Tikroji stiklo žmogaus istorija

 

Jis dažnai jausdavosi lyg personažas, įkalintas sukurtuose autoriaus rėmuose, užprogramuotas atlikinėti vis tą patį veiksmą. Manė, kad jo paties tobulėjimas vyksta tik dėl to, kad kažkokiu mistiniu būdu jam tarsi pavyksta prisijungti prie žmonių protų, skaitančių ir skirtingai interpretuojančių jį tose pačiose situacijoje, o jis tas interpretacijas sugeba atsiminti.

Tik taip plečiasi jo patirtis – per kitų žmonių skirtingą suvokimą, taip plečiasi patirtis per jį patį, skirtingai gyvenantį vis kitose kaukolėse.

Jam atrodė, kad jis amžinai yra stumiamas į tą pačią literatūrinę taverną, į kurią įžengiama su šonuose kabančiais revolveriais, o jų būgneliai užtaisyti išcentruotomis keiksmažodžių kulkomis.

Tačiau vos tik pamėginus juos išsitraukti ir nusitaikyti į kokią padugnę, išdidžiai stovinčią kitoje pastraipoje ar kitame puslapyje, staigiai kūrinio autorius užmeta lasą, pririštą prie žirgo, ir pliaukštelna šiam per raumeningą pasturgalį.

Žirgas pasileidęs bėgti akimirksniu jį teleportuoja iš tavernos ir visa ūžianti įkaušusi minia pamato tik ore nykstančius kūno įspaudus ir užsiveriančias dureles, dar kurią akimirką nevienodai mojuojančias it suluošinto paukščio sparnai iš abiejų staktos pusių.

Tad ištuštinęs paskutinius viskio butelius, užsigerdamas aviečių kompotu, nurijęs tris mažyčius lauktuvėms skirtus buteliukus, besikamuodamas suknistame pasikartojančių ir iš proto vedančių įvykių sūkuryje bei savo aklinoj vidinėj tamsoj, kurioje seniai buvo atjungta elektra ir nuo nejaukios drėgmės sutrupėję lempučių patronai, jis suprato, kad laikas baigti šitą absurdą.

Laikas baigti save senąjį. Laikas statytis iš naujo. Metas kapstytis ir priešintis užburtam ratui. Po kelių sekundžių nei iš šio, nei iš to jis pradėjo galvoti, kad laikas turi ribas, nors ir yra beribis.

Šios minties jis niekaip negalėjo iki galo suprasti ir tas jam kėlė didelį vidinį diskomfortą. Galiausiai nusprendė, kad ne visi paradoksalūs posakiai kur nors iš tikrųjų nuveda arba prie ko nors priveda, ypač kai juos sugalvoji pats.

Jis žinojo, kad kiekvienas gyvis yra laikrodyje lyg mažytis medinis paukštukas, kuris išlenda suskambus laikrodžio dūžiams. Kol vieną dieną išlenda patys laikrodžiai pro mažus paukštukų pilvukus, išspjaudami iš savo žvilgančių ciferblato nasrų plunksnų kamuolėlį.

Žvelgdamas rytais į veidrodį, jis retai save atpažindavo. Iš tikrųjų save visai atmesdavo. Netikėjo veidrodžiais ir jokiais atspindžiais, nes jie neturi tų dalykų, kuriais reikia jausti.

Jis manė, kad kiekvienas žmogus yra daug žmonių, tad tai, kaip jis mato save, visiškai nieko nereiškia. Nieko nereiškia ir tai, kaip jį mato kažkas kitas, nes niekada negali žinoti, ar tas matantysis nėra tik jo paties atspindys įslaptintame realybės veidrodyje.

Nors pagal metus jis buvo gan jaunas ir žmonės jam sakydavo, kad viskas dar prieš akis, viduje jis jautėsi, lyg būtų nugyvenęs šimtą gyvenimų.

Šimtą ne dėl to, kad tai skaičius, tapęs kliše, kuria žmonės dažniausiai ką nors nusako hiperbolizuodami. Šimtą, nes iš tikrųjų šimtą gyvenimų, kuriuos jis mielai išvardintų bet kuriam sutiktam žmogui, jei tik mėgtų žmones. Mielai apie tuos gyvenimus papasakotų su visomis smulkiausiomis detalėmis, tačiau vargu ar kas tuo patikėtų.

