Belaukiant Becketto
Samueliui Beckettui priklauso citata „kiekvienas žodis yra nebūtina dėmė tylai“. Kalbama, kad Oksfordo žodyną padėjo sudaryti amerikiečių karininkas kalinys, kuris pakeistu adresu siuntė kiekvieno žodžio etimologijas žodyno sudarytojui. Istorija nuosekli, stebinanti ir kupina sutapimų, kaip ir pats Oksfordo žodynas arba pati kalba. Miltonas ir Joyce’as mėgo kurti žodžius, Šekspyras sugalvojo daug naujų, anglų kalboje anksčiau nevartotų žodžių. Ne vienam rašytojui Beckettas tapo mirtinu įkvėpimu, ne vienas jautė priklausomybę nuo jo parašytų žodžių.
Becketto prozos kūrinio pavadinimas Ill Seen Ill Said skamba panašiai kaip Šekspyro All’s Well That Ends Well („Viskas gerai, kas gerai baigiasi“). Jame Beckettas rašo: „Virš sąmojo bedugnės vaizduotė skleidžia savo liūdnus sparnus.“ Becketto kūryba nėra rašymas, kuriam reikalingas įkvėpimas; rašytojas sakė, kad vaizduotė yra sunkus ir sekinantis darbas. Jo vaizduotė kartais apibrėžiama kaip defektas ir pati reikalauja būti įsivaizduota. Ir net jeigu vaizduotė būtų baigtinė, jai išnykus vis tiek nedingtų užduotis įsivaizduoti. Vieną iš savo trumpų prozos tekstų autorius pavadino Imagination Dead Imagine. Ar galime įsivaizduoti, kas būtų, jeigu vaizduotė mirtų?
Becketto kūryba yra būties analizė: ir jo poezija, ir pjesės, ir proza yra filosofiškos savo esme. Jo kūriniuose siekiama suprasti pasaulį, suvokti, kas apskritai yra pasaulis ir ką jis reiškia, kas kuria pasaulį, kaip jame gyventi ir kur dar, jei ne jame, gyventi. Žmogus Becketto pjesėse dažnai vaizduojamas išrautas iš buities aplinkybių, tarsi pakabintas tarp pasaulio ir anapusybės, keliantis sau klausimus, į kuriuos rasti atsakymai priverčia jį jausti dar didesnę absurdo naštą.
Becketto gyvenimas buvo uždaras ir paslaptingas. Nenorėjo duoti interviu ir bendrauti su žiniasklaida, tačiau progresyvia komunikacija galima laikyti pjesių, prozos, poezijos rašymą, dėstymą universitete ir spektaklių statymą. Ypač atsargiai rinkdavosi pokalbių partnerius, turėjo mažai draugų, kalbėdamas laikėsi žodžio švaros taip pat kaip ir rašydamas. Sakoma, kad žmogaus oda rodo jo santykį su pasauliu, – Beckettas greičiausiai buvo apsitvėręs tvirta siena, o galbūt net jautė antagonizmą, nes jo ligos istorijoje daugybė odos negalavimų. Ir juos sukėlė tikrai ne Airijos klimatas, nes šioje šalyje jis jau nebegyveno. Daugelis jo kūrinių persmelkti dalijimosi iš savęs pasaulėjauta. Romane „Malonas miršta“ jis rašo, kad „viskas dalijasi iš savęs“. Stebėtojo ir stebimojo vaidmenys Becketto kūriniuose nuolatos kinta, o pats rašantysis teigia, kad nėra visagalis kitų dviejų stebintysis. Dažnai jo eilėraščiai baigiami bėgimo nuo griaunamo pasaulio detalių, smurto, perversmų idėja. Po karo Beckettas buvo Raudonojo Kryžiaus savanoris, dirbo sugriautame Normandijos miestelyje. Kai kuriuose eilėraščių fragmentuose jaučiamas palaipsnis stebėtojo „išblukimas“.
Ilgą laiką rašytojas jautėsi nepripažintas – tada, kai pirmąjį jo prozos kūrinį atmetė keliasdešimt leidyklų, kai paskelbė eilėraštį Whoroscope ir už jį gavo vos dešimt svarų, kai pirmojo poezijos rinkinio nepirko nė artimi draugai, nes tas eiles jau buvo skaitę, ir galiausiai tada, kai rinkinys Echo’s Bones nesulaukė recenzijų. Iš to greičiausiai gimė Krepo frazė „parduota septyniolika egzempliorių“ („Paskutinė Krepo juosta“). Pripažinimo Beckettas sulaukė jau įgijęs universiteto dėstytojo darbo patirties, peržengęs prancūzų kalbos barjerą emigracijoje, po Antrojo pasaulinio karo.
