Kodėl Lietuvai nereikia latviško švietimo reformos varianto
Latvija tęsia nuoseklų mokyklų, kuriose mokoma tautinių mažumų kalbomis, sistemos likvidavimą. Žinant, kaip džiaugsmingai radikaliai dešinioji dalis Lietuvos politinio elito priima visokiausius latviškus variantus (pvz., dėl nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymo), tikėtina, kad netrukus panašių iniciatyvų atsiras ir Lietuvoje. Tai būtų didelis smūgis tautinių mažumų integracijos procesui.
Antrą Velykų dieną Latvijos prezidentas Raimondas Vējonis pasirašė švietimo įstatymų pataisas, pagal kurias nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 1 d. visose Latvijos valstybinėse mokyklose bus laipsniškai pereita prie ugdymo latvių kalba. Tautinių mažumų vaikų darželiuose, pradedant nuo 5 metų vaikų, naujas švietimo modelis bus įdiegtas 2019–2020 mokslo metais, numatant didesnį latvių kalbos vaidmenį ugdymo procese. 2019–2020 mokslo metais pagal naują dvikalbio ugdymo modelį 1–6 klasėse mažiausiai 50 proc. dalykų turės būti mokomi latvių kalba, o 7–9 klasėse – 80 proc. Baigiamieji 9 klasės egzaminai bus laikomi tik latvių kalba. 2020–2021 mokslo metais visi bendrojo ugdymo dalykai 10 ir 11 klasėse jau bus mokomi tik latvių kalba, tautinių mažumų vaikams bus užtikrinta galimybė toliau mokytis gimtosios kalbos ir literatūros, taip pat gimtąja kalba mokytis su jų kultūra ir istorija susijusių dalykų.
Latviškas modelis nepasiteisino
Verta prisiminti, kad dar 2004 m. Latvijos tautinių mažumų mokyklose buvo taikomas vadinamasis 60/40 modelis (mažiausiai 60 proc. visų dalykų privaloma mokyti latvių kalba, 40 proc. galima tautinių mažumų kalbomis). Panašų modelį 2010 m. įvedė ir estai, bet prieš 3 metus Estijos švietimo ministras Jevgenijus Osinovskis turėjo drąsos pripažinti, kad jis nepasiteisino – rusakalbių abiturientų estų kalbos mokėjimas ne pagerėjo, bet kaip tik gerokai pablogėjo.
Lietuvoje latviškas modelis nebuvo įvestas visa apimtimi. 2011 m. tik pereita prie vienodos lietuvių kalbos ir literatūros programos visų Lietuvos mokyklų 11–12 klasėse, suvienodinti lietuvių kalbos brandos egzaminai ir kai kurių dalykų (Lietuvos istorijos ir geografijos, pilietinio ugdymo) tautinių mažumų mokyklose pradėta mokyti lietuvių kalba, bet blogas reformos parengimas, pereinamojo laikotarpio nebuvimas, finansavimo, mokymo programų, parengtų mokytojų stoka turėjo įtakos prastiems ir tokios ribotos reformos rezultatams.
Suvienodinus lietuvių kalbos dėstymą ir brandos egzaminų reikalavimus lietuviakalbėse ir tautinių mažumų mokyklose, pastarųjų abiturientų valstybinės kalbos brandos egzamino rezultatai kiekvienais metais tik prastėja. Net ir taikant tam tikras lengvatas apie 20 proc. jų apskritai egzamino neišlaiko, o tų, kurie egzaminą išlaikė, balų vidurkis yra kone perpus mažesnis negu lietuviakalbių mokyklų abiturientų.
Šiuo metu Lietuvos lenkai pagal asmenų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, skaičių vis dar užima priešpaskutinę vietą tarp visų Lietuvoje gyvenančių etninių grupių. Prasti brandos egzaminų rezultatai mažina šansus įstoti į aukštąsias mokyklas, o kartu ir šansą išlyginti šiuos skirtumus. Deja, turiu pagrįstų įtarimų, kad į šiuos prastus 2011 m. reformos rezultatus dešinieji demagogai atsakys nauju kontrproduktyviu pasiūlymu – ir toliau žengti latvių pėdomis. Napoleono užsienio reikalų ministras Maurice’as de Talleyrand’as tokiais atvejais sakydavo: „Tai daugiau negu nusikaltimas – tai klaida.“
Ne tik geopolitinė klaida
Visų pirma tai būtų geopolitinė klaida. Tokia reforma neabejotinai sukeltų ne tik tautinių mažumų atstovų pasipiktinimą, ne tik naują mokinių streikų bangą, bet ir mūsų strateginės sąjungininkės – ne tik gynybos, bet ir ekonomikos, energetikos srityse – Lenkijos kritiką. Ir šie priekaištai, Lenkijoje valdant nacionalistinei partijai „Teisė ir teisingumas“, bus tikrai gerokai aštresni už Radosławo Sikorskio demaršus, kurie kadaise beveik dešimtmečiui įšaldė Lenkijos ir Lietuvos santykius. Originalių vardų ir pavardžių formų užrašymas pasuose ar dvikalbės gatvių lentelės – tai gana simboliniai klausimai. Jų sprendimas yra daugiau pagarbos tautinėms mažumoms negu praktinio jų tautinės tapatybės išsaugojimo klausimas. Švietimas kiekvienai tautai – tai klausimas „būti ar nebūti“. Ar tikrai dėl menamo solidarumo su latviais, kurie visiškai neskuba mums rodyti solidarumo, pvz., Astravo atominės elektrinės klausimu, verta aukoti santykius su artimiausia valstybe, kuri reikalui esant gali ateiti mums į pagalbą?
