Berniukas ir kunigas
Ne apie tai turbūt metas kalbėti tarp gegužio žiedų. Taip išėjo. Pagrečiui, viena paskui kitą išėjo dvi panašios (ir nepanašios) knygos. Štuthofo konclageryje, Dievų miške, kunigo Stasio Ylos sukurti pamokslai, paskaitos, maldos. Kita knyga – vilniškio jaunuolio Icchoko Rudaševskio dienoraštis, rašytas pusantrų metų būnant gete. Abu autorius sujungia 1943-ieji. Kunigas tą pavasarį suimtas gestapo ir su kitais lietuviais įkaitais atsidūrė Štuthofe. Geto dienoraštyje paskutinis įrašas – po kelių savaičių, balandžio 7 d. Paskui – Paneriai. Ta pati dailininkė abi knygas apipavidalino pagal vieną idėją. Kad atrodytų lyg tikras sąsiuvinis, autentiški ano meto užrašai. Atviros įrišimo siūlės per visą knygos nugarėlę. Kunigo žinia iš konclagerio tyvuliuoja dieviškame baltume. Ant geto dienoraščio viršelių – po pusę vaikiško veido, gaubiamo tamsos. Kai knygą atverti, abi pusės susideda į viena. Mąslus, išraiškingas berniuko veidas. Teoriškai abu autoriai galėjo kits kitą pamatyti, bent iš tolo. Jeigu S. Yla karo pradžioje lankėsi Vilniuje, kažin ar neužsuko į Šv. Mikalojaus bažnyčią, garsų lietuvybės centrą, patekusį geto teritorijon. Rudaševskių šeima, išvaryta iš savo namų, gyveno čia pat už kampo. Icchokas mėgo klajoti gatvėmis.
Skaitydamas kunigo pamokslus ir maldas, vargiai įtartum, jog jie rašyti ant konclagerio narų. Iš jo paties prisiminimų ir iš Balio Sruogos romano žinodamas, kas buvo Štuthofas, lauktum akistatos su žiauria tikrove, jos atgarsių, įvertinimo, evangelinių paveikslų pritaikymo konclagerio situacijai. Bet viso to nėra. Bendro pobūdžio pastebėjimai apie nelaisvę, tautos kančias, namų ilgesį, lietuviškų tradicijų trauką, sugrįžimo viltį. Didžiąją dalį konclagerio pamokslų ir maldų kunigas kalinys būtų galėjęs pasakyti prieškario Kaune, ramioje, švarioje bažnytėlėje, ir jo žodžiai ten būtų radę deramą atgarsį. Štuthofe aplinkui virė tikras pragaras, keli lietuviai įkaitai jau buvo išėję į dausas pro krematoriumo kaminą, o kunigas gražia, vaizdinga inteligento kalba aiškina tikėjimo tiesas, skiepija dorybes, stropiai laikosi bažnytinių švenčių kalendoriaus, protingai, argumentuotai atremia tikėjimui daromus priekaištus ir leidžia Dievui toliau didingai ir šlovingai egzistuoti, lyg nieko per daug tragiško nebūtų įvykę, o visi sunkumai tėra laikini.
Gal S. Yla, jei būtų kalbėjęs kitaip, rizikavo prarasti galimybę rengti lietuviams pamaldas, taigi palaikyti jų tikėjimą, apsaugoti nuo nevilties ir degradavimo? Turbūt ir pačiam dvasininkui būtų grėsęs susidorojimas, atvirai prabilus apie tai, kas dedasi aplinkui. O gal nieko daugiau nereikėjo, tik kaip nors išsiveržti savo dvasia iš klaikios aplinkos, pakilti virš kasdienybės, ištverti ją, nepalūžti? Ar tai ir reikštų dabar aną dieviškąjį baltumą, visa pakeliantį ir galop nugalintį? Gal bet koks kryptelėjimas į šalį nuo dailiai ir tvirtai sukalto Dievo paveikslo būtų tik didinęs kančias ir griovęs tikėjimą? Ne vienas religijos atstovas, atsidūręs panašiose vietose, tą patyrė. Ir net savo paties „kaceto eilėraščiuose“ S. Yla prabyla apie Dievo aptemimą ir tylą. Tik taip, paslėpus jį, pasiuntus į getą ar į kartuves, pokario metais, kai suskaičiuoti milijonų milijonai pražudytų nekaltų gyvybių, galėjo nekapituliuoti kokia nors teodicėja.
