Viena Ivano Denisovičiaus diena pagal Harvardo universitetą:

…lytiškumas gali keistis kasdien, o sakyti, kad tai netiesa,

reiškia prievartą…

Ken Shepherd, „The Washington Times“ (2017.IV.20)

Ankstų rytą pakirdęs Ivanas Denisovičius pasijuto esąs niekatrosios lyties čiainiku. Išsilavinę piliečiai tą subrendusią ir formą įgavusią nuojautą mokėtų grakščiai pavadinti, nes visai panašiai yra nutikę kitam herojui, tapusiam vabalu. Bet mums ir taip viskas aišku: mūsų herojus iš vakaro gėrė daug arbatos, nors tuo niekaip negalima paaiškinti pastelinės spalvos gėlyčių ant pilvo. Atsargiai pasijudino, idant skystis viduj nesiteliuškuotų, iškėlė kojas iš lovos – reikėjo skubintis: šeima rytmečiais mėgdavo susėsti prie arbatos puodelio. Šalia lovoje sukrutėjo žmona, pasirąžė ir pramerkė vieną akį. Ivanas Denisovičius meiliai nužvelgė gyvenimo draugę: juk dar vakar kūrė ateities planus ir net buvo pažadėjęs prilupti. Nurijo gerklę užspaudusį gniutulą. Gerai, kad tebėra snapelis, per kurį išbėga, staigiai sumetė. Tai išspręs didžiąją dalį šeiminio gyvenimo problemų.

– Kur taip anksti? – lyg būtų perskaičius jo minčių giją, pertraukė pati. – Pagulėk dar, – ir patapšnojo delnu šalia savęs. Kad būtų iškalbingiau, lyg netyčia iš po kaldros iškišo vieną nuogą blauzdą, įprastą sekmadienio rytmečio pokalbio dalyvę.

Argi ji nieko nemato, sumaištis kaip verdantis vanduo nuplikė visą Ivano Denisovičiaus esybę. Juk gėlytes tikrai turėtų pastebėti, ji taip jas mėgsta. Tos gėlės ant pilvo net suteikia tam tikro patogumo, pagalvojo apie sutaupytus pinigus: kaip čiainikui, jam mąstėsi visai neblogai.

– Aš tuoj, tik pašildysiu vandens, – trumpai pratarė, kaip, jo manymu, atsakytų save gerbiantis niekatrosios lyties čiainikas, pusryčių architektas.

– Kas tau? – erekcijos viena akim neišvydus, antrą pramerkė pati. Be aistros raudonai spalvai, tokiam pokyčiui vertybių skalėje turėjo būti nepaprastai svari priežastis. – Vėl prieš miegą laikraščius skaitei? – pradėjo nuo galbūt pačios svarbiausios.

Ji visada tokia, nenori tiesiai sakyt ir gąsdint, susigraudino Ivanas-
-čiainikas, meiliai nužvelgdamas iškištas grožybes. Jautė, kaip viduj pradėjo kaist vanduo. Gal net į virtuvę eit nereiks, sumetė. Kas čia norės sėdėt ant dujinės ankstų savaitgalio rytą. O dabar va iš lovos tiesiai ant stalo. Atsargiai atsistojo ir, kaip įpratęs, pasuko link tualeto. Bet pusiaukelėje blaiviai ir šaltai įvertino situaciją: kam tau išpilt, jeigu ir vėl reiks įpilt – genderizmas dar tik prasidėjo, bet privalumai jau matės net dangčio nepakėlus…

Apie vienuoliktą tądien jis jautėsi esąs moteriškosios lyties krienu ir visą valandą vaikščiojo apsiašarojęs: be chromosomų Y pasaulis atrodė lyg Bagdado senamiestis. Yra daugiau lyčių negu dvi, bandė ramintis. Ne visi jie tokie.

Dvyliktą – antras belytis patiekalas „Stiklių“ restorane. Dėjo jį burnon kas netingėjo, įskaitant kunigus. Viskas priklauso nuo išorinių ir vidinių lytinių organų, hormonų ir chromosomų, kentė dantis sukandęs Ivanas Denisovičius. Nepadėjo net tai, kad apie antrą jis jau buvo kompotas su razinkom, kurį taip mėgo ir kuriuo užgerdavo desertą, jo buvusį kaimyną. Tas buvo išdidus, matyt, tądien aseksualinės orientacijos ir net nesiteikė pasisveikint. Aiškiai buvo prifarširuotas hormonų blokuotojų.

Trečią, saulutei žvelgiant vakarop, jis buvo gender fluid šamas upėje: lytiškumas nuolat keičiasi, net kas valandą, guodė save, kramtydamas ūso galą. Dukart į tą patį neįbrisi. Bet užtat kiek pozicijų dar neišbandyta, ir visos po gėrio ir blogio pažinimo medžiu Harvardo universiteto kiemely.

Tamsūs lytinio binariškumo tai buvo laikai, apie šeštą pasijutęs transprožektorium ir pamatęs tunelio gale šviesą, pagalvojo: atsilikusi visuomenė, tik dvi lytys jiems tebuvo galvoj. Kas galvoj, nebūtinai turi jaustis tarp kojų. „Bybį dėjau, du minty“ – ne visad tiesa, nors gražiai skamba, šauniai atrodo ant pastato sienos ir byloja apie kūno ir minties vienovę. Taip pat buvo ir vabalui, bet analogijų čia jokių mes nedarysim.

Aštuntą, jau visai sutemus, t. y. beveik išsiblaivius nuo biologinio esencializmo, t. y. kai pažiūrėjęs tarp kojų galėdavai daryt išvadas, o ir pasirinkimų, tiesą pasakius, nebuvo prūdai, t. y. tik du – ir tie patys niekingi, jis buvo anatomijos vadovėlis vienuoliktai klasei. Nebuvo jo skaitęs, tik apžiūrėjęs paveikslėlius. Apie tai bylojo ir jo asmeniškai paliktas prierašas po iliustracija: pizė.

Apie vidurnaktį jis jau nebežinojo, kas esąs. Buvo jam taip nutikę ir anksčiau, aplaisčius algą ar po Žolinės atlaidų. Bet čia jau buvo kitaip: neaiškumas buvo žymiai aiškesnis. Lyg būtum ieškojęs ko nepametęs ir atradęs. Mažas nieko lopinėlis, vakuumas, kitaip pasakius, iš nieko sukurtas ir atgal į nieką atvirtęs, kaip Gedimino kalnas.

Čia mes viską, t. y. nieką, ir paliksim, nes mums, niekingiems 97 % blauzdų mėgėjų, tokia laimė neduota. Nei suprast, nei pasidžiaugt. Taip ir mirsim trys kilometrai nuo vietos, kurioj gimėm.