Mindaugo Survilos „Sengirė“
Ne aiškinti, kaip svarbu tausoti gamtą, o parodyti, kokia ji graži, sužadinti meilę jai ir tokiu būdu bandyti ją išsaugoti. Būtent pastarojo kelio ėmėsi kino režisierius ir gamtosaugininkas Mindaugas Survila, kurdamas mums pasakojimą apie sengirę, ir būtent todėl tai nėra tik dokumentinis filmas apie paskutinius žmogaus veiklos menkai paliestus miškus Lietuvoje. Tai filmas apie pedagogiką, paremtą įsitikinimu, kad žmonės moka būti geri, tereikia tą gėrį atrasti ir jiems sužadinti. Tačiau kiek pagrįstas toks tikėjimas? Ir ar šis tikėjimas nėra tokia pati sengirė – jo lieka vis mažiau ir mažiau ir jį, it tą sengirę, kartkartėmis vėl reikia atkurti iš pavienių plačiai išsibarsčiusių gabalėlių?
Pasibaigus filmo titrams ir prieš užgęstant kino projektoriui ekrane pasirodo informacija, kad anksčiau sengirės užėmusios 80 proc. Lietuvos teritorijos, o dabar jos užima viso labo 0,2 proc. šalies ploto. Tačiau kai ekrane pasirodė ši informacija, beveik visi žiūrovai jau buvo arba išėję, arba beišeiną ir šios žinutės veikiausiai nepastebėjo. Žinoma, filmo kūrėjai patys kalti, kad šią informaciją nukišo į tą filmo dalį, kurios dažnas žiūrovas paprastai nelaukia, tačiau ar nenutiks taip, kad „Sengirė“ taip ir liks viso labo „gražus filmas apie gamtą“, kurį pažiūrėjus bus galima grįžti prie rūpinimosi plastikinių maišelių problema ir nesirūpinimo, sakykime, baldų pramonės kertamais miškais?
Filmas prasideda ir baigiasi žmogaus rūpesčiu dėl gamtos. Tačiau, matant nuo gamtos gausos apsvaigusias Sibire gyvenusio ir vėliau visą gyvenimą Lietuvos miškuose dirbusio filme epizodiškai pasirodančio senolio Kęsto akis, bet kokios kalbos apie skirtį tarp gamtos ir žmogaus nuskamba neįtikinamai. Viename interviu M. Survila sceną su miško paunksnėje įsikūrusiu senoliu apibūdino taip: „Ypatingai vidurinis epizodas yra labai netikėtas, tartum laumžirgis iš G. Grajausko eilėraščio – akys didesnės už galvą, apstulbęs nuo pasaulio grožio…“
Nežinau, ar žmogus gali būti be gamtos, bet vargu ar jis galėtų kaip nors apstulbinti sengirę. Telieka ja žavėtis, nerežisuojant ir nebandant jos pagražinti, ko, anot filmo kūrėjo, ir buvo skrupulingai vengta. Žiūrint filmą nepaliko įspūdis, kad visi kadrai nufilmuoti atsitiktinai, miške pamesta įjungta filmavimo kamera: filmuota ne slankiojančia, o, sakytum, sustingusia ir tai, kas tuo metu yra priešais, fiksuojančia kamera. O priešais ją – galybė įvairiausių garsų ir vaizdų: pradedant filmo pradžioje nuo šalčio žiemą pokšinčių medžių kamienų garsais ir baigiant po filmo tikriausiai įžymybėmis jau tapusių kurtinių šokiu. Gamta tokia graži, kad bijau, jog daugelis pamatę „Sengirę“ veršis jos ieškoti ir „saugoti“, šitaip pridarydami jai daugiau žalos nei naudos (daugelio nufilmuotų rūšių atstovai yra baikštūs ir sutrikdyti gali daugiau nebesiveisti anksčiau aptiktose vietose).
Todėl, nors tai ir nebuvo autoriaus sumanymas, visai simboliška, kad kartkartėmis filmo kadruose regimi raudoni filmavimo kameros lempelės atspindžiai, vis primenantys žiūrovui, kad grožėtis ir mylėti reikia atsargiai.
Kadras iš filmo „Sengirė“
Nufilmuoti „Sengirę“ M. Survilai užtruko daugiau nei dešimt metų. Ar tai reiškia, kad su sengirėmis jau viskas baigta ir toliau bus imamasi kokio nors kito projekto? Regis, ne. Atsakydamas į klausimą apie ateities planus, M. Survila yra teigęs, jog „nuo praeitų metų pradėjome vystyti „interaktyvią platformą“, kad kiekvienas galėtų keliauti per seniausias girias – ne kur veda režisierius, bet kur patys nori. Galvojame ir apie praktinę gamtosaugą. 50 proc. nuo pajamų, kurias gaus „Sengirė“ už bilietus, bus skirta miško pirkimui ir išsaugojimui amžiams.“
Ar tai reiškia, kad autorius neapsiriboja tikėjimu gera žmogaus prigimtimi ir yra parengęs atsarginį planą? Jei gamta kenčia nuo suprekinimo, ar „praktinė gamtosauga“ šiuo atžvilgiu reiškia savotišką ėjimą žirgu, nuperkant mišką ir visam laikui išimant jį iš apyvartos, kad daugiau niekas niekada negalėtų jo pirkti? Jei taip, tuomet kur galėčiau pasirašyti?
