Tėvo, Dievo ir fiurerio šešėlyje: nacio kataliko Kurto Gersteino išpažintis

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Anne-Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad blogis, kuris ištinka žmones, paveikia tiek budelį, tiek auką. Abu, norėdami išgyventi, yra priversti nutildyti skausmo paveiktą asmenybės dalį ir išmokti apsimesti, kad nemato ir nepatiria juos ištikusio siaubo. Totalitarizmas verčia žmones veikti prieš save pačius, verčia apsimetinėti, simuliuoti entuziazmą ir taip tampa dezorientuojančia jėga. Roviello savo straipsnyje „Nematoma totalitarizmo prievarta“ (publikuota žurnale „Social Research“ 2007) teigia, kad „nuo tada viskas susilieja – išorinis stebėtojas, kad ir kaip norėtų, jau nebegali atskirti, kur yra įsitikinimais grindžiama nuoširdi ištikimybė režimui, o kur – nuolankumas, išgautas griebiantis teroro, struktūrinės prievartos ir indoktrinacijos. Klausimas, ar žmonių entuziazmas režimo tikslų atžvilgiu yra priverstinis, ar nuoširdus, apskritai praranda prasmę.“

Šį teiginį iliustruojantis pavyzdys yra Kurto Gersteino istorija.

Kurtas Gersteinas gimė 1905 m. Miunsteryje, tipiškoje to meto vokiečių šeimoje. Jis buvo vienas iš septynių vaikų. Jo tėvas buvo nacionalistas, siekęs įdiegti vaikams patriotizmo dvasią, motina, nuvarginta gimdymų ir vaikų priežiūros, mirė Gersteinui esant dar jauno amžiaus. Nė vienas iš tėvų Gersteinui neskyrė pakankamai dėmesio, o jo auklėjimu daugiausia užsiėmė katalikė tarnaitė Regina, pats Gersteinas galbūt dėl tėvų meilės stokos ieškojo atramos religijoje ir tapo aktyviu kataliku, dalyvavo Biblijos skaitymo draugijos veikloje, o jo katalikiškas užsidegimas kartais yra įvardijamas kaip „kompulsyvus“. Gersteino asmenybė formavosi veikiama keleto reikšmingų jėgų – tėviškos meilės troškimo, katalikybės ir vokiškojo nacionalizmo, o prieštaravimai tarp lojalumo šeimai, nacizmo ir katalikybės tapo jo vidinių konfliktų ir gyvenimo dramų pagrindu.

Baigęs mokyklą, Gersteinas studijavo kalnakasybą ir 1931 m. Marburgo universitete gavo inžinieriaus diplomą. 1933 m. įstojo į SS – tuo metu jo tėvas ir broliai jau priklausė Vokietijos nacionalsocialistinei darbininkų partijai, manoma, kad Gersteinas į partiją įstojo jausdamas šeimos spaudimą ir siekdamas pateisinti šeimos lūkesčius.

Pats Gersteinas nuolat jautė, kad nacistinė ideologija prieštarauja jo katalikiškiems įsitikinimams, ir dėl to nuolat įsiveldavo į konfliktus. Vienas iš tokių konfliktų įvyko 1935 m., kai Gersteinas su kitais nacių partijos nariais stebėjo spektaklį „Wittekind“ Hagos municipaliniame teatre. Spektaklis buvo atvirai antikrikščioniškas, todėl vienu metu Gersteinas neištvėrė ir garsiai sušuko: „Tai negirdėta, mes neturime leisti, kad atvirai ir be jokio pasipriešinimo būtų šaipomasi iš mūsų tikėjimo!“ Po spektaklio jis buvo sumuštas ir grįžo namo su mėlyne paakyje ir netekęs keleto dantų.