Bet toks latviškas variantas būtų ydingas ir tautinių mažumų integracijos bei… valstybinės kalbos mokymo požiūriu. Egzistuoja tiesioginis ryšys tarp mokinių akademinių pasiekimų ir kalbos, kuria vyksta ugdymas. Daugybė UNESCO, Jungtinių Tautų ir Pasaulio banko atliktų tyrimų rodo, kad vaikai geriausiai įsisavina žinias, kai yra mokomi gimtąja kalba, ypač 6–8 metų vaikai. Mokymasis gimtąja kalba didina mokinių pasitikėjimą savo jėgomis, pagarbą sau ir kitiems, mažina mokyklos metimo riziką ir gerina pasiekimus mokantis valstybinės kalbos.
Mokymas gimtąja kalba padeda geriau išmokti valstybinę kalbą
2011 m. danų tyrimų institutas AKF (Anvendt Kommunalforskning) paskelbė tyrimą apie danų ir švedų dvikalbių mokinių pasiekimus. Danijoje prioritetu mokyklose laikomas danų kalbos ir kultūros mokymas, Švedijoje šalia švedų kalbos mokiniai iš migrantų šeimų galėjo mokytis ir savo gimtosios kalbos bei dalis dalykų buvo dėstoma gimtąja kalba. Pasirodė, kad Švedijoje migrantų vaikų pasiekimai (taip pat ir mokantis švedų kalbos bei matematikos) buvo kur kas geresni negu panašių vaikų mokymo rezultatai Danijoje. Įrodyta, kad tais atvejais, kai mokymas vyksta ne gimtąja kalba, mokinių pasiekimai yra 1/3 blogesni negu tų, kurie ugdomi gimtąja kalba! Visiškai neatsitiktinai šalys, turinčios daugiausia neraštingų asmenų, – tai šalys, kuriose mokymas vyksta valstybine kalba, kuri daugumai tų šalių gyventojų nėra gimtoji (visų pirma tai buvusios Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kolonijos Azijoje ir Afrikoje).
Kita vertus, ir naujos latvių švietimo reformos iniciatoriai pripažįsta, kad šios reformos pagrindinis tikslas nėra stiprinti latvių kalbos mokymą. Pagrindinis tikslas – nelojalumo problemos sprendimas. Jauni Latvijos rusai, nors ir puikiai mokėdami latvių kalbą, yra veikiami Rusijos visuomenės informavimo priemonių, labiau save tapatina su Rusija ir Putinu negu su Latvija. Tik tie, kurie į 60/40 modelio neefektyvumą atsako įvesdami modelį 80/20 arba net 100/0, primena garvežio mašinistą, kuris perkaitus garo turbinai liepia kūrikams mesti dar daugiau anglių į krosnį…
Lietuvos visuomenė vis dar yra labai hierarchinė ir reikia labai daug pastangų siekiant ištrūkti iš tankiai tautinių mažumų gyvenamų rajonų, miestelių ir priemiesčių. Jaunieji lenkai iš Šalčininkų, Nemenčinės, Naujosios Vilnios dažniausiai netiki, kad turi šansų tapti Lietuvos elito dalimi… Tautinių mažumų mokyklų sistemos griovimas tik padidins tautinių mažumų frustraciją, atskirtį ir nepasitikėjimą valstybe.
Jeigu iš tikrųjų norime tautines mažumas ištraukti iš Kremliaus propagandos žnyplių, turime ne riboti mokymą tautinių mažumų kalbomis, o kaip tik atvirkščiai – pasiūlyti tautinėms mažumoms kuo daugiau alternatyvių informacijos šaltinių gimtosiomis kalbomis, įtraukti jas į bendrąjį valstybinį naratyvą ir investuoti į jų švietimą gimtosiomis kalbomis. Nes investuodami į tautinių mažumų švietimą gausime labiau išsilavinusias mažumas, o tai reiškia, kad vis daugiau šių mažumų atstovų galės gauti geresnį darbą, daryti karjerą ir kurti ne tik asmeninę, ne tik savo etninės grupės, bet ir visos šalies sėkmės istoriją.