Kiekvieną kartą po išgertuvių jis išgyvendavo vis sunkesnes moralines pagirias. Jos jau buvo nepakeliamos, draskančios, veržiančios, spaudžiančios lyg milžiniški švino blokai, kurie traiškė kaulelius, o šie byrėjo lyg tarkuojami gaidelio sausainiai šioje visatos vištidėje.

Pakaks pakampėse apsimetinėti šlepete pritrenktu voru, jis garsiai pagalvojo, lyg stovėdamas ant teatro scenos ir žiūrovams žerdamas raiškiai ir su visomis intonacinėmis vingrybėmis išmoktą tekstą.

Pakaks būti voru, pinančiu savo niekam neįdomios ir nerūpimos agonijos voratinklį. Voratinklį, kuriame vien tik tuščių butelių ir laikrodžių mumijos. Voratinklį, kuris yra tokiame sudėtingame erdvės kampe, kad iki šiol jo nepasiekia jokie skaičiavimai ir juo labiau visatos šluota.

Tik dabar jis nežinojo, ką daryti. Atsivėrė kažkoks plyšys, per kurį pumpuojamas laikas, tiek daug laiko, kad net gali jame paskęsti. Gali jį degint, gali jį trupint ir mėtyti valkataujantiems paukščiams, gali iš jo lipdyti viską spėjančius žmones.

Jis prisiminė vieną sceną iš seniai matyto filmo, kuriame juodaodis vyrukas pasakoja, kiek daug dalykų galima pagaminti iš krevečių. Jis pagalvojo, kad laikas panašus į krevetes.

Gali būti vieno kąsnio laiko sumuštinukai, kepintas laikas, virtas laikas, laikas su garstyčių padažu, laikas, apšlakstytas citrina, laiko kokteilis, plikytas laiko pyragaitis, keptas laikas, įdarytas amžinybe, galima konservuoti laiką, virti laiko sriubą, gaminti laiko putėsius, raugti laiką ir dar tūkstančius kitų dalykų.

Jis dažnai galvodavo, kad jo galva it kaulinis klozetas, nes labai dažnai mąstė ekskrementiškus dalykus. Liaudis sakytų, kad mąstė šūdus, kurie nenusileidžia, kurie iškyla į paviršių, įrodydami, kad aplinka, kuria jis maitinosi, tebuvo butaforija, pagaminta iš jūros putos ir apraišiota mažais sunkiai virškinamais tamsos balionėliais.

Dabar jis žiūrėjo pro langą į gaudžiantį miestą. Klausėsi policijos sirenų, kurias pro pilkų namų tarpus lyg mestą pagalį atsivydavo švyturėlių šunys mėlynai žybsinčiais antkakliais. Stebėjo niūrų daugiabučių gyvenimą. Nužiūrinėjo žmones, lėtai judančius savo išderintais kasdienybės traukiniais, sunkiai riedančius įkalnėn, tarsi kas būtų ištepęs bėgius alyva ar saulėgrąžų aliejumi.

Jis žiūrėjo į vykstantį miestą ir mąstė, kad reikia ko nors griebtis. Pirma į galvą šovusi mintis jo kaukolėje pravėrė mažą skylutę – pro ją įsiveržę saulės spinduliai jo šviesai jautrioje smegenų medžiagoje užfiksavo miesto vaizdinį.

Kadangi jis niekada net nebūtų pamanęs, kad jo kaukolė bent akimirkai gali tapti camera obscura, tad ryžosi paklusti tokiam atsitiktinumui ir pradėjo vaikščioti bei šlifuoti savo batais šaligatvius, atsimušinėdamas į pykinančius žmones.

Jis mėgino pamatyti juose šviesą, galvodamas, kad mielai pavogtų bent mažą jos dalį, tačiau kiek tos šviesos gali turėt vėmalai. Nebent žmonės vemtų lemputėmis, nesuvirškintais žaibais ir kitokiais šviesuliais.

