Eurolyga ar Gegužės 1-oji?
Neseniai „Žalgiris“ laimėjo prieš „Olympiakos“ ir pateko į Eurolygos finalą, tą sužinojau iš draugų tą pačią dieną sėdėdama bare „Kultūra“ Kaune. Ten pat pergalę šventė tiesiog į barą užsukę „Žalgirio“ atributiką dėvintys sirgaliai ir sirgalės, kurie paminėjo šią pergalę garsiai šaukdami „žalia, balta“. Man kilo klausimas, kodėl turėčiau sirgti už kažkokią korporatyvinę krepšinio komandą, kuri susiperka sportiškus vyrukus su įvairių oligarchų pagalba, paskui jie greitai mušinėja kamuolį į grindis ir dar kartais jį kažkur nutaiko, – aišku, daug kam toks argumentas nesekti rungtynių ir jose nedalyvauti nėra įtikinamas. Rasčiau daug argumentų, kodėl šios sporto šakos, kuri dar Lietuvoje vadinama ir nacionaline, fenomene nedalyvauju. Ir be manęs „Žalgirio“ rungtynės sutraukia tūkstantines minias, šio krepšinio klubo garbei buvo specialiai pastatyta sporto arena, kurioje vyksta ne tik sporto varžybos, bet ir populiariosios muzikos koncertai.
Sociologas Stuartas Hallas teigia, kad ilgainiui vienas ar kitas kultūros reiškinys tampa populiarus, kai įgyja nacionalinę ar kitą platesnę reikšmę, tai įtraukiama į tradicijos rėmus, todėl toliau tokiame plačiai išplitusio fenomeno kūrimo procese eiliniai į rungtynes atėję žiūrovai nebedalyvauja. Klausimas būtų: kas nulemia šios dar vadinamos populiaria tradicijos tęstinumą? Minia, kuri intensyviai lanko ir dalyvauja surengtame spektaklyje, ar oligarchai, kurie suinteresuoti ne tik tradicijos tęsimu, bet ir pasipelnymu?
Viską būtų galima supaprastinti ir teigti, jog ta minia tėra anoniminė masė, kuria paprasčiausiai manipuliuojama, kad būtų galima pasipelnyti. Tačiau S. Hallas teigia, kad vis dėlto šie dalykai susipina ir kad vieno ar kito kultūros reiškinio populiarumas nėra nulemtas socialinių klasių pasiskirstymo, ypač jei kalbėsime apie krepšinio rungtynes. Panašiai atsitinka su televizijos laidų žiūrėjimu: yra tie, kurie niekada neprisipažins, kad žiūri, ir tie, kurie, visų manymu, daugiau nieko nedaro, tik žiūri televizorių, – taigi atskirti, kas žiūri, o kas vis dėlto nežiūri, yra sunku, tačiau analizuojant televizijos laidas gana aišku, kas tas įsivaizduojamas adresatas. Greičiausiai tai bus nusikalusi visą dieną dirbusi mama, visas žinias žiūrintis pensinio amžiaus žmogus ar namie vienas paliktas antrokas – žodžiu, ne pačiomis didžiausiomis lėšomis disponuojantis žiūrovas. Tačiau ar tikrai iš to, kaip formuojamos televizijų programos, kas transliuojama, galime suprasti, ko nori dirbantis žmogus, ką jis žiūri. Kitaip tariant, ar tai ir reprezentuos visus arba daugumą dirbančiųjų? Tikriausiai nepasakysiu nieko naujo teigdama, kad vientiso populiariosios kultūros, kurią būtų galima įvardinti kaip dirbančiųjų kultūrą, formavimosi ar formavimo politikos principus apčiuopti šiandien labai sunku ar net neįmanoma. Šiame mažajame tyrime nagrinėjama esminė problema ir būtų dirbančiųjų kultūros reiškinio apčiuopimas, o kartu ir Gegužės 1-osios šventės reikšmė.
