Lova

 

I.

 

Pirmoji mano vaikiška lovelė

pakylėdavo mane virš šaltų grindų,

virš storo rudų dažų sluoksnio,

virš kambario drėgmės,

kuri veržėsi iš rūsio,

begėdiškai graibės už kojų.

Kilau virš stogo kraigo,

virš vyšnių sodelio.

 

Iš tiesų tai buvo medinis baltai dažytas

skraidymo aparatas,

naktimis mane nugabendavęs iki rojaus.

Dėl gražumo kartais pameluodavau

apie nesamas linges.

Tarsi tai galėtų pratęst ar papildyti

negrabiai užbaigiamą skrydį.

Troškimas pasisupti buvo

beveik daiktas, palyginti su sapnais.

Tikėjau vaizduotės

galiomis kurti ir naikinti

ką tik panorėjai.

 

Baisiausia būdavo sugrįžti žemėn.

Smaugiamu greičiu. Kūnas priešindavosi,

mintys visam laikui likdavo tenai,

išsipildymų karalystėje.

 

Nusileisti iš tiesų reiškė kristi,

siaubingai nupulti žemyn,

viską, kas svarbiausia, išbarsčius.

Tai buvo sudužimas, nusikaltimas,

kaltė, egzekucija ir skriauda,

žeminantis užmokestis už skrydį.

Mirtis.

 

Norėčiau kam nors papriekaištauti

už tokį neperprantamą, nepatogų,

įžūlų skraidymų planą.

 

Papriekaištauti kažkam, kam

atiteko viskas, ką praradau

kasryt prabusdama,

leisdamasi ant šaltų grindų

basomis kojomis,

basomis mintimis,

basu, virpančiu kūnu.

 

 

II.

 

Kitame mieste stojo

skudurinis amžius.

Krakmolytos užuolaidėlės

ant lovelės grotelių,

krakmolytos figūrėlės baltame

dvinyčio audinio fone.

Jos galėjo reikšti šimtus dalykų.

Virš jų stebėdavau sienomis

tvarkingai čiuožiančias draugiškas šviesas.

Jų muzika buvo autobusų burzgimas.

 

Vienatvės nekaltybę praradau

dviese su kate.

Praskleisdavau užuolaidėles,

sulaikydavau kvėpavimą,

gyvūnui braunantis pro groteles –

apie jas vertėtų atskirai.

 

Viešnia įsitaisydavo ant kojų.

Murkiantis taškas, svarmuo,

inkaras, įsiterpęs

nuo skrydžio iki kito.

Sapnų gaudyklė,

bežodis liudijimas, ką gali meilė,

kai ji įsikuria tavo pašonėje:

palaimingas nuobodulys,

būdravimo kančia,

ūmai dingusi ateitis,

tuštumos malonumas.

 

Dienomis visa tai išpasakodavau

grodama lovytės grotelėmis –

šiandien pasakyčiau:

muzikuodama pamažu ryškėjančiu,

skambiu ateities skeletu.

 

 

III.

 

Gulimoji žmogaus padėtis yra

visų žmogiškiausia.

Dabar manyčiau:

dieviškasis horizontas.

 

Ligoninės palatoje

su pritvirtintomis prie lovų

lentelėmis, sulyginti ligų,

pilkšvuose patalų debesyse,

jautėmės atgavę teisingumą.

 

Rankos, laisvos plasnoti.

Nuo tikslo, ėjimo išvaduotos kojos.

Į dangų nukreiptos akys.

Šiltos apelsinų ugnelės.

Atlaidžios, visa nušviečiančios

baltos chalatų albos.

Gulinčių karalaičių bendrija

su grįžusiais iš operacinių

išdidžiais sužeistaisiais.

 

Grįžusi namo protestavau,

lovoje, karališkai ištuštindama pūslę.

Pamažu blaivėdama

šlapiame, vėstančiame

savo soste,

pasiduodama,

mintyse mosuodama

balta prišlapinta paklode.

 

 

IV.

 

Tada buvo duotas trumpas laikas

aliuminiui pagarbinti:

lengvučiam sulankstomosios lovelės rėmui,

lovos pasauliui po atviru dangumi,

uždaram pasauliui sode,

tarp serbentų krūmų, žaislinių paukštelių,

žaislinių mergaitiškų paslapčių,

su žaisliniais jų atsivėrimais.

 

Ką norėjome pamatyti

viena kitą apžiūrinėdamos,

savo bundantį geismą slapstydamos

po sodo dosniai duodama medžiaga?

Ką jautė oda, lytis po išdėliotais ant jų

lapeliais, uogomis, vaisių dalelėmis?

Ką išmokome iš augalo ir vaisiaus?

 

Susisluoksniavus gamta,

nežinia kam pasiruošusi,

nežinia ko drąsi ir

nežinia ko išsigandusi,

įsibėgėjusi nežinion.

 

Joks dievas, vien tik pirmieji

žaisliniai gyvaplaukiai buvo žinia,

kas privalės būti uždengta.

Jokių klausimų, abejonių,

vien tik tūžminga uždanga,

nuožmi spektaklio pabaiga,

niūrios nekaltybės ir kaltės drumzlės,

grynoji, nesiskundžianti gėda.

 

Sykį ir visam laikui sulankstyta,

iš atviro dangaus teritorijos

išstumta lovelė.

Save praaugusio

gyvenimo griaučiai,

sėklos luobelė.

 

 

V.

 

Sulaukusi šešiolikos

pirmąsyk iš taip arti išvydau karstą,

tobulą vienvietę lovą.

 

Ant šilkinės nėriniuotos pagalvės –

geltonas, kaulėtas senelio veidas.

