Pabėgusio briedžio metas

 

Pirmiausia garuojantį kruviną gniutulą ant juodo, tarsi aliejum aplieto asfalto – šalo ir kelio paviršius traukėsi pavojingu slidžiu gliaumu – Ilma palaikė smegenimis. Kadangi viskas truko kelias sekundes, kitos pakako, kad ji suprastų, jog tai kepenys – per didelės, kad būtų žmogaus. Dar po sekundės turėjo staigiai stabdyti mašiną – ant kelio gulėjo jaunas briedis, jo galvos nesimatė, ji buvo kraupiai atkraginta – puiki išdidi galva stambiom šnervėm, stikliniu žvilgsniu, ragais it karūna.

Vienu metu atrodė, kad sustabdyti mašinos nespės, staigiai suks vairą ir vietoj stabdžių per klaidą spausdama greičio pedalą iš visų jėgų rėšis į seną šimtametę pušį. Kai jos siūruodavo miške, atrodydavo, lyg kažkas dejuoja – iš tiesiog nežemiško visa apimančio ilgesio; žvėris ar žmogus, nesupaisysi. Bet stabdžiai suveikė puikiai – visureigis sustojo visai šalia partrenkto gyvūno, šalta ryški ksenono šviesa it operacinėje apšvietė išvirtusius vidurius. Įjungusi avarinius žibintus, išlipo ir apsidairė – kelias menkai važinėjamas, vargiai kas nors važiuos šiuo metu. Pritūpė ir paglostė kailį – šmėkštelėjo daug kartų sapnuotas sapnas: ji apleistame name, prie durų braižosi briedis, norintis su ja poruotis. Dusdama iš klaiko, iš visų jėgų stengiasi užšauti užrūdijusią velkę, prigludusi prie durų girdi, kaip briedis šnopuoja, ją užuosdamas.

Pakėlusi galvą, kiek tolėliau griovyje pamatė seną kampuotą pasatą, tamsiai mėlynos spalvos, beveik susiliejusį su juosva pamiškės juosta, – matyt, todėl iš karto nepastebėjo.

Slysčiodama neaukštu šlaitu priėjo prie mašinos, it Kalėdų lempelėms mirksint visureigio šviesoms – tai išplėšiančioms, tai panardinančioms mišką į akliną tamsą. Automobilyje sėdėjo moteris – suprato tai iš grakštaus sprando, nes iš pirmo žvilgsnio galėjai palaikyti vyru – vyriška striukė, beveik plikai nuskusta galva, rankas kruvinais krumpliais tebelaikė ant vairo. Mašinos priekis buvo sugurintas, priekinis stiklas užtrauktas smulkia it voratinklis aižena. Ilma pabarškino į langą ir moteris atsisuko – lėtai, it sapne. Išbalusiame veide, regis, nebuvo jokio jausmo, nei išgąsčio, nei sutrikimo, – į Ilmą žvelgė tuščias it kaukė kevalas. Moters burna buvo keistai įkritusi, nors metų galėjo būti ne daugiau kaip penkiasdešimties.

– Ar jums viskas gerai? – ir čia pat išsigando savo balso, kuris, aidu atsimušęs į šalia glūdinčią girią, nuskambėjo it šuliny.

– Aš negaliu išlipti, – pasakė lėtai, veikiau tai ji išskaitė iš jos lūpų ir tik dabar suprato, kad moteris neturi kelių priekinių dantų.

Ilma pradėjo karštligiškai traukyti dureles, šūdas – nusikeikusi nubėgo prie savo mašinos, dar spėjo pastebėti, kad briedis krisdamas paliko ant asfalto kailio šliūžę – atrodė, tarsi kažkas, norėdamas sugerti kraują, būtų kruopščiai pribarstęs šviežių pjuvenų. Stabtelėjo, su siaubu pripažindama, kad tai, ką mato, jai nepaprastai gražu, kurį laiką stovėjo ir tiesiog žiūrėjo – kad įsidėmėtų tą vaizdą ir po to mintyse atkurtų dar daug kartų. Tada lėtai nuėjo prie visureigio, atidarė bagažinę ir ištraukė gesintuvą.