Kelias savaites smarkiai prakaitavo praktikuodamas pasivaikščiojimus. Mėgo sningantį dangų. Slampinėdamas vis galvojo apie šiukšliadėžes, į kurias sninga, galvojo apie tą sniegą, ar jis išmestas sniegas, nes yra šiukšliadėžėje, ar tas sniegas, kuris sninga į šiukšliadėžę, tėra sningantis sniegas ir tiek. Toks pats sniegas kaip ir bet kuris kitas.

Ir išvis ar normalu mąstyt apie sniegą ir šiukšliadėžes, nes tenka pripažint, kad nelabai jam tas sniegas rūpėjo. Apie visa tai mąstė, nes galvoje pasidarydavo vėsu ir balta, be to, tokius dalykus lengviau nuleisti galvos klozete nei jūros putą ar tamsos balionėlius.

Vieną rytą pabudęs suprato, kad turi tapti labai garsiu žmogumi. Tas supratimas buvo gilus lyg šulinys, į kurį leisdamas ant grandinės pririštą kibirą su troškimu atsigerti tiesiog užtrokštum. Ir ne šiaip garsiu žmogumi, o pačiu garsiausiu. Tokiu garsiu, kad tas garsumas kurtintų ir plėšytų kitų žmonių ausų būgnelius, sujauktų visą žarnyną ir paleistų vidurius.

Kad akiduobės taptų mažais unitazais, per kuriuos veržiasi nesulaikoma realybės banga, užliejanti viską aplinkui it cunamio vanduo nieko nenutuokiančius kaimus. Kad akys neatlaikiusios garso vibracijų sprogtų ir trykštų iš jų visi tuose žmonėse susikaupę matyti ir išgyventi ekskrementai, kuriuos liaudis pavadintų… na, patys žinot, kaip juos pavadintų liaudis.

Taigi jis ramiai išsivirė kavos ir susitepė du sumuštinius. Juos sudėjo į skirtingas lėkštutes. Viena lėkštutė buvo nuo kavos puodelio, kita žalia su raudonais jūrų arkliukais. Tada staiga jis tėškė tas lėkštutes vieną po kitos į sieną.

Po to šveitė kavos puodelį, jame buvusi kava nubėgo žemyn ir iš baimės pasislėpė po grindjuoste. Prikibę tirščiai pirmą kartą privertė pamąstyti apie sieną kaip apie plokščią ir sunkų veidą moters iš frykų cirko, kuriai pradeda atželti ruda barzda.

Po akimirkos patraukli kaimynė, kurią jis dažnai nužiūrinėdavo kažkur išeinančią ar iš kažkur grįžtančią rūkydamas balkone, pradėjo belsti neaiškiu daiktu į radiatorių ir jis pamanė, kad jau tapo pakankamai garsus. Tačiau kaimynė beldė tik kokias dvidešimt sekundžių. Tada jis suprato, kad turi labiau pasistengti, ir metė į sieną mikrobangų krosnelę. Po to švystelėjo puodą ir elektrinį virdulį.

Pagautas pačiam nesuprantamo ir nepatirto tokios rūšies džiaugsmo, jis svaidė, kas tik pakliūva po ranka. Sviedė stalčių, pilną šaukštų, peilių ir samčių. Sviedė mažas išklerusias taburetes, kurios buvo pritaikytos sėdėti tik nykštukams arba liliputams. Jos atsitrenkusios į sieną išskėtė kojas ir krito negyvos it užmušti vabzdžiai.

Tuomet švystelėjo visą spintelę su lėkštėm ir puodeliais. Sviedė plastikinį šiukšlių kibirą ir sustojusį laikrodį, kuris reikalingas tik sustojusį gyvenimą gyvenantiems žmonėms. Kai apsidairęs suprato, kad nebeliko ko svaidyti į sieną, sviedė ir paskutinį šios pastraipos žodį*.

Kai kaimynė pradėjo belsti į sieną, jis pagalvojo, jog gerai, kad sienoje neturi durų, kurias galėtų atidaryti, gerai, kad siena ne sieninis laikrodis, o jis ne to laikrodžio paukštis, ketinantis tuoj tuoj išlįsti, nes prisiminė, jog kaimynę matė neseniai išeinančią iš laiptinės, tad greičiausiai beldžia jos vyras.

