Kas yra tapyba? (II)

Budintis sargas snaudė. Fakultetų dekanai atostogavo. Signalizacijos koridorių skliautuose nieko neužfiksavo. Tapyba išėjo tykiai, kiaurai apleisto vienuolyno sienas. Visiems laikams, savais takais. Pabėgo, net nepabėgo, išsliūkino palikusi savo iškamšą.

Nes net ir patys gabiausieji, jaunieji visokiais būdais jai stengėsi užkrauti tai melancholiją, tai depresiją arba sukišti į savo ambicijų maišelius. O senieji spekuliuodavo susikrovę iš jos kapitalą. Dar kiti baisiai įkyrėdavo kalbomis ir tinginyste. Ką jau kalbėti apie auditorijose jai primetamas temas – politizavimą, lytiškumą ir pan.

Vien jau brendant tamsoje per Bernardinų sodą su kiekvienu žingsneliu, tokiu silpnu, jai darėsi vis lengviau kvėpuoti. Priėjusi Vilnelės kranto šlaitą griuvo, lyg ir savo valia, išsiilgusi gyvenimo, ties pat sraunuma ir kietai užmigo apsikabinusi akmenį. Jai buvo gera.

Sapne regėjo esanti miške. Ne viena, surinkusi save iš visų pusių: plenerų, vaikų darželių, mokyklų olimpiadų, galerijų, simpoziumų, aukcionų, altorių, freskų, skrynių, langinių, tapetų. Sapnavo susitikusi su savo vardu. Iš begalės kalėjimų, prostitucijos, tiek kartų perparduota, nuvalkiota mugėse, paskutinė kekšė, lakuota, retušuota, kopijuota, padirbta, plagijuota, konservuota, konspektuota, reprodukuota, interpretuota, išmesta, restauruota, uždažyta, atidengta, paauksuota, konceptualizuota, primityvinta.

Ypač kentėjusi nuo pavydo, marinta, reanimuota, privalėjusi kęsti gėdą, dėvinti sintetines sukneles, pririšta prie auksinio stulpo, žiūrinti, kaip parade nešami jos atvaizdai, po nepakeliamo tarnystės liaudžiai jungo mirusi, pati nežinanti, ar prisikėlė, nežinanti, ar iš tiesų prisikėlė, ne iš puikybės ar apėmus psichozei maudyta dramblių šūduose, šalusi su stilistikos fabriko šortais šiaurėje, pietuose iki žaibavimo įmelsta ikonose, tarnavusi pas karalius, didikus, jų šeimas, valstybių galvas, prigrūsta tamsiose muziejų saugyklose. Akis badė ir savęs pačios gimstamumas durnynuose, baisiame skurde ir lindynėse.

Nubudusi pamatė žvaigždę, tą tikrą, ne kokio nors kultūros veikėjo antpečiuose, ir pamanė, gal jau gana, galų gale metas į laisvę.