Kitas skandalas įvyko 1936 m. – paaiškėjo, kad Gersteinas, siuntinėdamas Vokietijos kalnakasių asociacijos kvietimus, prie jų prisegdavo prokatalikiškus, atvirai antinacistinius atsišaukimus, manoma, jog tokie atsišaukimai buvo išsiųsti daugiau nei 7 000 žmonių. Gersteinas buvo areštuotas 6 savaitėms, pašalintas iš partijos ir neteko darbo.

1937 m. jis įstojo studijuoti teologijos Tiubingeno universitete ir vedė pastoriaus dukrą Elfriede Bensch. 1938 m. vėl buvo areštuotas už antinacistinę veiklą ir išsiųstas į Velcheimą (vienuose šaltiniuose Velcheimas vadinamas kalėjimu, kituose – koncentracijos stovykla, taip pat nėra tiksliai žinoma Gersteino kalinimo trukmė).

1939 ar 1941 m. neaiškia chronologine seka nutiko du reikšmingi įvykiai.

Pirmasis iš jų – Gersteino žmonos sesuo Berta Ebeling mįslingomis aplinkybėmis mirė psichikos sveikatos priežiūros institucijoje Hadamare. Anuomet Vokietijoje buvo mažai žinoma ir dar mažiau kalbama apie tai, kad Hadamaro psichiatrijos ligoninėje buvo vykdoma nacių eutanazijos programa – čia, naudojantis dušo patalpą primenančia dujų kamera, buvo nužudyta apie 10–15 tūkst. žmonių, kiti žuvo nuo mirtinų injekcijų arba to, kas vadinama „sąmoningu apleistumu“. Visuomenė, lig tol girdėjusi vien gandus, tikrąją informaciją sužinojo tik 1945 m. pavasarį, kai Hadamarą užėmė JAV 2-oji pėstininkų divizija.

Antrasis įvykis – maždaug tuo pačiu laikotarpiu Gersteinas, tėvų ir įtakingų pažįstamų padedamas, atnaujino narystę SS ir įstojo į Waffen-SS. Jo sprendimo motyvai ir aplinkybės nėra aiškios – kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad jam įtarimų sukėlė žmonos sesers mirtis, jį pasiekė gandai apie Hadamare žudomus žmones, todėl jis nusprendė infiltruotis į SS ir išsiaiškinti tiesą, kas vyksta; kituose šaltiniuose teigiama, kad neaišku, kas įvyko pirmiau – Gersteino narystė Waffen-SS ar jo svainės mirtis Hadamaro dujų kamerose, – todėl visiškai tikėtina, jog tuo metu, kai mirė Berta Ebeling, Gersteinas jau buvo tapęs Waffen-SS nariu.

Gersteinas, įstojęs į Waffen-SS, buvo paskirtas į Higienos skyrių. Čia dirbdamas, jis išrado vandens filtrus – jie buvo plačiai naudojami Vokietijos karinių pajėgų. Šie filtrai tapo Gersteino išsigelbėjimu po to, kai 1941 m. per brolio laidotuves jį, dėvintį karinę uniformą, pastebėjo vienas iš jį nuteisusio teismo pareigūnų – informacija apie Gersteino ankstesnius antinacistinius veiksmus pasiekė jo vadovybę, tačiau Gersteinas buvo vertinamas dėl techninių pasiekimų ir liko eiti pareigų.

1941 m. rudenį jam buvo suteiktas SS antrojo leitenanto laipsnis, o netrukus skirta nauja užduotis – savo žiniomis ir patirtimi jis turėjo prisidėti prie efektyvaus žmonių žudymo nacių koncentracijos stovyklose, t. y. tiekti „Cikloną B“ į Aušvicą ir kitas mirties stovyklas. Šiuo tikslu 1942 m. rudenį Gersteinas buvo pakviestas į Belžeco koncentracijos stovyklą stebėti žudymo procedūros – nuo akimirkos, kai nieko neįtariantys žydai išlipa iš traukinių, iki momento, kai iš dujų kamerų išnešami jų kūnai. Gersteinas buvo šokiruotas ir sukrėstas to, ką pamatė.

