Lova
I.
Pirmoji mano vaikiška lovelė
pakylėdavo mane virš šaltų grindų,
virš storo rudų dažų sluoksnio,
virš kambario drėgmės,
kuri veržėsi iš rūsio,
begėdiškai graibės už kojų.
Kilau virš stogo kraigo,
virš vyšnių sodelio.
Iš tiesų tai buvo medinis baltai dažytas
skraidymo aparatas,
naktimis mane nugabendavęs iki rojaus.
Dėl gražumo kartais pameluodavau
apie nesamas linges.
Tarsi tai galėtų pratęst ar papildyti
negrabiai užbaigiamą skrydį.
Troškimas pasisupti buvo
beveik daiktas, palyginti su sapnais.
Tikėjau vaizduotės
galiomis kurti ir naikinti
ką tik panorėjai.
Baisiausia būdavo sugrįžti žemėn.
Smaugiamu greičiu. Kūnas priešindavosi,
mintys visam laikui likdavo tenai,
išsipildymų karalystėje.
Nusileisti iš tiesų reiškė kristi,
siaubingai nupulti žemyn,
viską, kas svarbiausia, išbarsčius.
Tai buvo sudužimas, nusikaltimas,
kaltė, egzekucija ir skriauda,
žeminantis užmokestis už skrydį.
Mirtis.
Norėčiau kam nors papriekaištauti
už tokį neperprantamą, nepatogų,
įžūlų skraidymų planą.
Papriekaištauti kažkam, kam
atiteko viskas, ką praradau
kasryt prabusdama,
leisdamasi ant šaltų grindų
basomis kojomis,
basomis mintimis,
basu, virpančiu kūnu.
II.
Kitame mieste stojo
skudurinis amžius.
Krakmolytos užuolaidėlės
ant lovelės grotelių,
krakmolytos figūrėlės baltame
dvinyčio audinio fone.
Jos galėjo reikšti šimtus dalykų.
Virš jų stebėdavau sienomis
tvarkingai čiuožiančias draugiškas šviesas.
Jų muzika buvo autobusų burzgimas.
Vienatvės nekaltybę praradau
dviese su kate.
Praskleisdavau užuolaidėles,
sulaikydavau kvėpavimą,
gyvūnui braunantis pro groteles –
apie jas vertėtų atskirai.
Viešnia įsitaisydavo ant kojų.
Murkiantis taškas, svarmuo,
inkaras, įsiterpęs
nuo skrydžio iki kito.
Sapnų gaudyklė,
bežodis liudijimas, ką gali meilė,
kai ji įsikuria tavo pašonėje:
palaimingas nuobodulys,
būdravimo kančia,
ūmai dingusi ateitis,
tuštumos malonumas.
Dienomis visa tai išpasakodavau
grodama lovytės grotelėmis –
šiandien pasakyčiau:
muzikuodama pamažu ryškėjančiu,
skambiu ateities skeletu.
III.
Gulimoji žmogaus padėtis yra
visų žmogiškiausia.
Dabar manyčiau:
dieviškasis horizontas.
Ligoninės palatoje
su pritvirtintomis prie lovų
lentelėmis, sulyginti ligų,
pilkšvuose patalų debesyse,
jautėmės atgavę teisingumą.
Rankos, laisvos plasnoti.
Nuo tikslo, ėjimo išvaduotos kojos.
Į dangų nukreiptos akys.
Šiltos apelsinų ugnelės.
Atlaidžios, visa nušviečiančios
baltos chalatų albos.
Gulinčių karalaičių bendrija
su grįžusiais iš operacinių
išdidžiais sužeistaisiais.
Grįžusi namo protestavau,
lovoje, karališkai ištuštindama pūslę.
Pamažu blaivėdama
šlapiame, vėstančiame
savo soste,
pasiduodama,
mintyse mosuodama
balta prišlapinta paklode.
IV.
Tada buvo duotas trumpas laikas
aliuminiui pagarbinti:
lengvučiam sulankstomosios lovelės rėmui,
lovos pasauliui po atviru dangumi,
uždaram pasauliui sode,
tarp serbentų krūmų, žaislinių paukštelių,
žaislinių mergaitiškų paslapčių,
su žaisliniais jų atsivėrimais.
Ką norėjome pamatyti
viena kitą apžiūrinėdamos,
savo bundantį geismą slapstydamos
po sodo dosniai duodama medžiaga?
Ką jautė oda, lytis po išdėliotais ant jų
lapeliais, uogomis, vaisių dalelėmis?
Ką išmokome iš augalo ir vaisiaus?
Susisluoksniavus gamta,
nežinia kam pasiruošusi,
nežinia ko drąsi ir
nežinia ko išsigandusi,
įsibėgėjusi nežinion.
Joks dievas, vien tik pirmieji
žaisliniai gyvaplaukiai buvo žinia,
kas privalės būti uždengta.
Jokių klausimų, abejonių,
vien tik tūžminga uždanga,
nuožmi spektaklio pabaiga,
niūrios nekaltybės ir kaltės drumzlės,
grynoji, nesiskundžianti gėda.
Sykį ir visam laikui sulankstyta,
iš atviro dangaus teritorijos
išstumta lovelė.
Save praaugusio
gyvenimo griaučiai,
sėklos luobelė.
V.
Sulaukusi šešiolikos
pirmąsyk iš taip arti išvydau karstą,
tobulą vienvietę lovą.
Ant šilkinės nėriniuotos pagalvės –
geltonas, kaulėtas senelio veidas.