O dėl gražių kaimynių vyrų, kurie beldžiasi velniaižin ko norėdami, net neverta galvoti išvis apie jokias duris. Ypač kai jie yra didelės sovietinės spintos, nežinia ką slepiančios už savo durų.

Kitą rytą įrankių dėžėje jis susirado atsuktuvą ir mažyčių medvaržčių ir prie savo batų padų prisisuko sukarpytų skardinių gabalėlius ir kelis kamštelius nuo alaus.

Tada pirmą kartą pasijuto tikrai garsus žmogus, vaikščiojantis miesto gatvėmis, į kurį atkreipia dėmesį visi aplinkui esantys. Visi skubantys ir nežinia kur lekiantys žmonės. Kai kurie delnais užsidengdavo ausis dėl čaižaus garso.

Kitos dienos popietę jis nuėjo į turgų ir prisipirko senų, įvairių žmonių laiko nudėvėtų žadintuvų. Žadintuvai veikė puikiai ir jis pagalvojo, kad žmonės per mažai veikia prasmingus dalykus, jei nesugeba tinkamai sunešioti net laikrodžių.

Visus juos nustatė skirtingu laiku, kad kiekvienas skambėtų paeiliui, nenutraukdamas ištisos garso linijos.

Vaikščiojo išdidžiai iškėlęs galvą, apsikabinėjęs savo žalsvą žieminį kombinezoną žadintuvais ir skambėjo. Žinoma, žmonės stebėjo jį, nes kur čia nestebėsi tokios garsenybės, kuri turi tiek daug laiko ir gali jį švaistyti į visas puses.

Jis buvo tylus garsus žmogus. Su niekuo nebendravo, galėjo dienų dienas nesikalbėti net pats su savimi. Kai nesikalbėdavo net pats su savimi, tuomet jis laužė ir daužė savo atmintyje esančius daiktus, įvairius stalelius ir spintas, lempas, vazas, na, žodžiu, viską, kas tik pakliūdavo po ranka.

Kartą teko skubiai vykti į ligoninę, kai belaužydamas daiktus savo atmintyje sugalvojo pro kairės akies langą išstumti fortepijoną. Viskas kaip ir būtų pavykę puikiai, tačiau vienos fortepijono kojos ratukas nulūžo ir įstrigo akies kamputyje sukeldamas didelį perštėjimą.

Akimirksniu akis ryškiai paraudo. Galėjai pamanyti, kad joje susispietė visi rausvą spalvą turintys dalykai ir susiliejo į vieną bendrą raudonį, kurį buvo galima matyti iš kosmoso plika akimi.

Jei visa tai stebėjo kokios nors kitos mūsų nepažintos gyvybės formos, tai galime būti ramūs, kad jos mūsų neaplankys ir neišnaikins savo lazeriais ar kitokiais kosminiais ginklais, nes ta mirksinti raudona akis buvo pats didžiausias pavojaus signalas visoje visatoje.

Jis suprato, kad akį graužia skruzdžių rūgštis ir chemikalai, nes ant to ratuko ilgą laiką buvo sukrautas skruzdėlynas, kurį jis be gailesčio stengėsi išnaikinti purkšdamas dichlofosą. Fortepijonas taip ir liko neišstumtas iš atminties.

Daktaras jį paguldė po lempomis ir įdėmiai apžiūrinėjo kokias dvi valandas niekaip negalėdamas suvokti, ką mato per artinančius prietaisus. Raudonuojanti akis švietė lyg švyturys, baltą ligoninės palatą užpildama kraujuojančia šviesa, kuri viską pavertė bordelio aplinka. Dar po valandos daktaro rankoje laikomas pincetas buvo apžiojęs ratuką.

Daktaras nedrąsiai išlemeno, kad akyje viso labo buvo įstrigęs ratukas. Jis patikslino daktarą, kad tai ne šiaip ratukas, o fortepijono, esančio jo atmintyje, ratukas. Jis pasiėmė tą ratuką ir švystelėjo į kampe sukrautus basonus ir, jiems beskambant it metaliniams klavišams, greitai išnėrė pro duris į gatvę, primerkęs raudonai šviečiančią akį.

Nuo to laiko jį vis dažniau buvo galima sutikti apsikarsčiusį visokiais skambančiais daiktais, viena primerkta akimi. Dažnai vaikštinėdavo parke dėvėdamas varpeliais apkabinėtą švarką ir mažyčiais varpeliukais apsiuvinėtas kelnes.