Grįždamas į Berlyną, traukinyje jis susitiko Švedijos diplomatą baroną Göraną von Otterį ir papasakojo jam, ką matė lageryje. Otteris apie šį pokalbį pranešė savo vadovybei (jo liudijime rašoma, kad Gersteinas pasakodamas krūpčiojo ir verkė, rankomis užsidengęs veidą), tačiau Otterio pranešimas jokios reakcijos nesulaukė.Gersteinas įvairiais būdais siekė informuoti Sąjungininkus, kas vyksta nacių mirties fabrikuose ir, dažnai rizikuodamas gyvybe, pasakojo, ką matė Belžece, patiems įvairiausiems žmonėms – popiežiaus nuncijui Berlyne tėvui Cesarei Orsenigo, Šveicarijos atstovybės Berlyne spaudos atašė, katalikų vyskupo Berlyne adjutantui ir kitiems svarbiems Katalikų bei Protestantų bažnyčių asmenims. Jis tikėjosi, kad Sąjungininkai paviešins šią informaciją ir paskleis skrajutes po visą Vokietiją, o Vokietijos žmonės, sužinoję, kas vyksta lageriuose, pareikalaus sustabdyti beprotybę. Tačiau laikas bėgo, Sąjungininkai nesiėmė jokių veiksmų, o Gersteinas vis labiau grimzdo į desperaciją.

1945 m. balandžio 22 d., karui einant į pabaigą, Gersteinas susisiekė su Sąjungininkų pajėgomis ir prisistatė prancūzų valdžios atstovams Roitlingeno mieste. Jis papasakojo savo istoriją ir parodė savo karo metų dienoraštį. Jis teigė išgyvenęs visų pirma tam, kad galėtų paliudyti apie siaubingus nusikaltimus.

Ironiška, bet netrukus Gersteinas iš liudytojo tapo įtariamuoju. Jis buvo sulaikytas ir laikomas vadinamojoje „garbingoje nelaisvėje“ – gyveno viešbutyje „Mohren“ ir privalėjo pasirodyti prancūzų žandarmerijai kartą per dieną. Gersteinas tikėjo savo, kaip liudytojo, misija, toliau rašė dienoraščius prancūzų bei vokiečių kalbomis ir vylėsi „po 4 metus trukusios pavojingos ir alinančios veiklos ir patirto siaubo“ susisiekti su šeima ir sugrįžti į normalų kasdieninį gyvenimą.

1945 m. gegužės 26 d. Gersteinas buvo perkeltas į kalėjimą Konstancoje, kur su juo buvo elgiamasi jau kaip su eiliniu kaliniu. Vėliau buvo perkeltas į siaubingomis sąlygomis garsėjantį „Cherche-Midi“ kalėjimą Paryžiuje. Būtent čia jis užbaigė tekstą, žinomą kaip Gersteino raportas, vėliau jis buvo naudojamas kaip įrodymas Niurnbergo teismuose. Po trijų savaičių Gersteinas buvo rastas savo celėje pasikoręs antklodės atplaiša.

Gersteino mirties aplinkybės lig šiol neaiškios – ar jis buvo nužudytas kitų kalinių nacių, kurie nenorėjo, kad jis liudytų apie jų padarytus nusikaltimus, ar nusižudė pats; jei taip, tai kodėl – ar slegiamas kaltės dėl bendradarbiavimo su naciais, ar graužiamas sąžinės, kad laiku nesustabdė nacių nusikaltimų, ar siaubingai nusivylęs dėl to, kad po ilgai trukusios kankinančios kovos sulaukė vien tik siaubingų įtarinėjimų ir nešlovės.

Roviello A. M. (2007) „The Hidden Violence of Totalitarianism“, Social Research, Vol. 74, No. 3, p. 923–930