Moteris tebesėdėjo it ištikta stabo, tik dabar rankas jau laikė ne ant vairo, o skreite. Ilma tylėdama jai parodė gesintuvą. Kelias sekundes jos žiūrėjo viena į kitą, dėl avarinių šviesų mirgėjimo moters veidas tai dingdavo tamsoje, tai blausiai nušvisdavo pamėklišku pavidalu. Staiga Ilma suprato, kad moteris šypsosi, dabar ji gerai matė tarpą tarp dantų, it vaiko, moters veidas, kad ir subjaurotas, buvo kažkuo baugiai gražus ir ji pagalvojo, kad jeigu jai duotų krūtį, ar spenelis tilptų toje dantų kiaurymėje ir koks būtų jausmas, – kai žindė sūnų, prasikalus pirmiems dantims, jis kelis kartus jai smarkiai įkando ir tada ji trenkė jam per veidelį: iki šiol pamena jo išraišką – visa apimančio klaiko. O ji žiūrėjo į jį piktai iš viršaus ir kartojo: „Mamai skauda.“ Jis graudžiai verkė, visiškai nesuvokdamas, už ką jį muša, o tada pravirko ir ji.

– Daužk užpakalinį, tik atsargiai, gesintuvo dugnu, – bl***, senas grabas, bet visi langai automatiniai, – iš vidaus pasigirdo šiurkštus balsas.

Ilma atsivėdėjusi trenkė į langą, po to dar ir dar kartą. Stiklo šukės pakibo ant apsauginės plėvelės, moteris, skubriai užsimetusi ant galvos gobtuvą, lyg katė persliuogė į galą. Plika ranka Ilma mėgino ištraukyti dar tebestyrančias aiženas.

– Palauk, susipjaustysi rankas, aš pati, – vėl tas pats šiurkštus balsas.

Ilmai atrodė, kad tada, kai pirmą kartą priėjo prie mašinos, joje sėdėjo kita moteris, o šita atsirado tik dabar, baugiai atstumianti savo mitriu žvėriškumu, it būtų įpratusi nuolat sėlinti iš pasalų.

– Turiu čia pirštines, – pasiraususi, ji užsimovė paprastas darbines kumštines ir kruopščiai, lyg būtų tai įpratusi daryti kasdien, išrankiojo stiklus iš lango rėmo. – Padėk man.

Ilma prilaikė ją už pažastų, kol ji lygiai taip pat vikriai išsirangė iš mašinos. Tik dabar pamatė, kad moters kakta kruvina, praskelta ties pat plaukų linija, ant vyriškos striukės ir džinsų matėsi tamsios kraujo dėmės.

– Iššoko prieš mane netikėtai, skatina, – ji kinktelėjo briedžio link.

– Ar turite draudimą? Iškviesiu policiją.

– Nekviesi, – moters balsas nuskambėjo įsakmiai, ji žiūrėjo į Ilmą iš padilbų, panašiai turbūt žiūri užspeisti plėšrūs žvėrys, pasirengę pasinaudoti tavo neapdairumu, kad galėtų pulti.

– Jums reikia susiūti kaktą, leiskite, pažiūrėsiu, – Ilma žengė žingsnį moters link, bet tuoj pat atšlijo – moteris mikliai sugavo jos ranką ir dabar laikė už riešo, gana stipriai, šypsodamasi ta pačia klastinga šypsena.

– Čia kaimas, mergaite, koks tau kaime draudimas, – sukikeno, bet riešo nepaleido.

– Pro šalį anksčiau ar vėliau kas nors važiuos, – stebėdamasi, kad visiškai nejaučia baimės, Ilma truktelėjusi ištraukė ranką. – Briedį reikia patraukti nuo kelio.

– Rūkai? – moteris kruvinais krumpliais rausėsi kišenėse, išsitraukė aplamdytą pakelį, ištiesė Ilmai. – Aš Lona, – tarstelėjo. – Tu?

– Ilma.

– Mudviejų vardams, regis, trūksta po raidę, – nusispjovė. – Geras, skatina, paskambinsiu čia kam reikia – paims. Negi tokį gėrį paliksi. Mėgsti žvėrieną?

