Eilės
Mamyte
Aš nenorėjau pripažinti tavo kapo
Aš nenorėjau tau gėlių sodinti
Aš negalėjau atpažinti tavo kūno
Bekraujo, šalto ir beminčio
Keistais velionės rūbais aptaisyto
Kodėl jie plaukus sušukavo visiškai ne taip
Delsiau su šukomis prieiti iki ryto
Ir sapnavau, kad tavo plaukuose kažkas siaubingo
Sustingusi tarsi akmuo sėdėjau
Kai žmonės pagaliau pradingo
Tvarkiau tau plaukus paskutinį kartą
Ir baltą tavo kaktą bučiavau
Kažkur už lango krykštavo vaikai
Ir saulė švietė vis kaitriau
●
Mamyte, tavo kūnas
Susiliejo su drėgna žeme
Mamyte, tavo kūnas
Žemėje ištirpo
Tai tik kūnas
Bet juk brangiausio rūbo
Negali tiesiog išmesti
Jei tik galėčiau tavo kaukolę iškasti
(Bet neteisėta tai, todėl aš negaliu)
Nuplaučiau ją
Tau kaktą pabučiuočiau
Ir ranką baltąją
Kuri mane maitino
Nučiupinėčiau po kaulelį
Kaip rožančių
Žvilgsnis iš toli
Žiedlapiai krenta į plaukus
Visą pavasarį,
Vaikų klegėjimo pilna,
Važiuoju į kapines.
Matau, kaip vėjyje sukasi
Žiedlapių sniegas,
Kaip krenta ir balina plaukus
Metams prabėgant.
Argi kas nors pasikeitė
Per amžių margą,
Kol gyvenimų bangos plakasi
Į mirties krantą?
1888
mano promočiutės kraičio skrynia
yra mėlynesnė už mano
lazurito auskarus,
taip pat su juodais intarpais mėlyje –
pusantro šimto metų dulkėmis,
nugulusiomis medžio rievelėse
pusantro šimto metų
skrynia stovėjo tai šen, tai ten,
iš namų į namus keliavusi
paskui giminės moteris,
ir neišbluko jos mėlis
norėčiau pamatyti, kaip ji atrodė
tūkstantis aštuoni šimtai
aštuoniasdešimt aštuntaisiais –
tokie magiški skaitmenys
išraityti jos antvože
tarp margų gėlių
ir paukštelių
tai bent buvo skrynia –
dailesnės negalėtum norėti
eidama už vyro,
dar nežinodama,
kad pagimdysi keturias dukteris,
tik ketvirtąją begimdydama
mirsi,
bet ši, ketvirtoji,
bus nepaprastai gyvybinga,
įsikabins mažais nageliais
į gyvenimą,
surėks piktai ir reikšmingai
(tokią ją ir prisimenu)
ir pasižadės sulaukti garbaus amžiaus
ji atkakliai augs,
dirbs greitai, kaip ratelis suksis,
tiksliais ir apgalvotais judesiais
namas vėliau sudegs, bet skrynią
kaimynai padės išnešti
iš gaisro
ir skrynia atsidurs
naujuose namuose,
kur gimė mano močiutė
karas ėjo ir praėjo,
pasikeitė valdžia ir tvarka,
bet skrynia vis stovėjo
nuo negandų apsikausčiusi
geležiniais apkaustais
kai buvau maža,
močiutė man neleisdavo
lipti į skrynią,
kad neužsitrenkčiau
ir neprapulčiau jos tamsoje
bet dabar,
kai skrynia stovi
mano pačios namuose,
niekas negali man to
uždrausti
iškraunu visus daiktus –
patalus ir stovyklavimo
reikmenis
ir įlipu vidun
užsivožiu sunkų dangtį,
sėdžiu tarytum grabe,
kvepia kaip tūkstantis
aštuoni šimtai
aštuoniasdešimt aštuntaisiais
sako, kad gimus
mergaitei
jos kiaušidėse jau yra
ir jos dukterys,
ir vaikaitės,
ir po jų ateinančios kartos
tolyn,
vis tolyn
į ateitį,
čia, skrynioje,
jaučiuosi kaip
promočiutės kiaušidėje,
čia tamsu ir šilta,
čia įrašytos visos žinios
apie mane, mano močiutes
ir mano dukteris
medis mėlynas, medis senas,
kai kur apsitrynęs, bet tvirtas,
geležiniai apkaustai
tokie dailūs, kadaise
juodai nutepti dažais,
dabar vietomis išlenda rūdys
žali ir raudoni paukšteliai
čiulba taip gražiai, taip gražiai
visai kaip tūkstantis
aštuoni šimtai
aštuoniasdešimt
aštuntaisiais
norėčiau čia pasilikti
visam laikui –
šioje amžinybės kapsulėje
bet negaliu –
jau girdžiu vaiko verksmą
turiu išlipti ir virti valgį
savo mažiausiai
dukrelei
Gimimas trečiame aukšte
garsas toks, kad gaudžia lyg vargonai,
visas mano kūnas –
kaip galingas varpas
bažnyčios bokšte
gimdykloje trečiame aukšte
pauzė ir panyru į visišką tylą,
pauzė pilna, kaip ir pilna nata,
tai čia ateina sielos – kambarėlis mažas,
lova keista, laidai ir aparatai prie jos,
kampuoti rašmenys, moteris baltais
drabužiais, kita – šviesiai žaliais,
tai jos pasitinka ateinančius, tylios
apeigų dalyvės
aš grimztu tokioje tyloje, kokioje
dar niekada man neteko būti,
pirmuosius vaikus gimdžiau greitai
ir energingai
ir visą laiką dainavau
kažkokias pramočių giesmes, o dabar
norisi tik tylėti, sklęsti tyloje, kol vėl