Laikui bėgant žmonės pradėjo į jį žvelgti su šypsena. Jis eidavo ir skambėdavo. Galėjai pamanyti, kad iš to, kaip jis skamba, galima nustatyti jo savijautą.

Kartais jis tempdavosi prie kojos virve pririštą nedidelį radiatorių lyg senovinį kalėjimo rutulį – šis kliūdamas už parko suolelių ir kartkartėm šokteldamas į viršų kelis centimetrus dėl nelygaus paviršiaus sugriausdavo it geležinio liūto nasrai, sukeldamas baimę ir nejaukumą praeiviams.

Jis mąstė, jog reikia nuveikti ką nors ypač garsaus, kad pasaulis išgirstų jo garsą, išgirstų jo vidinį triukšmą, kurį jis bandė perteikti išoriškai, tikėdamas, kad tik šitaip gali išsivalyti ir pasiekti ramybės dykumą, kurioje klajotų visą amžinybę tarsi beduinas, šukuodamas smėlio sūkurius, besiklausydamas barškuolių šnaresio it raminančiai čirškiančio radijo.

Nuo tada jis pradėjo kaupti stiklą. Kaupė įvairių spalvų butelius. Pirmiausia apstatė visas pakampes, po to dėliojo palei sienas, dėjo į spinteles, užgriozdino balkoną. Prie konteinerių ieškojo išmestų langų. Bet kokį rastą stiklą tempdavosi namo.

Kadangi nedirbo ir gyveno iš pinigų, kurie jam atiteko po tetos mirties, jam, vieninteliam jos giminaičiui, tad bepigu buvo stiklinėti ištisas dienas. Po metų jo butas jau buvo pilnas stiklo. Jame jis tapo panašus į nedidelį medinį laivelį, kurį nagingi ir kruopštūs laivadirbiai pincetais surinko stikliniame butelyje, atsargiai pro kaklelį dėdami detalę po detalės.

Pasiėmęs popieriaus lapą, jis pieštuku braižė stiklinį rūbą, kuris, jo manymu, jį turėjo paversti garsiu. Šimtą kartų perskaičiavo rankovių matmenis, galvos ir krūtinės apimtį, juosmenį ir kelnių ilgį, išsimatavo pėdas, pirštus.

Kai eskizas buvo baigtas, jis ėmėsi konstruoti savo stiklinį apdarą. Kruopščiai stiklo rėžtukais raižė įvairių spalvų butelius, visokias spalvoto stiklo atraižas, atsargiai iš jų išgaudamas reikiamas drabužio detales. Tuomet jas šlifavo, jungė, klijavo. Kai kurios detalės buvo tokios sudėtingos, kad turėjo pagaminti nedidelius aliumininius rėmelius ir jas įstatyti.

Po kurio laiko kostiumas buvo baigtas ir žėrėjo savo gražumu. Juo besigrožėdamas ir didžiuodamasis savo darbu jis mąstė, kaip ir kur viskas turėtų įvykti. Jis žinojo tik viena – kad po tokio dalyko, kurį ketina padaryti, taps neabejotinai garsus.

Lygiai trisdešimt dienų jis keldavosi tuo pačiu laiku ir tuo pačiu laiku guldavo. Išeidavo į miestą ir nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro vaikščiodavo siauromis gatvelėmis, apžiūrinėdamas žmonių langus, stebėdamas už jų vykstantį gyvenimą.

Galvoje skaičiavo ir braižė linijas, jungiančias skirtingas realybes. Bandė apskaičiuoti, kuriame taške susikerta daugiausia langų, viską kruopščiai užsirašinėdamas į nedidelę užrašinę. Lygiai po trisdešimt dienų, kurios buvo praleistos įdėmiai tyrinėjant aplinką, jis jau buvo pasirinkęs vietą.

Tą ankstyvą rytą, pabudęs keliomis valandomis anksčiau, nei buvo nustatytas vienas iš žadintuvų, esančių ant žieminio kombinezono, jis netikroviškai pasirąžė ir nusižiovavo prieš pakildamas iš savo blunkančio sapno miegmaišio.