Lona godžiai įtraukė dūmą, cigaretę keistai laikydama tarp nykščio ir smiliaus, sudėtų į apskritimą, lyg būtų pasidariusi mažytę tūtelę, per kurią dabar kažkaip karštligiškai ją žindo, pridengdama pirštų stogeliu, o kita ranka nervingai maigė paprastą seno modelio „Nokią“. Kalbėjo rusiškai, vis įterpdama kapotas keiksmažodžių tiradas.

– Sukos, paprašyk kažko, geriau pakas, nei padės, – įsikišo telefoną į užpakalinę džinsų kišenę.

Išsitraukusi pakelį, degėsi antrą cigaretę – Ilma stebėjo, kaip nervingai išmeta kelis sulūžusius degtukus, trečiu, ištrauktu iš dėžutės su „Maximos“ logotipu, pagaliau prisidega.

Ilma prie žvėrienos buvo pripratusi nuo vaikystės – pamena kruvinas mamos rankas, kai darinėdavo šerną, ir plokščios kulkos, ką tik išluptos iš skerdienos, šaltį delne. Medžioklinis šautuvas gulėdavo ant spintos viršaus, kietame, rauginta oda trenkiančiame dėkle. Į rusvą drožinėtą medinę rankeną įmautas vamzdis kvepėjo paraku ir dar kažkuo – baugiu ir neįvardinamu. Medžioklės išvakarėse tėvas nukeldavo jį nuo spintos ir kruopščiai išvalydavo, o jai leisdavo pažaisti su įvairiaspalvėmis kieto lakuoto kartono kulkų tūtelėmis, kurias dėžutėje surikiuodavo pagal spalvas. Kai tėvas nematydavo, vogčia palaižydavo ginklo metalą – burnoje likdavo maloniai aitrus skonis, panašus į kraujo. Ar ji mėgsta žvėrieną – taip, turbūt taip.

Užsigalvojusi nematė, kad moteris jau kuris laikas ją stebi.

– Tavo cigaretė užgeso, – pasakė, šįkart be šypsenos.

Snigti pradėjo staiga – balti kąsniai neblaškomi vėjo krito tiesiai į kraujo klaną, dengė briedžio kūną, nebetirpo.

– Prisnigs į saloną, – nusikeikė Lona.

Jos nuslysčiojo prie pasato, moteris taip pat vikriai, kaip prieš tai išsirangiusi, pro išdaužtą langą įsmuko į vidų. Ilma švietė žibintuvėliu, kol ji rausėsi, kažko ieškodama. Tik dabar pamatė, kad užpakalinių sėdynių nėra, mėtėsi dideli maišai, regis, panašiuose matė laikant bulves.

– Laikyk! – Ilma spėjo sugriebti sunkų aštrų kastuvą.

Išsliuogusi, keliais dideliais maišais negrabiai užtaisė lango kiaurymę.

– Norite jį užkasti?

– O kas jį į duobę paguldys, gal tu, princese? Ne mažiau kaip du šimtai kilų, sunkus, skatina, nepajudinsim.

– Kam tada kastuvas?

– Tu per daug klausinėji. Paveši iki kaimo?

– O briedis?

Kitos mašinos žibintai išplėšė jų pavidalus iš tamsos. Padangos čiūžtelėjo ant pakelės žvyro. Išlipo trise, Ilma matė tik siluetus, apšviesti iš užpakalio atrodė it iškirpti iš juodo kartono.

– Lonka, nu duodi, briedžius šienauji? – švilpčiodami, kraipydami galvas apžiūrinėjo gyvūną.

Veidai tamsūs ir blizgūs, judesiai žebenkštiški – visi buvo panašūs, tie vyrai, Lona, dabar kažką jiems aiškinanti, visi dalyvaujantys tarsi ritualiniame užkalbėjime: keiksmažodžiai, seilių trykšnis, keiksmažodžiai.

– Važiavo dar kas pro šalį?

Lona mostelėjo kastuvu Ilmos pusėn.