Teta Danutė karpo

degančių žvakių dagčius,

tarsi kokias agrastų uodegėles

verdant uogienę,

bobutės balsas skamba beveik linksmai.

Prisiminiau, kaip senelis valgo kiaušinius

ir kaip per kelis kartus po kruopelę

tepa ant duonos riekelės sviestą,

kaip energingai trindamas veidą

bando nuvaikyti dienos snaudulį.

Galiausiai tasai jį įveikė.

Tas pats snaudulys,

kurio nepajėgiu atsikratyti,

lygiai kaip jis, brūžindama veidą delnais,

trindama delną į delną,

trindamasi čia nuo ryto iki vakaro tam,

kad naktį įgyčiau miego teisę,

teisę į lovą,

teisę į karstą.

 

 

VI.

 

Guldžiau į lovą katę.

Migdžiau lėlę žaislinėje lovelėje.

Į vystyklą vyniojau viščiuką,

kad galėčiau jį sulaikyti

šiaudiniame patalėly.

Guldžiau į lovą naujus batukus

ir pirmąjį kaklo papuošalą.

Kadaise sapnavau atsitempusi į lovą

vienišą, dailią kumelę.

Į patalus ir į sapnus norėjosi pasiimti

visus naujus ir gražius dalykus,

panašiai kaip brangiausi daiktai

kartais laidojami su jų savininku

ar kaip į lovą netikėtai sugriūva

aistros apimti tyruoliai.

(Iki šiol stebina

meilės ir mirties panašumai.)

 

Vėliau niekas nebuvo maloniau

kaip krizenti po viena antklode

su viena iš draugyčių.

Dar vėliau geriausia lovos drauge

tapo knyga, paliudydama,

kad kiekvienas geras tekstas yra intymus

ir kad ne kiekvienas intymus tekstas yra geras,

ir kad ne visi tekstai

gali sutapti su tavimi lovoje,

nors sąvadautojų – sulig kiekvienu

piršto paspaudimu ar brūkštelėjimu

kokiame neišvaizdžiame ekranėly.

 

Tas pats galioja knygoms ir žmonėms.

 

 

VII.

 

Guldamasis į lovą tu sveikini gyvenimą.

Guldamasis į lovą atsisveikini su visais.

Guldamasis į lovą tu verki,

tu dejuoji ir keldamasis.

 

Lovoje tavo mažumas gali būti

didesnis už pasaulio didumą.

 

Guldamasis į lovą tu žinai patirsiąs mažąją mirtį,

o keliantis tavo širdis verkia

tarsi ką tik gimusio kūdikio.

Lova tau yra dar viena motinos gimda,

kurioje gali montuoti ir pats sau rodyti

savo gyvenimo filmus.

 

Guldamasis į lovą tu geidi iš jos nepakilti,

kaip vieną sykį nutinka daugybei žmonių,

turėjusių lovas arba

pasitenkinusių svetimomis.

 

Mirusiųjų požiūris į nuosavybę

šiek tiek skiriasi nuo gyvųjų.

 

 

VIII.

 

Pavojingiausia gulimoji veikla

yra žiūrėti į lubas.

Tuštuma ūmai įsismelkia tavin

tarsi be tavęs, pati sau tarpusi praeitis

ir be tavęs pasiruošęs išaušti rytojus.

Regi baltą kambarį tarsi tuščią vonią

be žmogiškų griozdų,

su centrą žyminčia lempa,

keliauji tenai be garso,

pakylėtas virš visų paviršių,

vis labiau bodėdamasis daiktais,

vis menkiau vertindamas savo kūną,

vis geriau suprasdamas:

 

užimi gerokai per daug vietos,

esi per sunkus,

palyginti su šviesa,

palyginti su aukštesnes vietas

pasirinkusia rimtim,

 

esi per triukšmingas,

palyginti su palubėje

šnabždančiu oru,

aukštyn kylančia šiluma,

palyginti su bet kuo,

kas įsikūręs aukščiau žemės.

 

 

IX.

 

Šį bei tą turėčiau pasakyti

apie lovos girgždesius ir bildesius,

kuriuos sukelia dviese,

tokius negrabius,

palyginti su besikaupiančia aistra:

ji yra tylos draugė,

mažų dalykų ir erdvių bičiulė,

aukščio ir švaros palydovė.

 

Aistra: jos maistas yra

žiūrėjimas į lubas,

į aukštumas ir tolius,

ir tik tuštinasi ji

garsiai: šnopavimas,

tarsi bėgtum nuo priešo,

tvankios dejonės,

lyg būtum ligonis,

 

tarsi lova būtų stokojančiųjų,

sergančiųjų prieglobstis.

 

 

X.

 

Ilgainiui lova tampa pagunda

po truputį nebūti.

 

„Jei pasiduosi jai, tau galas“, –

tariau sau, riedėdama į pakalnę,

sunkiai, tarsi kopčiau aukštyn.

 

Keistas atradimas senstant.

Ima erzinti bet koks horizontalumas,

ypač plokščias ir ypač nuosavas.

Vis labiau norisi gyventi,

tarsi žiūrėtum į lubas.

Tarsi tai būtų vienintelė

prasminga kryptis,

kairei vis labiau konkuruojant su dešine,

prisiminimams – su svajonėmis,

reginiams – su juos užgriūvančiais

akių vokais.

 

Baltoje spintoje

vertikaliai įkurdinta lova dabar –

tarsi naujas mano karinis kostiumas,

maskuojantis nuovargį

nelyg ankstyvą nėštumą.

 

Vertikalumo mokanti raketa,

pasiruošusi mane nuskraidint

tenai, kur lankydavaus

būdama vaikas.

 

Kažkas sakė panašią lovą matęs

amžiną atilsį kunigo būste.