sugaudžia vargonai
vargonai gaudžia, bet aš tyliu, nors
gaudžia visas kūnas garsiau
nei bet kada, dar niekada man
tokiame gaudime neteko būti, gal tik
kadaise, kai tėtis nusivežė
į Kauną, ten ėjome klausytis
kariliono prie Karo muziejaus
ir mane nusivedė į bokštą,
ten viskas taip gaudė, kad aš pradėjau
verkti, nesupratau, kas vyksta
su mano kūnu, bet dabar suprantu
įsikniaubiu veidu į delnus, rodau vyrui,
kad patrintų krumpliais man strėnas,
visada padėdavo, gal padės ir dabar,
šitam gaudime, lyg ir negaudžia taip
dubuo, kad, rodos, sprogs, neatlaikys,
bet jau krentu į tylą, į bekraštę tylą,
beribę kaip jūra vandens, kuris
iš manęs ištekėjo
baltoji moteris man sakė – o kiek daug
vandenų nubėgo,
daug kaip Nemunas, kaip Jangdzė,
kaip Jenisiejus, tokia tekėjo srovė,
turbūt jau virš normos, bet ačiū
vandenų dvasioms, paliko mane
ramybėje,
toje beribėje tyloje dar plūduriuoti,
kol vėl sugaudė varpai
dvi naktis nemiegojau, niekaip
nesupratau, ar jau gimdau,
o juk trečias gimdymas, ko čia
nesuprasti? bet gal Chvangchė ir
Jangdzė taip stipriai putojo, kad
viską supainiojo, nebematyti
nei aparatų, nei plytelių ant sienos,
tik levandų kvapas pasiekia mano
sąmonę toje tyloje, aš tokia
susikaupus,
kokia dar nebuvau niekada
gyvenime, aš tokia pavargusi ir
stipri
moterys sakė, dar daug liko, bet
kaip trečiakartei gali ir greit
vartai atsiverti į aną pasaulį, tada
tik čiupk
vaikelį už rankos ir tempk paskui
save, išplauksit
gaudžia jau taip, kad aš, man
rodos, šaukiu, bet negirdžiu per tą
gaudimą,
moterys kažką šaukia man, bet aš
jų negirdžiu, kur tu girdėsi,
kai šitaip gaudžia, tik mano vyras,
mano uola pasilenkia prie upės,
krantas prie srovės ir šnibžda į ausį
– lekuok, lekuok, kaip kokia gazelė
tyruos
per išdegintą stepę bėgusi, lekuok,
vandens tau paduosiu, ir nuvargus
lekuoju ir krentu į, rodos, amžiną tylą
šįkart vargonai dar garsiau
sugaudžia, bet kažkaip darniau,
beveik dieviškai ir moterys,
matyt, tai išgirdusios, tiesia rankas
ir laukia
ateinančios tos, kuri irgi laukia
prie vartų, prie pasaulio vartų
laukia,
ant bangų mėtyta, daužiusis į
krantus, dvi naktis praklausius su
manimi to gaudimo,
ji pasižiūri į žvaigždes – jau laikas, ir
laukia ženklo, ir aš jau sau sakau –
laikas
reikia stumti laukan tai,
kas man jau nebepriklauso, kas yra
nebe mano, o jos gyvenimas
dar sudvejoju – ar tikrai man
pavyks, betgi nėra kur dėtis, net
juokas suima, o sąmonės šviesa
trumpam mane nušviečia ir
uždainuoju vėl tas pramočių
giesmes, gal tik mintyse, o gal
garsiai, negirdžiu
nes groja vargonų žemiausios natos
ir tuoj pat
išgirstu aukščiausias – naujagimio
klyksmą, rėkia taip, kad aišku –
jėgos turi daug,
o kai paguldo man ant krūtinės,
tokią susilamdžiusią, šiltą,
šypsausi kaip upė patvinus
pavasarį ir šypsos
krantai, pradėję žaliuoti,
sprogsta pumpurai lauke už lango
o dieviška muzika, ji atėjo,
susirinkusi valdžios ir gyvenimo
geismo ženklus, ji išlipo iš požemio,
ištryško su šaltiniais,
o nuostabioji dukra, tokia artima iš
tolybės
pasaulių, žmogaus akiai neregimų,
iš mano įsčių šventų kaip tas
pavasaris už lango, kaip kiekvienas
šventas žmogaus akių mirksnis, nes
Dievas per žmogų kvėpuoja, nes
Deivės groja dangiškais vargonais
gimstant žmogui
Miglei
mes į rugpjūčio naktį išlėkėm kaip fėjos
kai oras buvo pilnas kvapo obuolių
ir ta linksmybė širdžiai suspurdėjus
sklendžiant šviesoj kometų ir žvaigždžių
man priminė vaikystės erdvę šviesią
tikėjimą visatos begalybe
pasaulio sukūrimą dviese
lipdant kates iš molio, iškasto prie upės aną rytą
ir šypsant tarsi monas lizas
mamą ir močiutę
●
tie, kas pažįsta laiko tėkmę, žino
kokia ji apgaulinga ir klaidi lyg rūkas,
ir ką tik dar po pievą ropinėjęs,
tu jau nebe vaikiukas, o senukas
o pienu kvepiantis putnumas ir gyvybė
greit bus raukšlėtas ir pageltęs laiko vaisius,
jau atidavęs sėklą ir stiprumą
auginti tiems, kurie ateina
bet dar kažkas šitoj tėkmėj subręsta,
kas lieka amžinybei sieloj ir visatoj,
ir kai žvaigždžių šviesoj dvi fėjos skęsta,
jos mena amžių paslaptį bekraštę