 

●

 

Briedžio pėdsakus dažnai užtikdavo miške prie savo sodybos – kartą mėgino sekti, bet pasimetė painioje raizgalynėje, tada pasiklydo, nes pelkėtoje vietoje, kur takai buvo išmindžioti elnių bandų, visi jie nuvesdavo į tamsaus vandens sklidiną raistą, iš kurio, sekdama nauju taku, ji pakliūdavo vėl ten pat – atrodė, kad ją specialiai klaidina kažkas, trokštantis, jog pasiliktų miške. Kaip tyčia mobilusis jau buvo išsikrovęs ir leidosi sutemos. Kelią tada šiaip taip rado, įsidėmėjusi seną pušį, nuvirtusią prieš daug metų ir panašią į milžinišką medinę raketą, barkšančiom balsva kerpe aptrauktom šakom. Ją perlipo ir perbrido juodu gliaumu žliugsintį upeliūkščio revą – jame stirksojo sutrešę kadais išlūžę ar audros nulaužti medžių kamienai, it kulkų suvarpyti šviežiomis kiaurymėmis, – meletų, juodųjų genių, darbas. Tąkart susiplėšė džinsus į aštrią vielos tvorą, dar likusią nuo kadais čia buvusių ganyklų, dabar tvora slėpėsi jaunučių alksnių ir krūmokšnių šabakštyne – miškas žengė sparčiai, neklausdamas, glemžė tai, kas jau neliečiama ir netvarkoma žmogaus. Suklupusi ir apžiūrinėdama pradrėkstą kelį, suvokė, kad yra savo sodybos teritorijoje, – vielos tvora priklausė seniesiems šeimininkams, kurie kadais augino karvių bandą.

– Durų ten niekada nerakinam, – pasakė Lonai. – O kam, jei savaitę nesutiksi nė gyvos dvasios.

Moteris neatsakė, nuo to momento, kai įsėdo į mašiną, nepratarė nė žodžio. Kurį laiką tylėjo abi, į lango stiklą plakėsi snaigės, sukdamos svaigų magišką ratą, užsižiūrėk – užsvaigins iki keistos būsenos, trapios ribos tarp realybės ir sapno slogučio.

– Neužmigsi? – šiurkštus balsas radiatoriaus prišildytame mašinos ore džerkštelėjo it sauja žvyro, Ilma krūptelėjo. – Už miško iškart posūkis – nepražiopsok.

Kodėl visą gyvenimą jai lemta pakliūti į keisčiausias situacijas ir istorijas, dabar prasidėjo su šita boba, o galėjo važiuoti savais keliais. Kažkoks pavojingas smalsumas, balansuojantis ant ribos – ribos, už kurios neaišku kas, kažkas tamsaus ir neapčiuopiamo, ką dažnai regėdavo sapnuose, – kaip tas briedis, besibraižantis už durų, kurių velkė galų gale neišlaiko. Tikrai nedegė noru padėti, jai buvo tas pats, kas ta moteris, nusispjaut jos praskelta kakta, dabar jai rūpėjo tik jos tamsa, kurią jautė instinktyviai, tas jausmas jau turėjo kvapą – eterio, kraujo, seilėm sudrėkinto šautuvo metalo.

– Neatsakėt, kam kastuvas, – Ilma pasuko į šalutinį kelią, vedantį link nedidelio vienkiemio.

– Duobes kasu, mergaite. Nabašnikams, – tada, dėbtelėjusi į Ilmą, užsikvatojo piktai, nirčiai, po to nusikeikusi staiga nutilo.

Keletą kartų lėtai smakru perbraukė per glotnią tamsiai mėlynai dažytą rankeną – kastuvą laikė tarp kelių.

– O ten įvairiai būna. Dabar va – mergaitė buvo, vos penkerių. Motina, suka, nežiūrėjo jos, vis jai diedų reikėjo, na supranti… O vaikas – jau nesupaisysi, kaip ten: tai šalia, tai išvarydavo, tai išvis dienom užmiršdavo. Vienas tų besilankančių išvažiuodamas atbuliniu netyčia tą vaiką po ratais patraukė – vilko gal dešimt metrų su savo džipu. Motina net laidotuvėse nepasirodė, dingo kaip į vandenį, – pakart tokias maža, dar ir sūnų nedidelį paliko. Tu vaikų turi?

Ilmai spaudė smilkinius, rankomis ji veržė vairą – gana, greičiau atsikratyt pakeleivės, greičiau likti vienai. Tik dabar suprato, kokia ji klaikiai pavargus – išleis šitą ir sustos kiek pamiegoti.