Kadangi visus puodelius buvo sudaužęs, tad puslitriniame stiklainyje užsiplikė kavos ir prasibrovęs pro nepanaudotus butelius išėjo parūkyti į balkoną. Rūkė smarkiai traukdamas dūmus į plaučius ir pūtė į vis dar apmirusį juodą dangų, kuriame dūmai sustingdavo kelioms sekundėms tarsi nuotraukoje prieš išsisklaidydami.

Surūkęs kelias cigaretes ir pabaigęs kavą, grįžo pro stiklinį butelių labirintą į kambarį ir įdėmiai apžiūrėjęs pradėjo ardyti savo stiklo apdarą.

Kadangi daugelis detalių buvo sujungtos specialiai toms detalėms gamintais aliumininiais rėmeliais, jis galėjo savo rūbą išardyti į smulkiausias detales, kad būtų patogiau nusigabenti iki reikiamos vietos.

Viską atsargiai susidėjo į didelę dėžę su ratukais, išklotą storu porolono sluoksniu, kiekviena detalė buvo įvyniota į celofaną, išbertą minkštais oro spuogeliais.

Dėžę ramiai, laiptelis po laiptelio nusinešė į apačią ir išstūmęs pro laiptinės duris apsižvalgė aplinkui. Ore galėjai užčiuopti ryto užuomazgas. Čiupęs dėžę už pritaisytų rankenų pradėjo iš lėto stumtis link numatytos vietos.

Pasiekęs reikiamą pastatą, ramiai įvažiavo su dėže į laiptinę ir nuskubėjo prie lifto. Laiptinėje buvo tylu. Tik už vienų kitų durų buvo galima išgirsti švilpiančius arbatinukus, kurie lyg teisėjai tų butų gyventojams norėjo pranešti, kad išvaro juos iš miego aikštės, nubausdami neišvengiamai artėjančia rutina.

Liftu pakilęs į viršutinį aukštą, atsargiai išstūmė iš jo dėžę su savo stikliniu rūbu ir atraizgęs vielą nuo durų rankenos atsidūrė ant stogo.

Iš čia viskas matėsi lyg ant delno. Kartais virš galvos praskrisdavo vienas kitas lėktuvas, po savęs palikdamas po baltą iltį, paverčiančią dangų panašiu į milžiniško plėšrūno nasrus.

Jis atidarė dėžę ir iš jos ėmė traukti spalvoto stiklo detales, jas statė į rėmelius, o šiuos jungė prie bendros konstrukcijos, viską sujungiančios į vienį.

Įlindęs į savo stiklinį kostiumą, mažais žingsneliais nutipeno ir atsistojo netoli stogo krašto, nuo kurio atsivėrė šimtai langų, šimtai gyvenimų, šimtai tikrovių, vis dar uždengusių bundančio ryto šviesą sunkiomis naktinėmis užuolaidomis.

Jis žvelgė į dangų ir nekantriai, viduje besikaupiant jauduliui, laukė saulėtekio. Stovėjo netoli stogo krašto visai nejudėdamas, lėtai ir giliai kvėpuodamas į savo stiklinį šalmą, su kiekvienu iškvėpimu jį priversdamas aklinai užrasoti.

Po kurio laiko patekėjus ryto saulei, langai išsinėrė iš sunkių naktinių užuolaidų ir tuo pat metu pro juos į kambarius ėmė sklisti tūkstančiai spalvotų šviesos varpelių, kuriuos kūrė saulės spinduliai, besiveržiantys pro jo stiklinį rūbą.

Pro mažus skirtingo dydžio stiklinius vamzdelius, pritvirtintus prie apdaro, pradėjus nardyti sustiprėjusiam vėjui, ėmė sklisti keistas, negirdėtas garsas. Jei bandytume tą garsą lyginti su garsu jūros vargonų ar skudučių, kuriais groja miestų pakampėse fonogramiškos indėnų lūpos, būtų visiškai netikslu. Tai buvo kažkoks naujas skambesys, žmonių galvose nepateikiantis jokių asociacijų.

Žmonės, tarsi užhipnotizuoti netikėto stebuklo, ilgai negalėjo suprasti, kas vyksta, ir įtemptomis ausimis bei bukais žvilgsniais stebėjo jų kambarius užliejusią spalvotą šviesą, kuri buvo neregėtai graži, skambanti, spalvotoms figūroms besidaužant vienai į kitą.

