie vyrai dažniausiai nė nenumano apie tai, todėl dialogas anksčiau ar vėliau pasidaro neadekvatus. Ne taip paprasta nukreipti mane į temas, kuriomis jie norėtų kalbėtis. Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad esu aš – ir yra žmonės. Ir man, nors daugelis mane laiko keistuole, vis vien atrodo, kad aš normali, o kiti yra keisti. Jau net nežinau, kaip tą geriau paaiškinti. Turbūt žmonės siekia kompensuoti save kitų sąskaita, manipuliuoti kitu žmogumi tam, kad palengvintų savo skaudulį arba kad nors kiek išjudintų nejautrias smegenis veikti – ne, ne mąstyti, tik išskirti nors kiek cheminių medžiagų, kurios kelia bent kokį fizinį jaudulį ar pojūtį, nes kitaip visa apimta sąstingio. Net jei žmogus dedasi linksmas. Niekinu tai.

Vakar grįžusi iš vieno kambario sakau Lėlei (taip įsivardijau naująją bendradarbę): „Kambaryje buvo maža mergaitė.“ – „Maža mergaitė?!“ – jos akyse užsidegė kažin koks godulys, sumišęs su susijaudinimu, ir man dingo bet koks ūpas pasakoti toliau. „Taip, – visgi pasakiau, – ji manęs tiesiai, drąsiai ir griežtai paklausė: „Kodėl tu vėl čia?“ Lėlė ėmė kvatotis kelioms akimirkoms išsivaduodama iš liguistai niūrios nuotaikos. Maža mergaitė – toks jaudinantis vaizdinys! Sunku pasakyti, ko ji norėtų labiau: ar pati turėti mažą mergaitę, ar kad ją maža mergaitė turėtų.

 

●

 

Tik reikia gerai išsimiegoti, tada aplinka, tikrovė sėkmingai atrodo it sapnas – praslysta visa neužkabindama manęs. Bet jei trūksta miego, tada atvirkščiai – visa įgauna dimensijas. Žmonės įgauna dimensijas. O kuo daugiau jų regiu, tuo sunkiau… Pavyzdžiui, Nastin savo kūno nesuvokia kitaip nei apibrėžto kitų žmonių dėmesio šviesoje, jeigu kitaip – nieko nėra. Jai baisu, man irgi, nes aš to neturėčiau nei matyti, nei žinoti, bet jei jau jaučiu tai, tarsi privalau atitinkamai elgtis. Tiek joje jausmų atsižadėjimo… Nepaklusnumo, tokį kūną reikia mušti – tam, kad pasiduotų, kad susikauptų, susibalansuotų. Fizinis skausmas apibrėžia kūną kur kas aiškiau, be to, akimirksniu – jis atsiranda, paveikdamas sielą savo egzistavimu, o jei kūno nėra, tai ir siela neegzistuoja. Atrodo, ten tik tuštuma, kurią būtina užsandarinti nerimu. Jai aš savo ruožtu atrodau pernelyg kupina tikrų pojūčių, kurių ji nejaučia, todėl… apskritai būtų neprošal mane nudaigoti, būtų ramiau gyventi.