Pagaliau privažiavo vienkiemį, tamsoje pamėkliškai barkšojo obelų šakos – daugiau nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti, miškas dunksojo visai šalia, žiemos naktį tylus it kapai.

– Kuo ten švietei tada – įjunk ir lipam.

– Man reikia važiuoti toliau, – Ilma tebespaudė rankom vairą, variklio neišjungė.

– Lik, o rytoj galėsi važiuoti, – pasakė moteris pavargusiu balsu. – Žinai, nori tikėk, nori ne, aš ją mačiau ant kelio. Būčiau apvažiavusi tą iššokusį skatiną, gi keliasdešimt metų už vairo, tamsoj dažnai tenka grįžti: tai šernas, tai briedis, miškas gi čia. Bet ji ten stovėjo, supranti. Ta mergaitė. Lyg kažko lauktų.

Ilma niekada netikėjo vaiduokliais ir tokiom istorijom. Kažkada kely vos neužvažiavo ant jau partrenkto šuns – didžiulis kiemšunis gulėjo dar gyvas, žiūrėdamas tiesiai į mašiną, kaip jai tada atrodė, – tiesiai į ją. Abiejų priekinių kojų lūžiai, toks pat tamsoje juoduojantis kraujo klanas. Tada, nesaugodama naujų kailinių, įsikėlė į mašiną ir nuvažiavo į tuo metu veikusią vienintelę gydyklą netoli narkologinio dispanserio. Šunį jai pasiūlė užmigdyti, ji tylėdama sumokėjo tiek, kiek reikėjo, girdėjo, kaip šuo kraupiai sukaukė, – tik po to suprato, kad nenumalšino skausmo, prieš leisdami į stuburą mirtiną dozę, sutaupė. Neturėjo jėgų aiškintis, tylėdama pasiėmė didžiulį juodą dar šiltą maišą – mašinoje nuo jo tuojau pat pasklido salsvas it mirtis eterio kvapas. Buvo pats viduržiemis, spaudė nemenkas šaltis, žemė buvo sušalusi į kaulą – mieganti, nesvetinga, nenorinti priimti mirusių. Ilgai važiavo plentu, pasuko dirbamais laukais, tikėdamasi rasti puresnę vietą. Net nepastebėjo, kad jau kurį laiką ją seka policijos automobilis. „Mano mašinoje negyvas šuo, – ramiai pasakė tada jaunam patruliui, šviečiančiam žibintuvėliu į saloną ir įtariai uodžiančiam eteriu persisunkusį orą. – Parodyti?“

Tąkart jie padėjo jai užkasti, besikeikdami, – ot tos moterys, vis kažko prisigalvoja, kur matyta, šunį kasam, bet reik padėti gražiai panelei, – goslūs, it nučiulpti vypsniai, kreivi blyksintys žvilgsniai. „Ar jūsų mašinoje šilta? – tada tepaklausė. – Aš labai sušalau.“ Kol ji buvo su vienu, nors kvietė abu, kitas nervingai rūkė lauke. „Ar tau gerai?“ – vis klausė jos, glausdamasis kaip vaikas. „Taip, labai, – melavo ji, – man labai gerai.“ Grįžusi išmetė krauju permirkusias odines pirštines. Nuo tada žinojo, kad šuns kraujo kvapas – aitrus, kaip žvėries.

 

●

 

Pagaliau sugraibiusi mobilųjį įsijungė ir pašvietė į moterį. Mašinoje nieko nebuvo, išlipusi apsidairė. Įdiržusios senos obelys siūravo nuo vėjo, skleisdamos pratisą gergždžiančią aimaną, – atrodė, lyg šalia kas dejuotų – pavargęs nuo nežemiško ilgesio. Pasišviesdama ir klupčiodama ant kupstų, nuėjo prie trobos – kelias neseniai buvo užsnigtas, moters pėdsakų niekur nesimatė. Nesvarbu – turbūt yra ir kitas įėjimas. Namo durys – užkabintos velke, bet be spynos, neužrakintos. Užmauta ant lenkto užrūdijusio kablio velkė galų gale pasidavė. Ji įėjo ir uždarė duris.