Su kiekvienu jo kryptelėjimu šviesos figūros keisdavo formą ir imdavo suktis vis kitokiomis trajektorijomis. Po kurio laiko jis pramerkė kairiąją akį ir visas miestas paskendo raudonos šviesos fone, kuriame plaukiojo įvairių spalvų ornamentai.

Mieste kilo sumaištis, nes niekas negalėjo paaiškinti, kas čia vyksta. Viskas aplinkui buvo keistai spalvota ir nesuprantamai garsu. Milžiniškos spalvotos figūros it riaumojantys laukiniai žvėrys susirangė kur pakliūva.

Jų buvo visur – ant namų stogų ir sienų, ant gatvių ir šaligatvių, ant šurmuliuojančių žmonių veidų ir sustojusių mašinų, iš kurių išlipę vairuotojai žvelgė kažkur aukštyn, sukiodami savo spalvotus veidus, mėgindami akimis surasti šio reiškinio priežastį, miestui skendint skambančioje šviesoje.

Jis žengė dar vieną žingsnelį į priekį norėdamas pakeisti skambančių figūrų formas ir garsą, pagaliau pasijutęs išties garsus ir laisvas, ištrūkęs iš kaustančių autoriaus rėmų.

Tačiau žengus dar vieną žingsnį stiprus vėjas apraizgė jį per stiklinius vamzdelius it galinga gyvatė ir neatlaikęs savo rūbo svorio bei nesugebėdamas išlaikyti pusiausvyros jis susvyravo ir krito nuo aukšto pastato it milžiniškas spiegiantis, įvairiausiomis spalvomis žaižaruojantis vitražas, varstomas saulės blyksnių.

Kai kurie pro langus spėjo pamatyti milžinišku greičiu žemyn lekiantį ir į betonines plyteles dūžtantį stiklinį žmogų. Garsas buvo siaubingai didelis. Nuo garso vibracijos išdužo kai kurių netoliese stovinčių mašinų ir šalimais gyvenančių žmonių langai. Galėjai pamanyti, kad kažkas milžinišku akmeniu išdaužė visatos stiklą.

Akimirksniu miestas paskendo greitųjų, policijos ir gaisrinių mašinų švyturėlių bei sirenų skambesy. Skubiai viskas buvo aptverta juostomis, už kurių būriavosi šimtai miesto gyventojų, smalsiomis akimis besidairančių po įvykio vietą ir mėginančių susistatyti viską savo galvose.

Po visko liko tik tūkstančiai mažų šukelių, primenančių iš spalvoto smėlio grūdelių padarytas ir vėjo išsklaidytas mandalas. Vėjo nešamos šukės ridinėjosi plytelėmis tarsi stikliniai kauliukai, švelniai besidaužydamos viena į kitą ir kartkartėmis skimbteldamos.

Šitas įvykis garsiai nuskambėjo. Buvo daroma šimtai reportažų, apklausiami visi bent ką apie šį nutikimą galintys papasakoti žmonės. Apie tai ilgus metus kalbėjo įvairios pasaulio televizijos ir radijo stotys. Išėjo tūkstančiai straipsnių. Net „Google“ atstovai pranešė, kad jų paieškos langelyje dažniausiai renkamas dalykas buvo „stiklo žmogus“. Internetas tiesiog skendo stikle.

Nesumeluočiau sakydamas, kad jis tapo garsus visomis prasmėmis. Iki šiol iš viso pasaulio žmonės plūsta pasižiūrėti vietos, kurioje jis sudužo.

Kai kurie mėgindami įminti jo paslaptį prisiekinėja, kad per saulėtekį ant to aukšto pastato stogo iki šiol galima akimirką išvysti tarsi vitražas spindinčią figūrą.

Bet juk visiems aišku, kad tokie dalykai skamba labai netikroviškai ir kvepia fantastika, išsigalvojimais, pasakomis. O aš jums galiu pasakyti tik viena – pamatę kur nors gulinčią šukę galite net neabejoti, kad ką tik prasilenkėte su stiklo žmogumi.

  

– –