O kaip radijas? Kas jis yra tada, kai jo klausomės? 1933 m. futuristų manifeste La Radia Marinetti savaip atsako į šį klausimą – radijas yra utopija, jo nėra jokioje vietoje. Radijo galia yra dislokacija. Ir kokia radijo prasmė, jei kasdien nustatytu laiku toje pačioje laidoje leidžiama ta pati muzika? Ar radijo pagrindas yra nuolatinis pasikartojimas? Kaip Krepo juostos arba atkartojamas mitas?
BBC radijas buvo pagrindinė Becketto kūrinių populiarinimo priemonė ir galiausiai 6–7 praėjusio amžiaus dešimtmetyje jie buvo pripažinti anglakalbių kultūroje. Beckettui, kaip „proto interjero“ rašytojui, radijo sklaida idealiai tiko. BBC Trečioji programa nuolatos transliavo adaptuotas Becketto radijo pjeses ir kitus kūrinius (pjeses teatrui, prozą ir net poeziją); klausytojų auditorija buvo gerokai didesnė negu jo skaitytojų ar teatro žiūrovų. Visa tai liudija BBC archyvai, laikomi Berkšyro rašto archyvų centre.
Beckettas turėjo ambicijų mokytis Maskvoje. 1936 m. jis parašė laišką kino režisieriui Eizenšteinui, išreikšdamas norą kurti nebylųjį kiną. Ko gero, tai jo pjeses būtų priartinę prie kinematografijos. Atrodo, kad Becketto pjesės skirtos tiktai balsui, o kūnas iš jų pašalintas, izoliuotas nuo balso, nuo kalbos aparato (vienintelė Becketto mėgstama sporto šaka buvo šachmatai, jis žaisdavo su Marceliu Duchamp’u ir Alberto Giacometti). Tačiau skaitant jo televizijos pjeses ir apsakymus tenka pakeisti nuomonę, nes juose jau yra kameros žvilgsnis, būdingas dviem paskutiniams Becketto kūrybos dešimtmečiams. 1964 m. pastatytas filmas apie darbus teatro scenai ir kino aikštelei sutampa su nebyliojo kino atgimimu pakilus antrajai modernizmo bangai.
Norint nagrinėti Becketto prozą neišvengiamas atspirties taškas yra poezija, nes pirmiausia Beckettas susiformavo kaip poetas ir tik paskui – kaip dramaturgas. Rašytojo karjerą jis pradėjo ir baigė kurdamas poeziją, o savo dramaturgiją pavertė poezija. Pirmieji Becketto poezijos laimėjimai buvo vertimai. Kiek rašė poezijos, tiek ir jos vertė. Savo eilėraščius vertė iš prancūzų kalbos į anglų, taip pat vertė ir kitus poetus: Dantę, Racine’ą, Keatsą, Hölderliną, Rimbaud, Eluard’ą, Apollinaire’ą, Montalę.
Atrodytų, kad Beckettas girdėjo dramą taip pat, kaip girdėjo poeziją, – neskubriai žaidžiančią su garsu, kol pasiekiama neįveikiama tyla. Dramaturgijoje jis atsisakė to, ką vartojo poezijoje, – archajiškų žodžių (senovinių vietovardžių, ligų pavadinimų). Regis, jo pjesėse laiko, šalies, miesto erdvės koordinatės visai išsitrynė ir liko absoliučiai tyras žodis ir jo garsinė išraiška. Garsas, iškeliantis dramos galią iš žodžio. 1937 m. laiške draugui Axeliui Kaunui Beckettas rašė, kad „kiekvienas žodis kalboje turi gręžti skylę, kol tas, kuris tyko už jos, kad ir kas būtų – viskas ar niekas, pradės skverbtis“. Jis manė, kad poezija, kurioje nepaisoma eilėdaros paradigmų, yra tarp maišto ir maldos. Paskutinis Becketto eilėraštis – What is the Word („Kas yra žodis“). Jį skyrė aktoriui ir pedagogui Josephui Chaikinui.
