Armėnija ir masių diktatūros iliuzija

Jau keletą savaičių Armėnijos miestuose vyksta taikūs protestai, kuriais siekiama sustiprinti šalies demokratiją. Jerevane, be abejo, besiplaikstančių vėliavų gausiausia – šalies sostinė sutraukia dešimtis tūkstančių žmonių, daugiausia jaunų ir išsilavinusių. Masės turi aiškų lyderį – Nikolą Pašinianą, kuris grasina politiniu cunamiu, jeigu reikalai nepasisuks masėms (ar N. Pašinianui?) palankia kryptimi.

O masės supyko, kai Respublikonų partijos atstovas Seržas Sargsianas nutarė toliau likti valdžios poste, nors prieš tai jau dvi kadencijas ėjo prezidento pareigas. S. Sargsiano ir valdančiosios partijos kaprizai tapo patogiu pretekstu pradėti pirštais rodyti į sistemines ydas šalyje, tokias kaip itin aukštas korupcijos lygis. 2017 m. Armėnija rikiavosi 107-a iš 180 šalių „Transparency International“ korupcijos indekso ataskaitoje (paskutines vietas užima labiausiai korumpuotos pasaulio šalys; beje, 107-ąją vietą Armėnija dalinasi su Etiopija, Makedonija ir Vietnamu). Šiaip ar taip, iškilus grėsmei, kad balsavimo rinkimuose reikšmė nyks, lieka tik vienas dalykas – protestuoti ir grasinti revoliucija.

Mūsų kolektyvinėse fantazijose revoliucijas gali lydėti tiek bauginantis, tiek nepaprastai romantiškas šleifas. Net jeigu jos ir neatneša didelių pokyčių – revoliucijos tikimybė tartum paženklina visuomenę ir palieka kartų, mįslingą jausmą. Taip pat revoliucijos paprastai yra dviejų tipų – tos, kurios vyksta masių iniciatyva, ir tos, kurios vyksta tik elito iniciatyva. Stebint, kaip įvykiai šiomis dienomis klostosi Armėnijoje, šita perskyra nebėra tokia jau naudinga, net atvirkščiai – ji tampa kiek klaidinanti. 1917 m. vyko tokia lietuviams neblogai žinoma revoliucija, irgi atseit vedama masių. Revoliucija pasibaigė toli gražu ne masių diktatūra.

N. Pašiniano kamufliažo raštais marginti marškinėliai ir juoda kepurė su snapeliu gresia tapti ikoniniai. Viena aišku: masės Armėnijoje turi labai konkretų veidą ir tas veidas labai konkrečiai žino, kad jis nori tapti naujuoju ministru pirmininku. Tokį konkretų, kad tampa ne visai aišku, kiek visoje šitoje istorijoje yra masių demokratijos ir kiek – naujų elitų ambicijos. Gegužės 1 d. Armėnijos parlamente vyko specialusis pasitarimas dėl N. Pašiniano kandidatūros ir pastarasis šia proga įprastą aprangą pakeitė kostiumu ir kaklaraiščiu. Pasitarimo baigtį nuspėti buvo nesunku – už opozicijos lyderio kandidatūrą balsavo vienui vienutėlis Respublikonų partijos narys, tad idėja be didesnės diskusijos buvo atmesta. Įsiutęs N. Pašinianas šiuo metu visomis jėgomis bando sukelti savo žadėtąjį politinį cunamį – gegužės 2 d. Armėnijoje paralyžiuojami keliai, geležinkeliai, oro uostai ir įvairios viešosios paslaugos.

Įvykiai Armėnijoje dar neturi savo spalvos, bet faktas, kad procesai primena tipišką Rytų Europos spalvotąją revoliuciją. Tik šįkart Rusija laikosi labai santūriai: atrodo, kad Vladimirui Putinui net nelabai rūpi, kas vyksta mažiau negu tris milijonus gyventojų turinčioje Centrinės Azijos respublikoje. Greičiausiai todėl, kad ji šiuo metu neturi kaži kokio svarbaus geopolitinio statuso.

Grįžtant prie potencialios revoliucijos, Armėnijos respublikonų partijos narė Karinė Ačemian N. Pašiniano strategiją išvadino tiesiog nenormalia. Siekti įsitvirtinti ministro pirmininko poste naudojantis gatvių protestais nėra nor-ma-lu. Kita vertus, dešimt metų prasėdėjus prezidento kėdėje, nėra labai normalu siekti ir ministro pirmininko posto, kurį dar be viso šito norėta labai sutvirtinti. Čia jau tikrai primena vieną didelę kaimyninę šalį, kurios aktyvesnio vaidmens laukdami tiesiog spirga visi komentatoriai, bet kol kas kažkaip nesulaukia.

Prognozė Armėnijai? Tokios nėra. Vieni masiniai bruzdėjimai ateina ir praeina, o kiti tampa kažkuo daugiau. Tai, kad visus siekius stiprinti demokratiją palaikyti būtina, jau seniai yra tapę civilizuoto pasaulio norma, tačiau ne visos priemonės veda prie vienodai tvarios išeities. Ar revoliucijos potencialą kaupiantys protestai yra geriausias būdas pasiekti teigiamus pokyčius, yra beprotiškai sudėtingas klausimas, o istorija kupina prieštaringų įvykių. Visoje šioje istorijoje įdomiausi du klausimai. Pirmas – kodėl sekėjai seka, o antras – ką daryti, kad vienus su autoritarizmu flirtuojančius elitus nepakeistų kiti, kurie prisidengia demokratiškumu, bet iš esmės nėra tokie jau skirtingi.