Istoriškai vienos iš pagrindinių dirbančiųjų kultūros formuotojų buvo profesinės sąjungos, jos steigė bibliotekas, kino teatrus ir net barus. Rusijoje po revoliucijos jos tapo pagrindinėmis organizacijomis, kurios steigė darbininkų klubus, kultūros centrus, juose organizavo programą, tiek kultūrinę, tiek edukacinę. Tuo metu virė diskusijos, ar kultūros centrai turėtų priimti visas rajono gyventojas ar tik vieno fabriko darbininkes, kokia veikla turėtų būti pagrindinė arba kokiomis priemonėmis tą veiklą organizuoti. Reikėtų pabrėžti, kad čia kalbu apie metus iki Stalino valdymo, toliau daugiau mažiau viskas buvo biurokratizuota ir parengtas vienas modelis, kaip kultūros centrai turėtų veikti.
Sovietmečiu Lietuvoje kultūros centrai taip pat buvo steigiami, jie egzistuoja ir šiandien, kaip ir profesinės sąjungos, kurios toli gražu nėra pagrindinės kultūros renginių organizatorės. Vis dėlto buvo įdomu patyrinėti, ar profesinės sąjungos dar kiek nors prisideda prie populiariosios kultūros formavimo Lietuvoje, tokiu tikslu uždaviau keletą klausimų portalo „Profsąjungų naujienos“ vienai pagrindinių redaktorių Ramunei Motiejūnaitei-Pekkinen.
●
– Tinklalapis „Profsąjungų naujienos“ (www.lprofsajungos.lt) – nepriklausoma, nekomercinė kairiosios pakraipos žiniasklaidos priemonė. Interneto puslapyje ji pristatoma kaip visuomeninis projektas, kuris nėra finansuojamas nė vienos profesinės sąjungos ar kitos organizacijos, institucijos ar fondo. Kaip suprantu, esi viena iš šio tinklalapio redaktorių. Ar galėtum apie šį projektą papasakoti daugiau, kokia jo paskirtis?
– Portalas gyvuoja jau 12 metų. Iki 2011 m. – kaip popierinio laikraščio „Lietuvos profsąjungos“ palydovas, o šiam žlugus – savarankiškas profsąjungų naujienų interneto puslapis. Du žmonės, save išdidžiai vadinantys vieninteliais Lietuvoje profesinių sąjungų žurnalistais, seka darbuotojų judėjimo aktualijas ir pagal išgales apie jas rašo. Išgalės priklauso nuo to, kiek laiko lieka atlikus pagrindines pareigas ir įsipareigojimus, nes ši veikla mums – pomėgis, kuris apsimoka tik morališkai.
– Kodėl pradėjai dirbti su šiuo projektu? Kaip manai, ar jūsų tinklalapis pasiekia kitą auditoriją nei ta, kuri tiesiogiai susijusi su profsąjungomis?
– Į laikraštį „Lietuvos profsąjungos“ atėjau dirbti 2005 m. pakviesta tuometinio redaktoriaus Juozo Stepšio. Tada leidinio dalininkės buvo keliolika profsąjungų, o jo tikslas – rašyti apie darbuotojų judėjimą, netarnaujant nė vienai profsąjungai. Deja, laikai keitėsi, pinigai baigėsi, o didžiausia dalininkė (ir didžiausias nacionalinis profsąjungų centras) – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija – nepageidavo finansuoti leidinio, kurio negalima 100 proc. kontroliuoti.
Neslėpsim, dažnai pagalvojam: „Ir kam mums to reikia?“, „Jau gana“ ir pan. Bet visada kas nors sulaiko: nenoras prarasti tiek metų kurtą įdirbį; noras palaikyti išties puikiai dirbančius profsąjungų lyderius (jų, deja, nėra daug) ir išlaikyti šiokią tokią įtaką.
Nemanau, kad tinklalapis pasiekia platesnę auditoriją nei ta, kuri susijusi su profsąjungomis. Žinoma, jame informacijos ieško žurnalistai, mokslinius tyrimus atliekantys studentai ar mokslininkai, nes naujienų archyvas išties įspūdingas.
– Koks šiandien yra visuomenės požiūris į profsąjungas?