Geto berniuko dienoraštyje šviesos beveik nėra, o jei ir pasirodo, bematant dingsta. Icchokas prisipažįsta dėl savo pionieriškos vaikystės ar tėvų pavyzdžio nutolęs nuo religijos, nors aprašo religines šventes ir prisimena, kaip močiutė Doba vaikščiodavusi į sinagogą. Tamsiame danguje šmėkšteli Vilniaus bažnyčių bokštai, bet jie tyli, nei klausia, nei atsako ką. Apleista, nuniokota sinagoga prisigėrusi dejonių ir prakeiksmų budeliams. Berniukas tai girdi. Jo džiaugsmas – pamokos geto mokykloje, dar gyvi draugai ir mokytojai, tėvai, labiausiai – knygos. Jį prajuokina anekdotai apie žioplus vokiečius. Pasakoja, kaip pirmąsyk savarankiškai gamina pietus, ir atrodo, jog badas ir skurdas jam pačiam nė motais. Troško būti toks kaip pamėgtų knygų herojai – laisvi ir drąsūs. Užuot sakęs, kad badauja, vaizduoja gatvės grumtynes dėl arklienos ir kaip krikščionis vaikinas, atplėšęs gabalą žalios mėsos, slapčia pakiša savo bendraamžiui iš geto. Jautrus, mąstantis paauglys sielvartavo, kad to paties likimo žmonės susipriešinę, apimti egoizmo, pasiduodantys savo budelių taisyklėms. Jo viltis – Raudonoji armija, nugalėsianti priešą ir sugrįšianti išlaisvinti pasmerktųjų. Paskutinis 1943-iųjų pavasario įrašas jo knygelėje pasako daug: „Mes pasirengę viskam, [...] negalime niekuo pasikliauti, niekuo tikėti. Kiekvieną akimirką mums gali nutikti blogiausia.“
Abu autorius užvis labiau galėtų vienyti vadinamoji vidinė laisvė, nuolat minima, geidžiama nelaisvėje atsidūrusių žmonių. Didvyrių biografijose vis kartojama, kaip jie kalinami ir kankinami išsaugojo laisvą dvasią. Bet kas tai ir kam tai? Dievo garbei, gal savo sielos šventumui? Vienoje konclagerio maldų S. Yla netikėtai prašo Dievo: „Atleisk mums mūsų kaltes prieš vidujinę laisvę.“ Ar kunigas bus supratęs, kad vidinė stiprybė – dar ne viskas? Kad negana būti teisiam ir nekaltam, nepriklausyti nuodėmės struktūroms, savo dvasia pranokti nežmoniškas aplinkybes. Gal dėl to jis ryžosi tapti Štuthofo lietuvių įkaitų kapelionu, imtis paskaitų ir pamokslavimo? Anuliavus savo vidinę laisvę paklusti kitiems, prabilti jų žodžiais, pasidaryti tarsi dvigubu įkaitu.
Drovus Vilniaus geto vaikinas neturėjo susikūręs sau kokios nors dvasinės programos, nesinaudojo katalikų kunigo žodynu, niekam nevadovavo. Vietoj smagios pionierių sueigos birželio 22-osios sekmadienį iš dangaus pasipylė bombos, ir viskas buvo baigta. Jo didžiulė vidinė laisvė, padariusi jį šiek tiek balta geto varna, atsirado nežinia iš kur ir kaip. Per skausmo apstybę ar kaip kompensacija už atšalusį tikėjimą. Jeigu ne Icchoko dienoraštis, per trigubą ar keturgubą stebuklą ištrauktas iš geto griuvėsių, jo laisva dvasia būtų po žemėmis Panerių pušyne, pavesta tik paties Dievo baltybei ar tamsai. O dabar tas berniukas, taip ir nesulaukęs šešiolikos, paliktas už jus ir už daugelį, kaip sako mišių konsekracijos tekstas. Irgi virtęs įkaitu. Mūsų pavasarinio judėjimo po šį miestą. Mūsų minčių ir jausmų, atminties ir gyvenimo.
Gal dėl to ir jo tamsusis sąsiuvinis pardavinėjamas beigelių krautuvėlėje Pylimo gatvėje. Viena vaiko akis atsukta į perkančius duoną ir trokštančius gyventi, mylėti, džiaugtis.