Teta Danutė karpo
degančių žvakių dagčius,
tarsi kokias agrastų uodegėles
verdant uogienę,
bobutės balsas skamba beveik linksmai.
Prisiminiau, kaip senelis valgo kiaušinius
ir kaip per kelis kartus po kruopelę
tepa ant duonos riekelės sviestą,
kaip energingai trindamas veidą
bando nuvaikyti dienos snaudulį.
Galiausiai tasai jį įveikė.
Tas pats snaudulys,
kurio nepajėgiu atsikratyti,
lygiai kaip jis, brūžindama veidą delnais,
trindama delną į delną,
trindamasi čia nuo ryto iki vakaro tam,
kad naktį įgyčiau miego teisę,
teisę į lovą,
teisę į karstą.
VI.
Guldžiau į lovą katę.
Migdžiau lėlę žaislinėje lovelėje.
Į vystyklą vyniojau viščiuką,
kad galėčiau jį sulaikyti
šiaudiniame patalėly.
Guldžiau į lovą naujus batukus
ir pirmąjį kaklo papuošalą.
Kadaise sapnavau atsitempusi į lovą
vienišą, dailią kumelę.
Į patalus ir į sapnus norėjosi pasiimti
visus naujus ir gražius dalykus,
panašiai kaip brangiausi daiktai
kartais laidojami su jų savininku
ar kaip į lovą netikėtai sugriūva
aistros apimti tyruoliai.
(Iki šiol stebina
meilės ir mirties panašumai.)
Vėliau niekas nebuvo maloniau
kaip krizenti po viena antklode
su viena iš draugyčių.
Dar vėliau geriausia lovos drauge
tapo knyga, paliudydama,
kad kiekvienas geras tekstas yra intymus
ir kad ne kiekvienas intymus tekstas yra geras,
ir kad ne visi tekstai
gali sutapti su tavimi lovoje,
nors sąvadautojų – sulig kiekvienu
piršto paspaudimu ar brūkštelėjimu
kokiame neišvaizdžiame ekranėly.
Tas pats galioja knygoms ir žmonėms.
VII.
Guldamasis į lovą tu sveikini gyvenimą.
Guldamasis į lovą atsisveikini su visais.
Guldamasis į lovą tu verki,
tu dejuoji ir keldamasis.
Lovoje tavo mažumas gali būti
didesnis už pasaulio didumą.
Guldamasis į lovą tu žinai patirsiąs mažąją mirtį,
o keliantis tavo širdis verkia
tarsi ką tik gimusio kūdikio.
Lova tau yra dar viena motinos gimda,
kurioje gali montuoti ir pats sau rodyti
savo gyvenimo filmus.
Guldamasis į lovą tu geidi iš jos nepakilti,
kaip vieną sykį nutinka daugybei žmonių,
turėjusių lovas arba
pasitenkinusių svetimomis.
Mirusiųjų požiūris į nuosavybę
šiek tiek skiriasi nuo gyvųjų.
VIII.
Pavojingiausia gulimoji veikla
yra žiūrėti į lubas.
Tuštuma ūmai įsismelkia tavin
tarsi be tavęs, pati sau tarpusi praeitis
ir be tavęs pasiruošęs išaušti rytojus.
Regi baltą kambarį tarsi tuščią vonią
be žmogiškų griozdų,
su centrą žyminčia lempa,
keliauji tenai be garso,
pakylėtas virš visų paviršių,
vis labiau bodėdamasis daiktais,
vis menkiau vertindamas savo kūną,
vis geriau suprasdamas:
užimi gerokai per daug vietos,
esi per sunkus,
palyginti su šviesa,
palyginti su aukštesnes vietas
pasirinkusia rimtim,
esi per triukšmingas,
palyginti su palubėje
šnabždančiu oru,
aukštyn kylančia šiluma,
palyginti su bet kuo,
kas įsikūręs aukščiau žemės.
IX.
Šį bei tą turėčiau pasakyti
apie lovos girgždesius ir bildesius,
kuriuos sukelia dviese,
tokius negrabius,
palyginti su besikaupiančia aistra:
ji yra tylos draugė,
mažų dalykų ir erdvių bičiulė,
aukščio ir švaros palydovė.
Aistra: jos maistas yra
žiūrėjimas į lubas,
į aukštumas ir tolius,
ir tik tuštinasi ji
garsiai: šnopavimas,
tarsi bėgtum nuo priešo,
tvankios dejonės,
lyg būtum ligonis,
tarsi lova būtų stokojančiųjų,
sergančiųjų prieglobstis.
X.
Ilgainiui lova tampa pagunda
po truputį nebūti.
„Jei pasiduosi jai, tau galas“, –
tariau sau, riedėdama į pakalnę,
sunkiai, tarsi kopčiau aukštyn.
Keistas atradimas senstant.
Ima erzinti bet koks horizontalumas,
ypač plokščias ir ypač nuosavas.
Vis labiau norisi gyventi,
tarsi žiūrėtum į lubas.
Tarsi tai būtų vienintelė
prasminga kryptis,
kairei vis labiau konkuruojant su dešine,
prisiminimams – su svajonėmis,
reginiams – su juos užgriūvančiais
akių vokais.
Baltoje spintoje
vertikaliai įkurdinta lova dabar –
tarsi naujas mano karinis kostiumas,
maskuojantis nuovargį
nelyg ankstyvą nėštumą.
Vertikalumo mokanti raketa,
pasiruošusi mane nuskraidint
tenai, kur lankydavaus
būdama vaikas.
Kažkas sakė panašią lovą matęs
amžiną atilsį kunigo būste.