– Visuomenės požiūris į profsąjungas prieštaringas. Apklausos rodo, kad pasitikėjimas jomis didėja ir siekia 40 proc. visų apklaustųjų. Antra vertus, ir nepasitikinčiųjų skaičius panašus. Didžioji dauguma žmonių, mano nuomone, apskritai nevertina šio reiškinio, o ieškoti informacijos apie darbuotojų organizacijas pradeda tik tada, kai atsiranda problemų darbe.
– Iš istorijos žinome, kad profesinės sąjungos XX a. pradžioje atliko labai didelį vaidmenį šviečiant darbuotojus. Kultūros centrai, darbininkų klubai buvo tiesiogiai siejami su profsąjungų veikla. Kaip manai, ar šiandien galima įsivaizduoti profsąjungas, kurios būtų suinteresuotos darbuotojų švietimu ir kultūra?
– Žinoma, profsąjungos pačios turėtų užsiimti šviečiamąja, kultūrine veikla, tačiau klausimas, ar tam jos turi pajėgumų. Sakyčiau, kad greičiausiai ne. Jaučiamas didelis darbdavių spaudimas, jų nenoras (ypač privačiajame sektoriuje) apskritai ką nors bendro turėti su profsąjungomis ir siekis bet kokia kaina neleisti joms net priartėti prie jų švento verslo. Todėl bene visas profsąjungų potencialas nukreiptas į tai, kaip išlaikyti turimas pozicijas. Kita problema – labai lėtai atsinaujinanti profsąjungų vadyba.Tiesa, reikia pažymėti, kad savo narių švietimu ir kultūriniais poreikiais profsąjungos vis dėlto daugiau ar mažiau rūpinasi.
– Amerikoje šiandien veikia darbuotojų centrai, kurie daugiausia yra skirti imigrantams, ten supažindinama su darbuotojų teisėmis, mokoma anglų kalbos, vyksta įvairios dirbtuvės, taip pat šie centrai veikia labai lokaliai ir daugiausia kovoja su rasizmu, kartu labai glaudžiai bendradarbiauja su profesinėmis organizacijomis. Lietuvoje šiandien daugėja imigrantų iš Ukrainos, tačiau iš profsąjungų dažniausiai girdime gana ksenofobinius pasisakymus prieš juos. Rodos, profsąjungos prisideda prie dominuojančio ksenofobinio naratyvo, kuris yra susijęs su prietaru „jie atvažiuoja vogti mūsų darbų“, tai dažnai galime išgirsti Anglijoje apie lietuvius ar rytų europiečius apskritai. Ar tu taip pat tą pastebėjai? Kaip manai, ar tokia profsąjungų retorika yra bandymas prisitaikyti prie dabartinio hegemoninio dešiniojo diskurso, kas formuoja tokias nuostatas?
– Taip, pastebėjau, kad Lietuvos profsąjungos prisideda prie šio dominuojančio ksenofobinio naratyvo. Bet šiame kontekste profsąjungų dėmesys daugiau nukreiptas į verslą, reikalaujantį lengvatinių sąlygų įdarbinant trečiųjų šalių piliečius, kuriems galima mokėti mažesnius atlyginimus ir taip sukurti sąlygas darbo užmokesčio dempingui. Išties tokia retorika suponuoja įspūdį, kad Lietuvos profsąjungos pasisako prieš imigrantus, tačiau taip greičiausiai nėra. Manau, Lietuvos profsąjungų problema ta, kad jų lyderiai yra labai menkai išprusę ideologiškai. Dažnai veikiama (jeigu veikiama apskritai) iš inercijos ar daromi kokie nors anksčiau pasiteisinę, bet šiais laikais beviltiškai neefektyvūs veiksmai.
– Šiandien teigiama, kad profesinės sąjungos, jei imsime Vakarų Europą, turi keistis, nes dažnai tai yra atgyvenęs patriarchalinis ir rasistinis darinys, kuris buvo naudingiausias baltajam vyrui, dirbančiam fabrike. Šiandien vykstant deindustrializacijos procesams ir pasikeitus gerovės valstybės modeliui to neužtenka ir profsąjungos steigia įvairius kolaboracinius projektus, aišku, tos, kurios mato, kaip keičiasi darbo rinka, migracijos bangos, ir kurios iš tikrųjų tiki, kad neužtenka tik išsaugoti savo narius, bet reikia prisidėti prie platesnės kairiosios minties formavimo. Ši stagnacija būdinga ir Lietuvos profesinėms organizacijoms, be to, apie profsąjungas dar kalbama kaip apie sovietines atgyvenas, kurių veikla sunkiai matoma platesnei visuomenei. Taip pat žinome, kad ši padėtis naudinga dabartiniam neoliberaliam diskursui. Ar dar įmanoma pakeisti profsąjungų santykius su visuomene, ar profsąjungos yra tam pasiruošusios?
– Profsąjungos Lietuvoje keisis tiek, kiek į lyderiaujančias pozicijas ateis jaunų, angažuotų ir išprususių žmonių, kuriems nebūtų problema naudotis technologinio progreso teikiamais privalumais. Tokių ženklų jau dabar matyti, bet tai toli gražu nėra kritinė masė. Neretas atvejis, kai jauni žmonės susiduria su vyresniųjų kolegų pasipriešinimu pokyčiams, ką ir kalbėti apie nedideles algas (lyginant su privataus sektoriaus galimybėmis), ir nepatraukliu profsąjungų (profsajūzų!) įvaizdžiu tarp jaunimo. Aš asmeniškai dėčiau daug vilčių į reemigravusius piliečius, kurie jau būtų atsikratę provincialumo stigmų ir susipažinę su darbuotojų judėjimu Vakarų valstybėse. Deja, kol kas labiau juntamas priešingas reiškinys – emigracija.
– Laikai keičiasi, mes net nebeturime 8 valandų darbo dienos, lygiai taip pat netenkame ir 8 valandų „laisvalaikio“ (laiko socialinei reprodukcijai). Taip pat žmonės keičia darbus, emigruoja, imigruoja – nestabilumo jausmas, laisvo laiko nuo darbo trūkumas taip pat nepadeda ir profsąjungoms. Pasikeitė laisvalaikio formos, žmonės daug laiko praleidžia naršydami internete arba prie televizorių ekranų. Kaip čia įsiterpia profesinės sąjungos, gal gali duoti konkrečių pavyzdžių, kaip profesinės sąjungos prisideda prie darbuotojų švietimo ir laisvalaikio?
– Siuvimo įmonės „Utenos trikotažas“, kurios didžiąją dalį darbuotojų sudaro moterys, profesinė sąjunga rengia parodas: margučių, rankdarbių, servetėlių, papuošalų, teminių atvirukų. Dalyvauti gali visi darbuotojai, ne tik profsąjungos nariai. Visi sunešti darbai eksponuojami įmonės fojė prie pagrindinio įėjimo, paroda paprastai vyksta apie 2 savaites. Ta pati profesinė sąjunga rengia ir teminius renginius-vakarones, į kuriuos kviečiami taip pat visi darbuotojai. Jie būna skirti Kovo 8-ajai, Gegužės 1-ajai, rudens tematikai. Profsąjunga užsako didelę salę, pasamdomas vedėjas, kuris rengia įvairias atrakcijas, muzikantai. Pvz., per rudeniui skirtą vakaronę surengta ir stalų papuošimo rudens gėrybėmis paroda, ten pat išrenkami geriausiai pasirodžiusieji ir apdovanojami.
Alytaus apskrities profesinė sąjunga kasmet po renginį skiria profsąjungų moterims, paprastai derindama pramoginę ir dalykinę bei šviečiamąją tokių susibūrimų tematiką. Renginiai vyksta su koncertu, paskaitomis moterims. Štai 2017 m. gegužės mėnesį įvykusiam renginiui buvo parinkta humanitarinė tema – „Moteris ir poezija“. Dalyvavo 45 moterys ir penki poetai, skambėjo dainos dzūkų tarme. Renginys buvo skirtas poezijai ir gimtajai kalbai populiarinti, tautiniam identitetui stiprinti ir dzūkų tarmei puoselėti.
Tarp visų profsąjungų populiarios ekskursijos, dažniausiai autobusu į netolimas šalis, o aplankyti stengiamasi su profesija susijusius objektus. Pvz., mokytojai lankosi mokyklose, pramonės įmonių profsąjungų atstovai lanko kolegas. Taip pat gana populiarios ir kelionės po Lietuvą.
Iš regionų profsąjungos organizuoja keliones į didesnių miestų teatrus, koncertus. Rengiamos išvykos slidinėti arba dviračiais, talkos, kino vakarai.
Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija 22 metus rengia šeimų spartakiadas Šventojoje, kur renkasi daugybė pramonės įmonių profesinių sąjungų komandų su šeimomis, kur dvi dienas vyksta įvairiausios rungtys visoms amžiaus grupėms ir pajėgumams: virvės traukimas, paplūdimio tinklinis, megakamuolys, vaikų estafetės, futbolas, žmonos nešimas, smiginis, baudų mėtymas, šachmatai ir kt., vakare – diskoteka, apdovanojimo ceremonija.
●
Po pokalbio su Ramune dar trumpai pakalbinau ir vieno iš didesnių kultūros centrų direktorių (jis nepageidavo atskleisti savo tapatybės). Kai paklausiau, nors ir žinojau, kad naiviai, ar jo kultūros centras palaiko kokius nors ryšius su profesinėmis sąjungomis, man buvo griežtai pasakyta, kad centro veikla neturi nieko bendro su tokiomis įstaigomis. Man buvo pasakojama, kaip centras nori atsinaujinti ir neapsiriboti vien senųjų kolektyvų išsaugojimu. Visame pokalbyje dominavo atsinaujinimo problematika, tai yra finansavimo klausimai bei naujos kultūrinės programos formavimas ir kuravimas. Direktorius turėjo labai daug ateities planų išvystyti infrastruktūrą taip, kad ji būtų patraukli jauniems lankytojams. Pasidomėjus, kokiais principais pastaroji veikla yra organizuojama, pasirodo, išskyrus tai, kad kolektyvas pasipildė naujais nariais, kurie koordinuoja programą jaunimui, daugiau niekas ir nepasikeitė.
Mažosios išvados. Mano tyrimas rodo, kad tiek profesinės sąjungos, tiek kultūros centrai veikia sau ir istorinis ryšys tarp šių organizacijų niekaip neatsispindi mano darytuose interviu. Kita vertus, labai sunku pasakyti, ar šiandien profesinės sąjungos būtų pajėgios toliau tęsti šią tradiciją ir išlaikyti šimtų ar net tūkstančių kvadratinių metrų pastatus. Iš tiesų reikėtų gana išsamaus tyrimo, kokią funkciją atlieka kultūros centrai Lietuvos mažesniuose miestuose, tačiau jau dabar galima daryti išvadą, kad jie mažai prisideda prie populiariosios kultūros reiškinių formavimo. „Reikia atsinaujinti“ – visi kartoja kaip mantrą, tik klausimas, ar tas atsinaujinimo diskursas yra paremtas tik tuo, kaip išlaikyti status quo, kaip prisitaikyti. Atrodo, kad profesinės sąjungos šiandien turi mažiau šansų prisitaikyti ir jų atsinaujinimas nėra arba neturėtų būti paremtas tuo, kaip kuo daugiau įsigyti naujų įrenginių, kad būtų galima parodyti 3D kiną. Vis dėlto kultūros centrai profesinėms sąjungoms yra reikalingi, kad būtų galima kalbėti apie problemas ir gal net tas problemas nuosekliai bandyti spręsti, bet, kaip sako Ramunė, tam reikia žmogiškųjų resursų. Iš to, kaip švenčiame Gegužės 1-ąją, neatrodo, kad kažkas panašaus gali greitai įvykti. Taigi mano dar mažesnė išvada būtų, kad Eurolygos rungtynių nelaimėjo niekas ir nėra čia ko švęsti.
